Dvipakopėje Jiezno istorijoje tiek kunigaikščiai Holovčinskiai, tiek grafai Pacai yra vertybinė Jiezno istorijos ašis, nes pirmieji susiję su LDK puoselėjimu ir gynimu, antrieji – su Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos (Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės) saitais. Jiezno istorijoje dar buvo dvarininkų Kvintų viešpatavimas nuo 1874 metų, trukęs 45 metus. Ir nors žinomi kai kurie jų dovanojimai Jiezno bažnyčiai, bet jų buvimas čia, Jiezne, to vertybinio rezonanso nesukėlė. Jiezno Prevyš-Kvintos buvo nusistatę prieš istorines-valstybines tradicijas: jie neturėjo nusistatymo prieš carizmą intensijų. Ignotas Kvinta jau XIX a. 6 dešimtmetyje Vilniuje buvo užverbuotas carizmo slaptosios policijos, dirbo jos agentu, 1871 m. kovo 1 dieną organizavo Jiezno bažnyčios administratoriaus Jurgio Sudimto nužudymą, taip susidorodamas su juo, kaip ekonominiu konkurentu Jiezne, pasisavino dalį Jiezno bažnyčios lėšų. Jo sūnus Leonas visuomet pabrėždavo, kad jam svetimas lenkiškas patriotizmas ir todėl jis daugiau bendraująs su rusų kilmės dvarininkais. Paskutinysis Jiezne žemės valdas turėjęs Kvinta – Stanislovas – 1918–1919 m. stojo į lenkų kariuomenę, veikusią prieš jauną Lietuvos valstybę. Patekęs į lietuvių nelaisvę, atsižadėjo tos veiklos ir čia, Jiezne, tapo 45 ha dvaro ūkio savininku, lojaliu Lietuvos Respublikai piliečiu.
Sugrįžtame prie grafų Pacų, prie jų ryškiausių metų sąjungoje su Radvilomis. Didžiai vertiname Stepono ir Kristupo Zigmanto Pacų fundacijas Jiezno bažnyčiai, atliktą neįkainojamą Jiezno bažnyčios statybos darbą. Deja, dažnai pasitaiko, kad tik remiamės garsiomis pareigybėmis, ar iš krašto kilusiais žmonėmis, pasižymėjusiais kitur, užmirštame kad gyvenusieji čia, Jiezne, atliko labai prasmingus darbus. Antanas ir Teresė Barbora Pacai 1768–1772 metais atnaujino tiek Jiezno bažnyčią, steigė altarijas, tiek perstatė ir sumodernino Jiezno rūmus, suteikdami jiems visą garsą ir žinomumą ne tik Lietuvoje, bet ir bendroje su lenkais valstybėje. Senasis Jiezno parkas, buvę įspūdingi tvenkiniai yra kilmingųjų santuokos gerieji darbai. Abu sutuoktiniai apie 1765 m. įsteigė senąsias Jiezno kapines, perkėlė jas nuo bažnyčios šventoriaus. Jose esančią Šv. Kryžiaus koplyčią fundavo Antano Paco žmona Teresė Barbora Radvilaitė-Pacienė. Ir dar vieną dalyką užmirštame.
Teresė Barbora Radvilaitė-Pacienė – kaip nominali ir tikroji Jiezno valdų savininkė
1745 m. sausio 14 dieną, praėjus metams po pirmojo vyro Naugarduko vaivados, karališkųjų rūmų maršalkos Juozapo Scipiono mirties, našlė Teresė Barbora Radvilaitė ištekėjo už Antano Mykolo Paco. Jos kraitis naujajam vyrui – didelė pinigų suma, 130 000 lenkiškų auksinų ir Barčių seniūnija Lydos paviete iki mirties, o po pusmečio Antanas Pacas savo sutuoktinei perleido iki jos mirties Kmiažycus (tai buvo nuolatinė pirmoji Pacų valda), Rafalovą (valdos dabartinėje Baltarusijoje) ir Jiezną, pripažįstant, kad daugelį valdų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje abu sutuoktiniai įgijo bendrai (Pacowie: materiały historyczno-genealogiczne- Ulożone i wydane przez Józefa Wolfa, Petersburg, 1885, p. 290–291). Jozefas Volfas rėmėsi Pacų dokumentais, įrašytais į Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą. Nors iš tiesų visą turtą valdė abu sutuoktiniai, bet visi vykę ginčijamų žemių teisminiai ginčai, visos fundacijos, altarijų steigimas buvo įvardijami Teresės Barboros Radvilaitės-Pacienės vardu, o kai kur bendrai su vyru. Suprantama, kad ir Šv. Kryžiaus koplyčios fundavimą atliko irgi Teresė Barbora Pacienė. Ji buvo pastatyta apie 1767 metus. Daugelio protėvių per kartas perduotais pasakojimais, ji tarnavo, kaip bažnyčia 1768–1772 m. Jiezno bažnyčios remonto ir rekonstrukcijos metu. Kadangi visos žemės valdos Jiezno krašte formaliai priklausė Teresei Barborai, buvo viena valda, kuri tarsi priklausė abiem – tai Trezentalis, Teresės ir Antano valda. Taigi, Teresė Barbora Pacienė visus gerus darbus atliko ne tik kaip Antano Paco sutuoktinė, bet ir kaip visų Jiezno valdų savininkė.
Antano Mykolo Paco gyvenimo kelias iki santuokos
Patikslindami kai kuriuos faktus, priminsime, kad 1722 m. Vilniuje Lietuvos didžiojo Raštininko Kristupo Konstantino Paco ir jo antrosios žmonos Barboros Oginskaitės santuokoje gimė Antanas Mykolas Pacas. Deja, kūdikis greitai tapo našlaičiu: po dvejų metų mirė jo mama, o dar po metų ir tėtis. Gilesnės tėviškos šilumos jis nepatyrė. Antanas Mykolas Pacas turėjo dvi vyresnes už jį grafaites seseris: 1715 m. gimusią Teresę ir 1717 m. gimusią Rozaliją, bei dar jaunesnes Oną ir Brigitą, vėliau tapusias vienuolėmis Vilniaus Benediktinų vienuolyne ir ten mirusias atitinkamai 1769 ir 1761 metais. Antano Mykolo tėvas pirmoje santuokoje buvo vedęs 1713–1714 m. Kristiną Teresę Sapiegaitę, kuri pagimdžiusi vyrui sūnų Kazimierą po gimdymo mirė. Tad Antanas Mykolas dar turėjo ir 8 metais vyresnį brolį, kuris, deja, 1740 metais mirė. Našlaičiu Antanu Mykolu ir jo seserimis rūpinosi mamos tėvas, senelis Marcijonas Mykolas Oginskis (1672–1750 ). Jis buvo didelis Jungtinės Respublikos valstybininkas, ėjo įvairias pareigas, bet daugiausiai užėmė Vitebsko pilininko ir vaivados pareigas (1730–1750). Tad Antano Mykolo vaikystė ir jaunystė praėjo Vitebske. Senelis buvo labai pamaldus, dievobaimingas, užjaučiantis vargšus. Kiekvieną kartą sustabdydavo karietą, kad sušelptų vargšus, tad buvo pramintas „vargšų karaliumi“. Buvo narsus karys, dalyvavęs ne vienose kautynėse su turkais. Ištikimybė sostui, teisingumas, santarvė buvo pavyzdinės Paco senelio gairės (http://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/publ/1392-1002/2012/4/menotyra2012-4-4.pdf). Visa tai formavo Antaną Mykolą Pacą kaip asmenybę. 1740 metais jaunuolis jau tapo pilnamečiu ir su keturiomis sesėmis valdė nedidelę tėvoninę Kniažycų valdą su rūmais. Tarp Sapiegų ir Pacų vyko teismų ginčai dėl turtų padalijimo mirus tėvui Kristupui Konstantinui. Jiezno rūmai tapo pakeleivingų žmonių, keliaujančių įvairiomis kryptimis, vieta, jie tapo dar labiau apleisti. Jaunasis Pacas buvo ir beveik beturtis, ir be valstybinių pareigų, nes Pacų didybės metas jau seniai buvo praėjęs. Net tarp savųjų jis nesusilaukė palaikymo. Tad ir išeitį surado, susiedamas save su jau 300 metų įtakingiausia ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos gimine, valdžiusia 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2032 dvarus, 10053 kaimus. Ši giminė vienintelė jau nuo 1547 metų turėjo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą. Jos herbas – „Trimitai“, kurio centre yra erelis.
Teresės Radvilaitės gyvenimo kelio pradžia Voluinėje (dabartinėje Ukrainoje)
Taip, iš tiesų, palaikymo mintimis su ukrainiečių tautai keliamės į putininės Rusijos griaunamą, visokiais būdais naikinamą Ukrainos regioną Voluinę, jau nuo 1219 metų glaudžiai istoriškai susijusią su lietuvių kunigaikščiais. Čia, Berdyčeve, Žitomiro srityje, 1714 m. gegužės 20 dieną Mikalojaus Faustino Radvilos (1688–1746) ir Barboros Pranciškos Zavišaitės-Kęsgailaitės santuokoje gimė Teresė Barbora Radvilaitė. Šioje santuokoje gimė dar 14 vaikų, tarp jų devyni Teresės Barboros broliai: Udalrykas Kristupas, Albrechtas, Jurgis, Stanislovas, Kristupas, Feliksas, Karolis, Dominykas ir penkios seserys: Marija Gertrūda, Ona Augustina, Brigita Petronėlė, Pranciška, Udalryka (https://web.archive.org/web/20070128165923/http://ww.dig.com.pl/pdf/Radziwillowie.pdf). Lentelė Nr. 3. Šeši vaikai mirė vaikystėje. Mykolas Faustinas Radvila turėjo žemes Zietelos apylinkėse (47 kilometrai nuo Lydos), Gluske (Mogiliovo rajone), Pariečėje – Gardino rajone prie pat dabartinės Lietuvos Respublikos sienos. Jis taip pat valdė Kražius, o šiek tiek vėliau ir Berdyčevą. Šeimą nuolat kamavo skolos, nes reikėjo išleisti už vyrų dukras, o likusį turtą paveldėjo likę keturi sūnus. 1740 m. Teresė Barbora pirmą kartą ištekėjo už Juozapo Scipiono del Kampo. Jis ilgus metus buvo Lydos seniūnas, karaliaus rūmų maršalka, daugelio Seimų narys. Teresė Barbora jam jau buvo antroji žmona, su kuria susilaukė sūnaus Igno. Pirmoji, mirusioji žmona, buvo Veronika Firley, su kuria jis vaikų nesusilaukė. 1743 m. birželio 4 d. Juozapas Scipionas del Kampo mirė. Ir po gedulo metų išryškėjo būsimų sutuoktinių asmeniniai interesai. Mykolo Paco – su Radvilų pagalba iškilti valstybinėje tarnyboje, aštuoneriais metais už būsimą sutuoktinį vyresnės Teresės Barboros – turėti įtakingą vyrą ir gyvenimo harmonijai reikalingą turtą. Sujungę savo asmenybes, šeimos židinį, jie ir savo asmeninius interesus realizavo.
Teresės Barboros laiškai
Laiškai atskleidžia ne tik žmogaus emocijas, bet ir gyvenimo tarpsnio trukmę, iš kur laiškas yra rašomas. Neturime Kristupo Zigmanto Paco ir jo žmonos laiškų iš Jiezno, yra nemažai jų iš Pažaislio ir iš Varšuvos Belvederio. Niekur neaptinkama Mikalojaus Andriaus Paco ir jo buvusių dviejų žmonų korespondencijos. Yra du Kristupo Konstantino laiškai vasarą iš Jiezno. Jie datuoti 1714 09.17 (MAB Rs, f4-20563, l.1-20 ir 1718 08 26 (MAB Rs., F4-28568). Abiejuose laiškuose, rašytuose Pažaislio kamaldulių vienuolyno vyresniajam, rūpinamasi vienuolyno problemomis. Tai rodo, kad tuo metu šie Pacai vasaros metu Jiezne apsilankydavo, o gal net ilgiau pagyvendavo.
Varšuvos Vyriausiame Senųjų Aktų archyve (AGAD) yra šeši Teresės Pacienės (taip ji laiškuose pasirašinėjo) laiškai lenkų kalba vyriausiam ir įtakingiausiam broliui Udalrikui Kristupui Radvilai. Du iš jų rašyti iš Kniažycų, vienas iš Holovčino, du – iš Jiezno, o ant vieno, iš kur jis buvo siunčiamas, nebuvo nurodyta. Laiškuose išreiškiami šilti jausmai broliui ir didelis susirūpinimas dėl vyro tarnybos ir reikalų sėkmės. Laiškas iš Jiezno fiksuoja pirmąjį Pacų buvimo Jiezne faktą, 1747 metų balandžio 22 dieną. Laiške kreipiamasi dėl pagalbos tiek Jiezno rūmams, tiek senajam Paco vaikystės namui Vitebske. Rašoma: „Mūsų iškilusis Geradėjau, kurio tarsi šeimos Tėvo visur ieškome. Ir dabar mūsų prašymai ir maldavimas dėl trūkstamo vandens nutekamojo kanalo (Jiezne – V. K.). Ir aš, ir mano dar vyras kreipėmės ir į Vitebsko seniūną. Gal nežinoma mūsų nuopelnų? Mūsų Geradėjau, tikimės sulauksime greitesnio efekto, tiek mūsų svarbiai problemai, tiek senajam mano vyro namui, kuris apie garbingą mūsų praeitį ir nuolatinę protekciją kol kas neprimena. Rašome apie tai tarsi maldas. Šviesiausias Geradėjau, su nuoširdžiausiu dėkingumu. Lenkiuosi žemai tarsi tarnas – Teresė Pacienė, Barčių seniūnienė. 1747 m. balandžio 22 d. iš Jiezno“ (Warszawa. AGAD. Archiwum Radziwilow. A.67148-11237. byla 5, p. 7–8). Antrasis laiškas rašytas Jiezne 1749 m. balandžio 5 d. Adresatas neaiškus. Iš turinio galima suprasti, kad tai labai dvasiškai artimas Teresei žmogus.
„Iš Jiezno 1749 m. balandžio 5 diena. Jo šviesybei Geradėjui Kunigaikščiui. Neturiu geresnės progos išreikšti savo mielaširdystės ir nuoširdumo su artėjančia garbinga visų mirusiųjų švente (Tikriausiai ta diena tada buvo ne lapkričio 2 dieną – V. K.). Su pilnatviška širdimi ir didžiausiu gėriu linkiu mano Geradėjui ilgų metų. Su gražiausiomis šventėmis, stipriausios sveikatos, širdies, jausmų pilnatvės. Tegul Tave Tavo namuose, Geradėjau, lydi tik sėkmė, te niekas neuždengia dangaus, tegul jus lydi tik teisingos širdys. Su didžiausia pagarbos verte jums, Geradėjau. Priimkit nuoširdžiausius linkėjimus nuo mano liūdnos širdies. Norėtųsi, kad ir man niekas gyvenime netrukdytų, kad ir aš patirčiau nuostabiausią laimę. Linkiu to taip visiems gimusiems ir priklausantiems patiems sau. Mano Geradėjau, meldžiuosi už Jus. Žemai lenkiuosi – Teresė Pacienė, Barčių seniūnienė“ (Ten pat, p. 1–2)
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas