385921924_10232137275958378_4635182749200582681_n

Jau trečią savaitę gyvename jausdami didelį nerimą dėl karo Izraelyje. Tai, kas šiuo metu vyksta Tel Avive, Palestinoje, Gazos ruože, ypač jaudina tuos, kurie lemtingą spalio 7-ąją ir vėlesnėmis dienomis buvo visai šalia tų įvykių, būtent Šventojoje žemėje. Tarp jų – ir maldininkų grupės iš Lietuvos narius. Šioje grupėje buvo ir keli Jiezno parapijos žmonės. Tai – grupę lydėjęs Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo parapijos klebonas, Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras Rolandas Bičkauskas, Jiezno bažnyčios vargonininkė, mokytoja Roma Ruočkienė ir Sigita Gavorkienė, iš šio krašto kilusi Irena Čiūdarienė (Navickaitė).

Paskutiniąją kelionės dieną jie dar smagiai dalinosi patirtais pajautimais, aplankytomis sakraliomis vietomis, o išaušus rytojui, kai jau turėjo skristi namo, išgirdo žinią apie karą. Jų laukė nežinomybė ir nerimas, supratus, kad karo veiksmai vyksta ne už tūkstančių kilometrų, o visai šalia. Bet Apvaizda globojo piligrimus. Nors ir išgyvenę labai sudėtingų patirčių mūsiškiai kartu su kitais maldininkais laimingai sugrįžo į Lietuvą ir spalio 8-ąją Jiezno bažnyčioje vykusių šv. Mišių metu padėkojo už juos besimeldusiems ir palaikymo žinutes siuntusiems Jiezno krašto žmonėms.

386601432_7484218885018634_6033780083370110445_n

Jų palaikymas, keliauninkų teigimu, jiems labai padėjo: ir laukiant nežinomybėje, ir nerimaujant dėl namuose jais besirūpinančių artimųjų, ir girdint pranešimus apie tragiškus įvykius. Tegul tiesiogiai juose ir nedalyvaujant, bet jaučiant šalia. Taigi nors išgyvenimų būta įvairių ir jie ilgam pasiliks atmintyje, bet ir Sigita, ir Roma tikina, kad jos dar norėtų sugrįžti į Izraelį. Pasak Romos Ruočkienės, sugrįžti dėl to, kad dar gilesniu žvilgsniu pamatytų Evangeliją, nes kelionės metu buvo labai sunku vienu metu priimti tiek daug informacijos ir ją išjausti. Juo labiau, kad šios kelionės metu ji jautė dar ir savotišką atsakomybę padėti kitiems piligrimams patirti daugiau džiaugsmo. Ji atsakingai su klebonu rinkosi, kokias giesmes giedoti Alyvų kalne, kokias Kanos šventovėj, kur penkios maldininkų poros atnaujino Santuokos įžadus, kokios giesmės labiau palies širdis kitose vietose.

Sigitai ir Romai ši kelionė buvo pirma, o štai kunigas Rolandas į Šventąją žemę keliavo jau šeštą kartą. Todėl pradėdama pokalbį apie piligrimų patirtis Izraelyje, pirmiausia ir paklausiau gerbiamo klebono, kodėl taip svarbu bent kartą nukeliauti į Šventąją žemę?

– Todėl, kad turim grįžti prie savo tikėjimo šaknų, jas pažinti. O Dievo sūnus gimė kaip žydas ir gimė būtent toje vietovėje, kuri ir yra Izraelio žemėje.

391654880_10159325194036078_5576764426945453186_n

Čia gimė ir Šventasis raštas, kurį skaitydami mes kiekvienas įsivaizduojame savaip tuos įvykius, apie kuriuos skaitome. Ir visai kitoks tas supratimas tampa, kai Tu pats eini palei tą ežerą, kur ėjo ir Jėzus, kai esi toje vietoje, kur Šv. Petras pagavo žuvį, kai užkopi ant Atsimainymo kalno ir prisilieti prie kitų tikėjimų šaknų.

– Jums ši kelionė – jau šešta. Kas Jus vėl ir vėl veda į Izraelį?

– Pirmiausia tai, kad kiekvieną kartą atrandu kažką naujo, nepatirto.

Antra – tai patirtis, kurią pajunti lydėdamas maldininkų grupes, kai matai juose vykstančius pasikeitimus. Vienokie jie būna, kai susėdame pirmą vakarą ratu ir kalbamės apie lūkesčius, ir visai kitokie, kai jau būna pabuvę Betliejuje, praėję Kryžiaus kelią, pastovėję prie Jėzaus kapo. Dievas juos tiesiog išlukštena, jie tampa labiau pažeidžiami, bet tikresni, nuoširdesni.

– Šį kartą baigiantis kelionei teko su piligrimais dalintis ne tik patirtais įspūdžiais, džiaugtis jų asmenyse įvykusiomis permainomis, bet ir padėti jiems išlikti ramiems, susitelkusiems, vieni kitus palaikantiems nežinioje…

– Ačiū Dievui, kad mes jau buvome praėję visą kelią, kad jau buvome Dievo paliesti ir tapę kaip viena šeima. Šeima, kurioje dauguma jautė vienas kitą, palaikė, padėjo, dalinosi, rūpinosi. Kartu meldėmės, giedojome giesmes, dainavome, išgyvenome bendrystę. Tos bendrystės siela buvo ir Roma, nepaleidusi iš rankų gitaros, o laikinoje laukimo vietoje sėdusi ir prie seno pianinuko. Kai kurie keliauninkai net namo siuntė mūsų bendravimo vaizdus, kad nuramintų namiškius.

Visais labai rūpinosi ir kelionės vadovas Valdemaras Filipavičius, keliavęs su trylikamečiu sūnumi ir apmokėjęs mūsų visų nakvynę Betliejaus viešbutyje.

Bet svarbiausia, kad mus globojo Dievas, saugojo ir namo parvežė.

– Beje, viešojoje erdvėje buvo pasigirdę ir pareigūnų priekaištų, kad maldininkų grupė nepriėmė pasiūlymų grįžti pavieniui ar mažesnėmis grupėmis…

– Pirmiausia, nebuvo tokių pasiūlymų. Ilgai buvome nežinioje. Nebuvo žinių ir iš ambasados. Vėliau siūlė patiems bandyti ieškotis vietų kitų avialinijų lėktuvuose. Ar galėjome? Žinoma, kad ne, nes, pavyzdžiui, paskelbus, kad į Turkiją skrendančiame lėktuve likusios 2 vietos, eilėje sustojo per 500 žmonių. Jeigu net ir būtume gavę tuos 2 bilietus, ar galėjome išleist į nežinią dvi močiutes. Ką jos būtų dariusios Stambule?

Tai, kad laikėmės kartu, buvome bendrystėje – mums padėjo. Padėjo suprasti ir tai, koks trapus ir laikinas yra gyvenimas ir kaip gerai mes gyvename. Tad vertinkime tai, ką turime, kurkime taiką savyje ir melskime, kad baigtųsi karai.

– Ačiū už pasidalintas mintis.

Ramutė Šimukauskaitė

„VERTINKIME, TAI KĄ TURIME…“