Arkangelas Mykolas (Michaelis). „Mi – cha – El“ – „ Kas kaip Dievas“ arba „tas, kuris panašus į Dievą“.
Pasak kai kurių teologų, arkangelas Mykolas yra pirmasis iš visų angelų, o jo vardo reikšmė tiesiogiai siejama su Aukščiausiuoju. Manoma, kad kovoja su Puikybės demonu. Globoja Bažnyčią. Pasak Grigaliaus Didžiojo, jei kas didžio įvyksta Bažnyčioje, tai Arkangelas Mykolas visada dalyvauja. Šis arkangelas svarbus kiekvienam žmogui, nes pasakojama, jog sykį šv. Jonui Vianėjui pasirodęs piktasis rodė į šv. Mykolo paveikslą ir su pagieža tarė: „Jei šito nebūtų, aš seniai būčiau tave sumalęs“. Jis taip pat yra ligonių patepimo ir mirštančiųjų sargas. Tikima, jog Mykolas lydi mirusiųjų vėles i dangų bei gina jas nuo tamsos jėgų. Ikonografijoje vaizduojamas su sparnais ir trimitu rankose arba laikantis žemės rutulį ir ietį, nes jis užkariauja pasaulį Kristui, kovoja su Puikybės demonu, globoja Bažnyčią. Šis arkangelas kovodamas su šėtonu nugali jį ir jo kariauną. Apreiškime Jonui rašoma, kad Šv. Mykolas nugalėjo slibiną, kuris kėsinosi praryti kūdikį. Todėl kartais jis vaizduojamas su skydu ir kardu rankoje ir kovojantis su Šėtonu. Ši scena pavaizduota Jiezno bažnyčios centriniame altoriuje. Tai akademiko Nikodemo Silvanavičiaus, pagal italų dailininko Guido Reni originalą, darbas. Tikima, jog būtent Mykolas paskelbs Paskutinio Teismo dieną. Galime džiaugtis ir didžiuotis turėdami tokį dangiškąjį globėją. Kviesti į pagalbą visuose iššūkiuose, sunkumuose, baimėse ar nelaimėse. Jis yra mūsų pusėje ir mums padės, jei tik mes jo prašysime ir Dievo valią vykdysime.
Kai žemės ūkio darbai nudirbti, derlius nuimtas, rugiai pasėti, ateina laikas ir pailsėti, pašvęsti, ir Dievui padėkoti už gerą derlių. Tradiciškai švęsdami Šv. Arkangelo Mykolo atlaidus, vieno iš Jiezno parapijos globėjų, dėkosime Dievui ir vieni kitiems už užaugintą derlių, už gebėjimą derliumi dalintis – kaip gerumo, atjautos, bendrystės vienų su kitais, simboliu. Pasak senovės papročių, Mykolinės – tai ir metinių duoklių atidavimo laikas, mat, pabaigus žemės ūkio darbus, valstiečiai turėdavo atskaičiuoti dalį derliaus kunigaikščiui. Ši diena dar buvo vadinama ir Daga arba Dagotuvėmis… Juk ne veltui sakoma „kokia daga, tokia ir vaga”.
Šv. Arkangelo Mykolo dieną minima ir Keliautojų diena. Jiezno parapijoje tęsiama graži tradicija – šv. Mišių metu meldžiama Amžinojo poilsio žuvusiems keliuose, prašoma Dievo globos, apsaugos vairuotojams ir pėstiesiems, pašventinamos transporto priemonės.
O, kad darbštiems Jiezno parapijos žmonėms galima ir neblogai gyventi, jie tai įrodo darnioje bendrystės Agapėje po Mišių, skanaudami patiekalus iš šių metų derliaus, dėkodami vieni kitiems, nes tradiciškai minima ir Padėkos diena. Prie šios šventės dalies organizavimo prisijungė Jiezno miesto bendruomenė, į talką atskubėjo ir kitos nevyriausybinės organizacijos. Taip žmonės buriasi draugėn… O kad būtų linksmiau, ir muzikantai palinksmina, dainai ar šokiui pakviečia. Po pamaldų išalkusius, tradiciškai Rūta Paltanavičienė vaišina plovu, o šiais metais medžiotojų būrelis nutarė pardžiugint kiekvieną savo firminiu charču.
Išties, juk svarbu bažnyčioje Mišių metu palinkėti vieni kitiems ramybės. Lyg ir nuo širdies linktelti „ramybės”. Po palaiminimo pamažėl žmonės skirstosi. Vieni skuba, kiti dar tarpusavyje šnekučiuojasi. Ir kiek daug sklinda nelinkėjimo „ramybės”, galbūt tai ne iš širdžių, gal tai tik žodžiai… Kaip svarbu neužverti bažnyčios durų po Mišių, po vasaros atlaidų, po rudens – Mykolinių – savo širdyse pasėti ir auginti, puoselėti ir dalintis gerumo, meilės, atjautos ir atleidimo derliumi, o „ramybės” linkėti ne tik bažnyčiose… Kaip kad gero derliaus ar malonių Dievo prašyti ne tik sau, bet ir šeimos nariams, artimiesiems, kaimynams, bet ir visai didelei savo šeimai – tikinčiųjų bendruomenei.
Palmyra Pugačiauskaitė