Šių metų kovo 2 d. sukanka 150 metų nuo Lietuvos Tribunolo Vyriausio raštininko Antano Mykolo Paco mirties. „Vyriausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Raštininkas Antanas Mykolas Pacas, Jiezno, Kniažycų, Holovčino valdų Valdytojas, Baltojo ordino riteris, Gudijos ir Lietuvos bulavos pėstininkų pulkų pulkininkas, Barčių seniūnas, kartu su kunigaikštyte Terese Radvilaite, Žvaigždėto Kryžiaus nešiotoja, šį šventą pastatą, kurį kadaise LDK kancleris grafas Pacas buvo pastatydinęs, dėl senumo jau pairusį, dideliais ištekliais atnaujino, padidino ir jų rūpesčiu išgražino. Aeropolio titulinis vyskupas, Vilniaus katedros kapitulos sekretorius, Vilniaus ir Gudijos apylinkių sufraganas Tomas Zenkavičius 1772 m. iš naujo ją konsekravo. Šią vietą jie paskyrė sau ir amžinam poilsiui. Lankytojui, pasimelsk Dievui už mirusius“. Paminklinė lenta ant Jiezno bažnyčios sienos įpareigoja šia proga pasimelsti už grafų, taip pat ir už Tomo Zenkovičiaus, palaidoto Vilniaus arkikatedroje, sielas.
Apie Antaną Pacą jau nemažai esame rašę. Jau esame žvelgę į jį, kaip į Jiezno šeimininką, besirūpinusį tiek Jiezno bažnyčia, tiek dvaru ir rūmais, tiek pačiu miesteliu. Dabar pažvelgsime, kaip ši asmenybė įsiliejo į tuo metu Lietuvos ir Lenkijos valstybėje vykusius politinius procesus. Kartu tai galimybė suprasti, kad istorija yra ne pilkas įvaizdis, o įvairių spalvų ir potėpių žaismas.
Sugrįždamas mintyse į tolimus laikus, tarsi jauti A. M. Paco susirūpinimą prieštaringoje valstybės būsenoje, jo atodūsius, tiesiog reikalaujančius žmonos Teresės palaikymo. Iš daugelio dokumentų susidarai įspūdį, kad 8 metais vyresnė Teresė dominavo šeimoje. 22 metų jaunuolis, jau neturėjęs didesnio savo giminės palaikymo, vedęs Teresę apsigyveno Jiezne. Į Jiezno turtus, raminančią gamtos aplinką atsirėmęs, dažnai peržvelgdamas Jiezno ežero platybes, 30 metų ėjo tolesniu savo gyvenimo keliu. Jieznui tai buvo gyvumo laikas miestelyje ir kaimuose, bažnyčioje, dvare ir rūmuose. Tačiau tai buvo ir baimės, ir didelio susirūpinimo ateitimi laikas.
Istorinės sąlygos buvo tokios konflikuotos, kad Jiezno šeimininkas buvo priverstas dažnai keisti savo pažiūrų ir elgesio nuostatas, prisitaikydamas prie vykstančio valstybės nykimo.
Antanas Mykolas Pacas pergyveno Lenkijos ir Lietuvos karaliaus sostą valdžiusio Saksonijos kurfiursto Augusto III-iojo (1733–1763) epochą ir Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymą (1763–1795).
Pirmojo valdovo valdymo metu didelį politinį svorį įgijo dvi politinės partijos: Potockiai ir jų rėmėjai, orientavimąsi į Prancūziją, ir Čartoryckiai, su Anglija ir ypač Rusija, kurios kareivių batai buvo dažni Lietuvoje. Svetimos valstybės skatino Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos susiskaldymą. Valstybė su Seime įsigalėjusia veto teise skendo netvarkoje ir suirutėje. Kiekviena iš politinių grupuočių siekė turėti savo karalių, įsigalėti valstybės institucijose.
Pirmasis ir nepavykęs Mykolo Antano politinis krikštas 1756 m.
1750 m. Antanas Mykolas Radvilų giminės dėka tapo Vyriausiu LDK raštininku. Jo pareiga buvo ruošti įvairaus valstybinio pobūdžio raštus karaliaus patvirtinimui. Nors įvairių valstybinių institucijų veikla regresavo, bet LDK vyriausiasis tribunolas dar sėkmingai ir nenutrūkstamai sesijose Minske, Vilniuje, Gardine, Naugarduke dirbo. Tribunolo atidarymo metu susirinkę, politinių grupuočių paskatinti, rinkdavosi savo galią parodyti bajorai. Jie darė įtaką Vyriausiojo tribunolo maršalkos išrinkimui, remdamiesi ne teisiniais argumentais, o politinėmis manifestacijomis.
Maršalka arba maršalas buvo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, organizavęs šios institucijos veiklą ir nustatęs bylų nagrinėjimo eigą.
Čartoryckių giminės įsigalėjimo valstybėje tikslams priešinosi visais laikais įtakingi Radvilos. 1755 m. Vyriausiojo Tribunolo maršalu tapo Karolis Stanislavas Radvila („Mielasis pone“). Čartoryckių Familija 1756 metams Vyriausiojo Tribunolo maršalka buvo numačiusi LDK didįjį iždininką saksą Joną Jurgį Flemingą (T. Szwacinski. Tumult wilenski 1755 roku i jego reperkucje-Rocznik Lituanistyczny, Warszawa, 216, t. 2, p. 107–108).
Radvilų planuose buvo siekiama šias pareigas pavesti Antanui Mykolui Pacui (Robertas Jurgaitis. Adam Stankevič. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo Tribunolo 1756 m. atidarymo dienoraštis – Lietuvos Istorijos metraštis, 2019/2, p. 183–201).
Skyrimui įtaką darė prie Vyriausiojo Tribunolo rūmų sutelkiamos karinės pajėgos. Karolis Stanislavas Radvila-Žuvelė, paremdamas giminės svainį, į Vilnių atsivedė 3000 karių, o Jonas Jurgis Flemingas turėjo 1000 karių ir 5000 jį rėmusių bajorų.
Tą pačią dieną prasidėjo derybos Vilniaus jėzuitų Vingio vienuolyne. Iš pradžių bendrai, vėliau susipykus – skirtingose vietose, teikiant savo siūlymus per tarpininkus (Ten pat, p. 186). Kadangi J. J. Flemingą rėmė valdovas, aukščiausi valstybės pareigūnai, todėl Vyriausiojo Tribunolo maršalu ir tapo jis. M. K. Radvila-Žuvelė su savo pajėgomis buvo priverstas kapituliuoti. Jam pavyko iškovoti vieną paguodos nuolaidą – J. J. Flemingas turėjo įsipareigoti, jog tapęs maršalu, išvykdamas kitais reikalais, vadovavimą posėdžiams jis perleis LDK didžiajam raštininkui A. M. Pacui. Bet ir to susitarimo jis nesilaikė (Ten pat, p. 187).
Tai buvo nepaprastai didelis moralinis smūgis Jiezno Pacui. Jis niekada prieštaringuose politiniuose žaidimuose, veikloje nedalyvavo. Nuo 1763 metų perėjo Čartoryckių familijos pusėn, visaip palaikė išrinktą karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį.
1764 m. Antanas Mykolas Pacas pasirašė Familijos inicijuotą Vilniaus generalinę konfederaciją, nukreiptą prieš K. S. Radvilą ir jo draugus, tarp jų ir Igną Pacą, pasisakiusius prieš Familijos leistą Rusijos kariuomenės įžengimą į Jungtinę Respubliką. Pasirašęs šį aktą Antanas Mykolas, stojęs prieš savo rėmėjus ir giminės atstovus, galėjo jiems sukelti didelių abejonių (Deimantas Karvelis. 1764 m. Vilniaus generalinė konfederacija. Istorija. t. 34. V., 1996. p. 58–69)
Savo apsisprendimu Jiezno Pacas nebuvo toks jau originalus, nes dar Augusto III laikais vietiniai didikai palaikė Rusiją, Čartoryckio Familijos laikais, aktyviai palaikiusios Rusiją, tas patriotinės degradacijos procesas dar labiau paspartėjo.
Tačiau Jieznas gali didžiuotis. Nors ir su baime, uždarumu Antanas Mykolas Pacas išsaugojo tikrąjį patriotizmo suvokimą. Tą padeda pažinti istoriniai priešai. 1767 m. spalio 2 d. Rusijos pasiuntinys Lietuvoje Nikolajus Repninas ataskaitos priede Rusijos Imperijos užsienio reikalų kolegijos prezidentui Nikolajui Paninui, apibūdino Antaną Mykolą Pacą ir išreiškė abejones jo, kaip Seimo nario nuo Trakų pavieto tinkamumu tais metais įgyvendinti Rusijos tikslus LDK (Б. В. Носов Установление российского господства в Речи Посполитой. 1756–1768 г. Москва, 2004, p.668).
Pacai ūkiniame sunkmetyje
Dažnai kai kuriuose televizijos laidose girdime, kad Jiezno dvaras ir rūmai nustojo funkcionavę dėl 1831 m. sukilimo, kada vienam iš jo vadovų Liudvikui Pacui carinė valdžia keršijo, atimdama dvarus. Dauspudos dvaro ir rūmų atveju – taip. Bet Jiezno, Holovčyno dvaro ir rūmų atveju kitaip. Šie dvarai dėl jau įvairių susidariusių skolų ar skolas perkeliant nuo vieno dvaro ant kito, krito dėl bankrutavimo. Šiuos dvarus paskutinysis Pacas, Liudvikas. atidavė cariniam iždui, kad taip padengtų tas skolas ir pradėtų sėkmingą ūkininkavimą Dauspudoje.
Pažvelkim į istorinių dokumentų kalbą. 1752 m. Antanas Pacas pareiškė pretenzijas į tuomet Aleksandro ir Mykolų Sapiegų valdomus buvusius Holovčinskių dvarus: Taimanovą, Naują Bychovą, Balbieriškį. Tie dvarai Sapiegoms atiteko keliapakope paveldėjimo grandine. Sapiegos buvo apkaltinti pasigrobę svetimus dvarus. Tačiau jie pateikė nesugriaunamus įrodymus, kad jų laikomi buvusieji Holovčinskių dvarai yra įgyti nuosavybėn, išskyrus Holovčiną, kuris laikomas įkeistas už 42 000 auksinų paskolą ir tuo metu buvo Antano Potockio nuosavybėje. Antanui Mykolui Pacui labai pageidaujant, sutiko iš Holovčino naudojimo pasitraukti, įkeitimą perleidžiant Jiezno dvaro savininkui. Bet Antanas Pacas nepajėgė išmokėti Aleksandrui Sapiegai skolos. Tada jie susitarė, kad Potockių duotas vekselis pasilieka kaip buvęs anksčiau galioje, o Antanas Mykolas už pasitraukimą iš Holovčino naudojimą dar laiduoja, neatsisakydamas ir atsakomybės iš Holovčino (LVIA, f.1519, b.180, p. 71–73). Pasiėmęs 92 000 auksinų paskolą Antanas Mykolas Pacas 1752 m. spalio 30 d. iš Antano Potockio už 50000 auksinų Holovčiną nupirko, tačiau skolų našta buvo apkrautas Holovčinas. Už paskolą ėjo nemažos palūkanos.
Reikia tik džiaugtis, kad istorijos virsme yra išlikusi Jiezno katalikų šventovė, kad čia yra daugiau ženklų, liudijančių Pacų buvimą, kad yra buvę Antano ir Teresės pastatyti puošnūs rūmai, tik aišku ne „mažasis Versalis“ (aplankykime Versalį! O apie teiginio, kad Pacai verti rūmų, o rūmai – Pacų, atsiradimo istoriją rašysime vėliau). Vartai dokumentus ir tiesiog gaila Antano ir Teresės, kiek jiems kainavo rūmų pastatymas, bažnyčios remontas. Tikrai ne pagal kišenę. Tai darydami jie, žinoma, pirmiausiai galvojo apie save, bet dabar ir mes įvertiname jų pasišventimą. Ypatingai gaila Teresės, tai tikrai valinga moteris. Įnešusi vedyboms 130 000 auksinų, ji, po vyro mirties 1774 metais, paskutiniais savo gyvenimo metais kartu su sūnum Mykolu mynė teismų pastatų laiptus. Ir jau ne tiek dėl pačių skolų išmokėjimo, o dėl skolų procentų padidinimo.
Antanas ir Teresė Pacai buvo labai dievobaimingi. Jie turėjo įsipareigojimus ne tik Jiezno bažnyčiai, Pažaislio kamaldulių vienuolynui ir kitoms šventovėms, bet jau XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje nesugebėdavo tų įsipareigojimų vykdyti. Mielieji, Vilniuje, prieš Aušros vartus, paėjėję šiek tiek Subačiaus gatve išvysite baigiamus remontuoti Vilniaus Viešpaties Žengimo Dangun (Misionierių) bažnyčią. Ten dar anksčiau buvo ir vienuolynas. Iš 1781 m. Lietuvos Vyriausiame Dvasiniame Tribunole vykusios Misionierių vienuolyno prioro Andriaus Potygos inicijuotos bylos sužinome, kad per du paskutiniuosius dešimtmečius Antanas ir Teresė bei Mykolas buvo skolingi 1700 sidabrinių ir 10 000 lenkiškų auksinių už įvairius vienuolyno bažnyčios tvarkymo ir remonto darbus ( LVIA, f.9, ap.1, b.22, p. 102–103v). Tai dar vienas, bet sudėtingesnio laipsnio Pacų ženklas Vilniuje.
„Šio amžiaus turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į netikrus turtus, bet į gyvąjį Dievą, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui.
Tegul jie daro gera, turtėja gerais darbais, būna dosnūs, dalijasi su kitais.
Taip jie pasidės gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą“ (Šventasis raštas).
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas