Mielieji, su 105-osiomis mūsų tautos, mūsų valstybės Nepriklausomybės metinėmis. Mūsų valstybė šiuo metu patiria sudėtingus, pilnus prieštaravimų vidinius procesus. Išorėje esame įsitempę ir budintys, kad atremtumėm putininės Rusijos kariaunos grasinimus.1918 m. vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktas ir tarpukario valstybingumas, 33 antrosios atkurtos Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės metai subrandino mūsų tautą. Nors ir turėdami labai rimtų problemų, sugebėsime atsilaikyti prieš vidinius ir išorinius iššūkius. Išlaikysime valstybę, mūsų katalikišką tikėjimą ir tradicijas.
Istorinė atmintis mus grūdina ir lavina. Dvipakopė Jiezno istorija parodo įdomų, savitą, bet tarpusavyje glaudžiai susijusį istorijos virsmą. Jiezno istorija pilna įvairiaspalvių potėpių ir zigzagų ir niekaip, kad ir norėdamas, jos spalvingumo neišskalbsi. Šiandien rašome apie Reginą Holovčinskaitę, kitame numeryje rašysime apie Teresės Radvilaitės-Pacienės nuopelnus Jieznui.
Paskutinioji Jiezno dvaro savininkė – katalikė Regina Holovčinskaitė (apie 1589–1640 m.)
Regina Holovčinskaitė – paskutinė kunigaikščių Holovčinskių palikuonė Jiezne, dvaro savininkė. Jos protėviai – LDK Ponų Tarybos didikai: prosenelis Motiejus Mikitinyčius (1480–1539), Birštono valdytojas, Jiezno, Balbieriškio, Dovinės, Pavilnio ir daugelio dvarų dabartinėje Baltarusijoje savininkas. Jos senelis Jaroslavas Holovčinskis (1520–1567) Kauno seniūnas, valdęs anksčiau minėtus dvarus, dar ir Samylus. Jos tėvas Sčastnas (Feliksas) Holovčinskis (1551–1610) – Minsko pilies viršininkas, Liubošanų seniūnas, Jiezno miestelio 1581 m. įkūrėjas, mūrinių rūmų (pilies) ir Jiezno kalvinų šventovės (iki 1599 m.) statytojas, daugelio dvarų valdytojas.
Reginos Holovčinskaitės tėvai: jau minėtas Sčastnas Holovčinskis ir Vilniaus pilininko Jeronimo Chodkevičiaus vienos iš jo žmonų Dorotos Rėjaitės sesuo. Ši apie 1614 m. mirė. Pirnoji Sčastno Holovčinskio žmona – Jeronimo Chodkevičiaus dukra Elžbieta. Dukra augo abiejų giminių puoselėtoje kalvinizmo atmosferoje. 1610 m. mirus tėvui, o 1614 m. ir motinai, nepilnamečių Reginos ir jos jaunesnio brolio Jono globą perėmė jų dėdė, Balbieriškio dvaro valdytojas, Balbieriškio kalvinų maldos namų steigėjas Jaroslavas Holovčinskis. 1613 m. Regina ištekėjo už LDK bajoro, didiko, Lelijos herbo grafo, valstybės ir karinio veikėjo, Tiškevičių giminės Logoisko šakos atstovo Petro Tiškevičiaus (1571–1631). Tiškevičiai susilaukė 6 vaikų – sūnaus Kazimiero ir 5 dukrų: Barboros, Marijos, Sofijos, Kristinos, Kotrynos. 1631 m. Petras Tiškevičius mirė. Pagal to meto tradiciją po metų gedulo našlė ištekėdavo. 1632 m. Regina ištekėjo už vieno turtingiausių Lietuvos didikų, Vitebsko vaivados Kristupo Kiškos, kuriam užrašė Jiezno dvarą, vėliau parduotą Pacams. Pora susilaukė trijų dukrų: Elžbietos, Katerinos ir Anos Konstancijos. Regina – žymiausia su mūsų kraštu susijusi didikė, pagimdžiusi tiek daug vaikų. Abu Reginos Holovčinskaitės vyrai buvo katalikai, tad ir žmona iš kalvinizmo perėjo į katalikybę. O svarbiausia, kad jai būnant Jiezno dvaro ir rūmų savininke, jau 1631 m. dar iki Pacų fiksuojama Jiezno parapija. Manau, kad tam įtaką turėjo ir Regina Holovčinskaitė.
Nemirtinga atmintis
„1640 m. Regina Holovčinskaitė mirė. Pagal aprašymą galima manyti, kad ji, kaip ir Barbora Radvilaitė, mirė nuo vėžio, nes ją visą apėmė skauduliai. Tad, 1640 m. Vilniuje įvyko dvi žymių krašto žmonių laidotuvės. Buvo laidojamas Lietuvos pakancleris Steponas Pacas, nupirkęs Jiezno dvarą, taip pat ir paskutinė šio turto savininkė Jiezne Vitebsko vaivadienė Regina Holovčinskaitė-Kiškienė.
Dar prieš laidotuves Vilniuje, leidykloje, didikės vyro iniciatyva buvo išleistas leidinys valstybine Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos lenkų kalba, gotišku šriftu: Mykolo Gierkevičiaus pamokslas mirus sutuoktinei aukotas sutuoktinio, Jo didybei, maloningajam Kristupui iš Cechanovičių Kiškai, Vitebsko vaivadai ir kitiems. Nemirtinga atmintis Prie Jos didybės, jos malonybės Reginos iš Holovčino, Holovčinskaitės Kiškienės karsto“, Vilnius. 1640 (Toliau – leidinys). Leidinys dar niekada nėra istoriografijoje apžvelgtas ir taip pat niekada neverstas į lietuvių kalbą. Leidinio klausimyne Regina Holovčinskaitė apibūdinama kaip „tvirta katalikė, nepalenkiama viltingu tikėjimu patekti į dangaus karalystę“.
„Širdis gedulu sustingusi. Visur plonėja balsas. Tegul mažiausios vietelės be gedėjimo nebūna. Linksmynės, atsisveikinkit, džiaugsme, pasikeiski. Skardūs svečių balsai juos palieka. Tik, dangau, neverki čia, žvaigždelės naujos, negimkit. Gedulo pagarba šiandien Vaivadienei, verksmo upeliai; Netenkama mylimos, netenkama Motinos, netenkama bičiulės, globėjos ir rėmėjos. Skausmas ir ašaros bėga visur. Atgulė, deja, sutuoktinė mylimam ir ištikimam sutuoktinio gailesčiui, nuostabiausia moteris, tarsi nudažyta ir skausmo apnuoginta.
Kunigaikščių Holovčinskių garbė
Stipri valstybės kolona. Šios giminės, šių namų garbinga atrama. Dievo sprendimu mirė Holovčinskaitė. Kiekvienas mirštantis žino, kad savo rūbus jis žemei grąžina. Atlikęs sudėtingus ir smulkius darbus. O čia dėkingumas ir privalumai. Senovės atminimas. Holovčinskių garbė su užsidegimu. Savi namai, sava giminė buvo tvirtovė. Ir tai galima pasverti. Ir daugelį tik drąsa. Būtent, Dievas tą tikslą ir nurodė. Kur kirpimas sekasi, ten ir kirpimai būna. Holovčinskių giminės garbėje ir pirmųjų prie karaliaus krėslų sėdėta. Vaivados ir pilininkai. Pirmiausia, Aleksandras Holovčinskis (1570–1617). Katalikas, Žemaitijos seniūnas, išmintingas Mstislavlio vaivada, Lydos seniūnas, valstybės tikra atrama. Ir jo brolis Konstantinas, tos pačios vaivadijos vaivada, tikrai buvo vertas senatoriaus vardo. Dievo namai jį nektaru maitino ir išminties jam daug davė.
Dabar apie Tave, garbingasis Sčastnai (tėvas ir uošvis – V. K.). Minsko pilininke. Garbingas, turtingas, sąmoningas ir nuovokus Ponas buvai. Ką pasakys mano mūza, jeigu ji Marso karo stovykloje su vėliava atsidurs. Ten tavo sūnaus pasiekimai sublizgėjo. Į tėvo turtus įžengęs, įžengė ir į jo dorybes. (Pulkininkas Jonas Holončinskis – mūšių su švedais dalyvis). Jonas Holovčinskis. LDK taurininku buvo. Buvo Seimuose arti savo Pono (Karaliaus – V. K.). Samuelis Holovčinskis eina kartu su juo savęs negailėdamas. Atliko daug valstybės pavestų kelionių. Visus metus prie karaliaus savo gyveno tik iš savo nuosavybės. Už tai Tėvynė tikriausiai jam atsilygins vadovavimu. Apie tą dorybę kalba garbingas kapo užrašas: „Po sunkaus darbo prieinamos lengviau ir laisvės“. Tai Tau, Samueli, dėkingi už šiuos Tavo privalumus. Dabar ir senelei žinomos Tavo dorybės. Jau danguje, Holovčinskiai. Jūsų giminė Ten tarp daug žvaigždžių, ją vejasi kita, tai bendro kraujo Chodkevičių giminė, kurių vyrai buvo lietuvių karvedžiai (giminės karvedžių būriuose dalyvavo ir kunigaikščiai Holovčinskiai – V. K.). Baisūs buvo tie pagonių žvilgsniu, baisūs Maskoliai. Mindė mūsų namuose savarankiškumą švedai. Šitose kovose pasižymėjo ir Glebavičiai. Apie jų garsius žygius tegul Lietuva prakalba. Kiek žymių vaivadų, garbingų pilininkų. Kiek daug Tėvynėje buvo garbingų Ponų. Iš Kijevo aiškiai matosi ši giminė. Kiek šioje giminėje vyrų (tai tęsiasi ir toliau), kurie tarnavo Tėvynei išmintingais vergais. Svetimose šalyse buvo didžiaisiais pasiuntiniais. Taip pat ir Jūsų, Holovčinskiai, garbingos, dorybės. Išmintingoje giminėje buvo drąsūs vyrai. Todėl buvo įtakinga valstybė ir karaliai. Ėjo keliu Respublikos sumania veikla, nors visus žygius žeidė priešo būriai. O kiek jėgų reikėjo narsumui, dar reikėjo ir vergiško apdairumo. To niekada netrūko Holovčinskiams. Jiems toga (laisvų senovės Romos piliečių – vyrų apdaras – V. K.) ir fagotas (muzikinis instrumentas) drąsą nešė. Tegul mūzos viską įpučia, nebijok savo teismo, nes tai tavo skubėjimą keičia. Pamokslu ir giesme garbę ir didžius privalomus apsakau, išsiunčiu privalumus ponios Reginos Holovčinskaitės dievobaimingumo pasaulyje. Ir sunku būtų be pamokslo Poniai, taip pamaldžiai. Čia užmigo ponia, dar jaunystėje švytėjusi savo dorybėmis maldos pasaulyje. Po to santuokos ryšyje be priekaištų gyvendama savo priedermėmis, greit ir sveikatą keitė. Bet pirmiausia save Dievui atiduodavo ir Dievui padėjo. Tavo išimties jėga tai visos bažnyčios (globa bažnyčioms – V. K.) ir vargšams parodyti gerumo pavyzdžiai. Mirtis tik tuo kalta, kad rankas atima.“
Didikai Kiškos
Gedulingame pamoksle daug vietos buvo skiriama ir velionės vyro Kristupo Kiškos Ąžuolyno herbo giminei. „Kilnus kraujas, apie tai pasaulis žino, nes tai – Kiškos. Nežinau jų herbo puošnumo. Tačiau jų garbingajame giminės sąraše labai daug garbingų etmonų, po visa pasaulį žinomų garsių bajorų, kurie didvyriška drąsa Tėvynę rėmė ir kovingais pulkais miestus užimdavo. Jie galingesni už Turkijos sultonų kariuomenę. Ir narsesni už totorių chaną. Jie stebuklus darė puldami maskvėnų žmones. Tai jie apsupo ir sukaustė purvinomis grandinėmis bėgusius švedus. Kartu su Lenkijos karaliumi likusius iš visų pusių puldami narsiai sumušė. Jie ne tik narsumu Tėvynėje garsėjo, jie savo patarimais šlovę turėjo.
Ten, aukštai, visada kilmingieji sėdėdavo. Savo aukštomis pareigomis pagal Statutą (LDK statutas – pagrindinis valstybės įstatymų rinkinys – V. K.) valdė. Bet nei aš duosiu tas ribas savo kilmingiems vaikams tokiame rimtume ir apie labai svarbius dalykus. Pirmas giminės jūros gilumas ir yra gyvenimui svarbus ginklas. Ir Kunigaikštytė (Regina Holovčinskaitė) savo prigimtimi baimes pakeitė. Nuo ankstesnio tvirtumo iki dabartinių vertybių. Turite didžius titulus ir didįjį orumą. Tegul prieš Dievą tai turi būti matoma: visi tie pagyrimai, veikla ir dejonės, gedulo rūbai. Mirtis tuo kalta, kad atėmė jums iš akių Ponią. Ir visiškai užmiršo jos dangišką dorą Viešpačiui Dievui savo paskutinį atodūsį atiduodame. Šiandien prie Tavo bendrystės prisijungiame. Savo gyvenime tiek meilės turėjai kitiems. Labai mažai laiko ir tiek daug darbo pasauliui. Gyveni dabar amžinybėje ir, ką pastatei už gyvenimo dorybes, tą ir atgausi. Gyveni jau danguje. Karstas neparodo Tavo vertės, tik dangus. Priimk tuos mano žodžius, tau skirtus. Tai gali pastebėti gulinčioje tamsių sienelių karste. Kuriame ta nemirtingumo atmintis ir Dievui su dorybėmis išliks. Čia guli mylima…“ (Leidinys, p.23–24; 25–26; 25 b; p.27)
Kol kas nežinoma, kurioje Vilniaus bažnyčioje atgulė Reginos Holovčinskaitės palaikai. Kaip ir nežinome šios didikės rūpinimosi bažnyčiomis konkrečių faktų. Tai tolimesnio tyrinėjimo objektas.
Vytautas Kuzmickas, istorikas