(HIPOTEZĖ)
Istorijos virsmas taip sudėliojo, susuko mūsų krašto istoriją, kad jos pagrindinius pažinimo kelio patvirtinimo ženklus surandi čia mieste prie Neries, Vilniuje, žvelgdamas į daugybę bažnyčių ir cerkvių, taip pat mūsų krašto didikų rūmus, taip pat archyvų ir bibliotekų salėse semdamasis žinių.
Šį kartą savo mėgstamiausią, nors kartą per mėnesį praeinamą, maršrutą Aušros vartai-Valdovų rūmai apribosiu tik dviem pastatais: tai, visų pirma, istoriniais didžiaisiais Pacų rūmais Didžioji gatvė 7. Dabar čia – Pacų viešbutis. Rūmai daugiau kaip šimtmetį nuo 1667 m. nuo pirmojo rūmų savininko, LDK etmono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682, švenčiame jo gimimo 400 metines) iki paskutiniojo Antano Mykolo Paco anūko Liudviko Paco, priklausė trijų Pacų giminės šakoms. Šie rūmai Antanui Pacui niekada nepriklausė, nors neatmestina, kad jis juose yra buvęs. Rūmus Antano anūkui Liudvikui 1797 m. paliko įžymus LDK valstybinis ir karinis veikėjas, LDK kariuomenės generolas, aktyvus 1794 m. sukilimo dalyvis Juozapas Petras Pacas (1736–1797). 1688 metais rūmuose buvo apsistojęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis.1705 m. – Rusijos caras Petras I. 1812 metais čia pokyliuose, žinoma, ne vienu metu buvo ir Rusijos imperatorius Aleksandras I, ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Čia jį pakvietė jo adjutantas Liudvikas Pacas (PKIA, f. 5, b. 2363 (Dambrauskaitė T., Vilniaus senamiesčio 36 kvartalas), Ip. 16–35. Saulius Stoma).
Tai buvo vieni puošniausių rūmų Vilniuje. Pirmajame aukšte čia gyveno dvariškiai ir tarnai. Antrajame rūmų aukšte (beletaže) buvo labai puošnios reprezentacinės salės, trečiajame – gyvenamieji kambariai. Rūmų šiaurinėje dalyje buvo didieji laiptai, jungiantys atviras kiemo galerijas. Šalia – sraigtiniai tarnų laiptai. XVIII a. viduryje prie rūmų buvo pristatytas šiaurinis korpusas, skirtas virtuvei ir pagalbinėms patalpoms, ir pietinis su ratine ir arklidėmis. Rūmuose ir dabar jauti Pacų didybę. Perstatydamas Holovčinskių pastatytus, o Kristupo Zigmanto Paco bandytus modernizuoti barokine dvasia rūmus, Mykolas Antanas Pacas neturėjo pasirinkimo. Jiezno rūmai buvo gerokai nusidėvėję. Vilniuje Antanas Mykolas Pacas valdė rūmus dabartinėje šv. Jonų gatvėje 3, šalia Universiteto (dabar čia Lenkijos Respublikos ambasada) 1750–1772 metų laikotarpiu. Minėti rūmai nuo 1628 metų, dar Steponui Pacui gyvam esant, priklausė Pacams… Bet 1748 metais jie degė ir niekas nesiėmė tinkamai juos atstatyti. Tad 1768–1772 metais Antanui Pacui gyvybiškai labai svarbu buvo rūmų Jiezne perstatymas ir bažnyčios rekonstrukcija. O Holovčinas ir Kniažycai jau 1772 metais, po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, atiteko Rusijos imperijai.
Norint gerai suprasti Stanislovo Moravskio savo žinomame darbe iškeltą Jiezno rūmų – Lietuvos didikų rūmų legendą, kiekvienam istorikui kyla klaustukų. Ar čia nepersūdyta, ar tai ne pirmosios užsakomosios žurnalistikos kūrinys? Nėra net abejonės, kad gražūs, prašmatnūs rūmai Jiezne buvo. Bet, ar jie buvo verti žinomo legendinio posakio: „Vertas Pacas šių rūmų, o rūmai Paco“ (Stanislovas Moravskis. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. V., 2009, p. 425. Toliau – S. Moravskis). Ar jie taikomi kitiems Pacų rūmams? Vilniaus Universiteto rektorius, istorijos profesorius Rimvydas Petrauskas labai tiesiai pabrėžė: „Italų architektas Pjetras Bozjas (Pietro Bozjo) suprojektavo Liudvikui Pacui įspūdingus neogotikinius rūmus Palenkės Dauspudoje. Veikiausiai, būtent šie rūmai davė pradžią patarlei „Wart Pac palace, a palac Paca“ („Vertas rūmų Pacas, o rūmai Paco“ (Rimvydas Petrauskas. Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės giminių istorijos. V., 2009, p. 143.). Dailės istorikas Rimantas Gudas irgi Jiezno versija abejoja: „Tik nežinia, kurie rūmai turėti galvoje: Jiezno, Dauspudos ar Varšuvos“ (Rimantas Gudas. Mėlynas kraujas. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės, V., 2023, p. 263).
Nuostabūs, prabangūs rūmai visuomet traukė vietinius ar užsienio keliautojus, metraštininkus, kultūros žmones, pirklius, galinčius pasiūlyti savo prekes didikams. Vietiniai keliautojai buvo pripratę prie rūmų aplinkos, kaip mes – prie dabartinių kotedžų ar prabangių privačių namų. Bet užsienio keliautojams viskas buvo įdomu. Keliaujantys nuncijai, pasiuntiniai, kelionių entuziastai viską aprašinėjo ir fiksavo, apsilankydavo didikų rūmuose. Tačiau Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto istorijos mokslų daktaras-docentas Tomas Čelkis, ištyrinėjęs nemažą dalį kelionių aprašymų, nei XVII, nei XVIII amžiuose apsilankymo nei Jiezno rūmuose, nei Jiezno apylinkėse neužfiksavo. Su juo pabendravau ir daugiau dalykiškai. Pasidalinsim informacija. Kažkaip Jiezno didingi rūmai keliautojams nebuvo žinomi… Kviečiu besidominčius YouTube kanale pasiklausyti šio istoriko https://www.youtube.com/watch?v=6AGxKmXqBxg&t=1257s. Patys lenkų istorikai neteigia, kad minėtas posakis taikytinas Dauspudai (Gen. Hr. Ludwik Michal Pac. Dowspuda, 2010). Žinomas bičiulis, istorikas ir Suvalkų muziejaus darbuotojas Marek Sidor labai pabrėžia šių neogotikinių rūmų grožį ir prabangą. Galima tik susidaryti išvadą, kad Dauspudos dvaro valdose naujoviškai ūkininkaujantys vokiečių, škotų, airių, anglų kolonistai apie šių rūmų grožį pasakojo Vakarų Europai, o ne Lietuvai. Jokių karalių, imperatorių apsilankymo faktų šiuose rūmuose lenkų istorikai nepateikia. Bičiulis Andrzej Matusiewicz skaitė pranešimą apie Pacus 2010 m. Jiezne, o apie 1863 metų sukilimą Suvalkų krašte – 2013 m. Birštono kurhauze.
Savo darbuose jis aprašo tų rūmų prabangą, net baseinus, akvariumus, didelius meno rinkinius, daugybę skulptūrų, bet to rūmus apibūdinančio posakio nenaudoja (http://www.astn.pl/r2011/matu_dobra2.htm). Mano nuomone, šis posakis sietinas su didele visuomenine sklaida. Baudžiauninkai gyveno savo izoliuotą gyvenimą parapijoje 20 km spinduliu. Vien iš Jiezno bažnyčios metrikų matosi, kad jaunųjų gimtinės, kūmų gyvenamos vietos kartais visai šalia buvo, o kartais 10–20 kilometrų nuotoliu. Tad valstiečiai, daugiausiai baudžiauninkai, visuomeninėje informacijos sklaidoje nedalyvavo, jie net rūmų interjero nematė. Visuomeninė informacijos sklaida daugiau buvo susijusi su bajorija ir miestiečiais.
Tad grįžtame į Vilnių ir manome, kad su rūmais ir Pacu susijęs posakis atėjo iš Pacų rūmų Didžioje gatvėje.
1812 m. liepos 14-oji diena Vilniuje
1812 metų birželio 26 dieną Napoleonas Bonapartas kirto Nemuną Kaune ties Jiesia. Po dviejų dienų jis įžengė į Vilnių, Lietuvos bajorija entuziastingai sveikino Prancūzijos imperatorių, tikėdamiesi Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo. Deja, prancūzams Lietuvoje rūpėjo tik apsirūpinimas maistu ir pašarais. 1812 metų birželis – liepa buvo didelio entuziazmo, vilčių ir iliuzijų mėnuo. „Vilniaus teatras šią dieną buvo pripildytas žiūrovų. Visas miestas sužibo fakelų ir žibintų ugnyje. Tūkstančiai žmonių skubėjo prie Liudviko Paco rūmų, kurie buvo iliuminuoti. Prie vienų rūmų durų buvo iškabinti transparantai. Vienas jų vaizdavo labai tikrovišką Napoleoną, nuimantį Lenkijos grandines; Lenkija buvo pavaizduota kaip kape gulinti graži moteris. Apačioje buvo parašyta: „Keršytojas jau čia, drebėkite“. Prie kitų durų – auksinis erelis, apsuptas žaibų, jungė Erelį ir Vytį. Minios sveikino ant balto žirgo atjojantį karvedį. Prasidėjęs pokylis truko iki 5 val. ryto, karvedys antrą valandą nakties paliko rūmus. Vakarienėje šeimininkas (Liudvikas Pacas) pakėlė tostą už Jo didenybę imperatorių ir Lenkijos generalinę konfederaciją, už prancūzų ir Lenkijos karius (buvo Napoleono armijos sudėtyje – V. K.) („Kurjer litewski“ 15 lipca 1812 roku No 53, p. 1–2, Wilno).
Labiau tikėtina, kad Prancūzijos imperatorius šiame pobūvyje ištarė savo atsakomame toste ar šiaip visiems girdint pagirdamas savo adjutantą ir 300 karių asmeninės sargybos vadą Liudviką Pacą: „Vertas Pacas rūmų, o rūmai – Paco“. Tai tapo žinoma tūkstančiams bajorų, miestiečių, karių ir tai buvo išsaugota trejose kartose, o vėliau perkelta į kitus Pacų rūmus.
Ar Stanislovo Moravskio pateiktas Jiezno rūmų aprašymas yra istorinis šaltinis?
Įdomiausia tai, kad šiuos Liudviko Paco rūmus gerai žinojo krašto rašytojas, gydytojas, humanistas, visuomenininkas, Jundeliškių dvaro savininkas, anticarinių filomatų ir filaretų organizacijų dalyvis Stanislovas Moravskis (1802–1853). 1823 m. šiuose Pacų rūmuose vyko filaretų organizacijų susirinkimai, tad 21 metų jaunuolis gerai pažinojo rūmus, jų grožį, papuošimą, skulptūras, freskas ir t.t. Bet apie šiuos rūmus jis nerašė. Gal nenorėjo pykdyti carizmo, nes jam, priešingai nuo kitų organizacijos draugų, pavyko išvengti suėmimo. Kiti, kaip Adomas Mickevičius, buvo priversti palikti Lietuvą. Jeigu Jiezno ir Jiezno rūmų aprašymą, parašytą 1849–1850 m. ir išleistą 1858 m., laikyti šaltiniu, tai tik daliniu, nes tame aprašyme tarsi spalvotame kokteilyje sumaišyti tikri faktai su išsigalvojimais. Pirmiausia krenta akis, kad 1818–1823 metais mokydamasis jodinėjimo jau Jono ir Bernardo Penčkovskių valdytame dvare pas arklininką Kablensą, Moravsks neužfiksavo dar nepažeistų rūmų. Tai pastebima jo darbe „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje 1818–1823“ (https://archive.org/details/morawski-kilka-lat-mlodosci-mojej-w-wilnie-1818-1825-1924/page/n33/mode/2up). Ir dar daug kartų jis pas Penčkovskius dvare ir rūmuose buvo. Rūmai buvo sveiki, nesudegę. Kodėl tų vertybių piešinukų nepadarė, kuriuos kitose vietose taip mėgdavo padaryti? Ir tik į gyvenimo pabaigą, jau rūmams sudegus, jis pateikė aprašymą. Jaunystėje jis gyveno Vilniuje ir matė daug panašių rūmų. O senatvėje jis tiesiog norėjo atsilyginti savo geradariams Penčkovskiams, kurie skolino pinigus studijavusiam jaunuoliui, kartu su jais keliavo po dvarus. Neneigiu, kad Jiezno rūmai buvo puošnūs ir prabangūs, tiesiog, gal jie nebuvo išskirtiniai kitų Lietuvos rūmų kontekste. Jeigu Moravskis būtų pažįstamas su Sapiegomis, Radvilomis ar Tiškevičiais, jų rūmai dar pasakiškiau atrodytų.
Bet čia yra problema. Apybraižoje yra daug realių faktų, bet daug ir išsigalvojimo. S. Moravskis, gerai žinodamas, kad Rusijos imperatorius Aleksandras I lankėsi didžiuosiuose Pacų rūmuose Vilniuje, tai jis jį du kartus atkelia į Jiezno rūmus. Betgi, mielieji, kelias iš Peterburgo į Vilnių nėjo per Jiezną, o Rusijos imperatorius valdė Rusiją nuo1801 iki 1825 m., kada Liudvikas Pacas jau buvo Jiezno rūmų atsisakęs (S. Moravskis, p. 426). Tik nusigėrę Penčkovskių svečiai galėjo gulėti ant šiaudų. Neteisingai teigiama, kad Šilėnai nupirkti už kepalą duonos, ir tai, kad Sofija Golovčinskaitė, ištekėjusi už Aleksandro Paco, įnešė vyrui Jiezno ir Holovčino valdas (p. 426, 431) ir t.t… Kai tokių klaidų, net gandų pilna, pradedi abejoti ir pačių rūmų aprašymų stiliumi. Mielieji, patekimai į didikų rūmus, jų prabanga, baltieji kambariai, freskos, herbai. marmuras, parketas, kokliai, židiniai, rūmų dengimas čerpėmis, itališki parkai, sodai, daugelyje didikų rūmų buvo, tik gal ne visi buvo aprašyti. Manyčiau, kad į tą literatūrinę apybraižą turime žiūrėti kritiškiau. Kviesčiau privačių valdų savininkus savo lėšomis (valstybė rūpinasi pilnai išlikusiais paveldo objektais) atlikti archeologinius rūmų pastatų likučių tyrinėjimus ir paskelbti jų išvadas. Aš pasistengsiu atrasti naujų istorinių dokumentų, kad ir Baltarusijos miestų archyvuose.
Dirbkime visi Jieznui, atskleisdami tikrovę apie mūsų krašto praeitį.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas.