Bandau kaskart vis iš naujo. Priartėti. Prie Dievo. Užmegzti kuo artimesnį ryšį, sutvirtinti santykį – meilės santykį. Kalbinu Dievą savo nedrąsia kalba. Dievas nesislepia, Dievas taip pat kalbina mane kviesdamas dialogui. Ar aš atsiliepiu į Jo kvietimą? O gal išsigąstu Dievo didybės? Bet juk Dievas atėjo pas mus kaip Kūdikėlis. Atėjo paprašyti meilės.
Ar aš pasirengusi tą meilę duoti? Dievas kalbina mane kviesdamas nebijoti ir pasitikėti Jo meile, geranoriškumu, Jo ilgesiu kuo greičiau mane apkabinti. Dievas kalbina mane, o mano širdis uždaryta. Uždaryta Dievo dovanoms, uždaryta dialogui, lyg nerasčiau tinkamo žodžio kreiptis į Dievą. O norėčiau į Jį kreiptis daugeliu klausimų. Papasakoti Dievui, kas skaudina, kelia nerimą ar baugina. Kas džiugina, kas atgaivina, kas priverčia nusišypsoti. Dievas nusišypso man pirmas.
Dažniausiai ateinu pas Dievą skaudama širdimi. Vis sakau, kad nesuprantu kančios pasaulyje. Kančia yra žemės dalia. Aš turiu pajusti kančios skonį, kad atpažinčiau meilę. O Dievas atsako: kas gali suprasti meilę. Tiesiog reikia mylėti. Mylėti, kad atsiskleistų Dievo veidas, ir aš išgirsčiau Jo balsą. Balsą, kviečiantį dialogui, nuraminantį skaudžioje pasaulio realybėje. Aš ne viena. Su manimi Viešpaties kryžius, per jį iškelta viltis. Viltis prisikelti. Dabar jau galiu prieiti prie Dievo arti. Kad išgirsčiau Jo atodūsį. Dievas atsidūsta, kai aš nuo Jo nusisuku norėdama pasimėgauti pasauliu. O apkabinu tik šešėlį. Ne gyvenimą, o jo iliuziją, vaiduoklišką tikrovę, kurioje taip ir nesuradau meilės. Atėjau Dievui pasakyti, kad pasiklydau. O Dievas pažada, jog atvers man daugelį kelių, kad galėčiau pas Jį sugrįžti.
Atnešu Dievui savo ašarą. Ir Jis ją nušluosto. Aš vis ieškau progos atsistoti Dievo akivaizdoje. Noriu matyti ateinantį Dievą, Kuris pasilenkia ties manimi. Pasilenkia ties mano mažumu. Kalba tyliai, kad neišgąsdintų. Kad išgirsčiau Jį širdimi. Ir atpažinčiau. Tą balsą, kuris yra mano Ganytojo. Išgirdę tą balsą žmonės renkasi iš pasaulio pakraščių pokalbiui, dialogui apie mano širdies ilgesį. Apie Dievo širdies ilgesį. Dievas atsiliepė. Dievas išgirdo. Priėjo ir apkabino. Taip norėčiau, kad mano ryšys su Dievu būtų amžinas. Kad dialogas nesibaigtų. Bet įsiterpė nuodėmė. Ji mus išskyrė.
Nuodėmė atstūmė mano širdį nuo Dievo. Ryšys trūksta, tačiau Dievas dar tebelaiko ištiesęs į mane ranką. Kad sugrįžčiau. Kad apgailėčiau savo kaltę. Nuodėmė suskaldė mane į daugelį dalių. Pamečiau save. Dievas sulipdo mane į visumą, kai ateinu pas Jį pagalbos. Kiekviena mano atskira dalelė šaukiasi tikrumo, vientisumo ir gilumo. Nuodėmė yra vagilė. Ji pavogė iš manęs sielos tyrumą, ramybę, santykį su Dievu. Nebevyksta dialogas su Dievu. Jo vietą užėmė nuodėmė. Ir aš nebespėju kurti gėrį, augti meile artimui, ugdyti nuolankumą. Visur paskutinė, nes nuodėmė – pirma. Nuliūdusi, išvargusi siela nebeturi kur eiti. Nebeturi ko kalbinti. Ir aš suprantu, kad turiu grįžti pas Dievą. Užmegzti pokalbį su Juo. Ir aš pradedu dialogą, nes Dievas seniai laukė.
Atsiklaupiu melstis. Atsiprašyti Dievo. Su malda užmezgu naują ryšį su Dievu ir laukiu pokyčių. Kartais jie ateina greičiau, kartais lėčiau, bet ateina. Malda nutiesia kelią dialogui su Dievu. Kalbu viską, kalbu su meile, kalbu nieko nepasilikdama sau. Sudedu rankas maldai ir viliuosi Dievo apkabinimo. Viliuosi savo sielos atbudimo. Per maldą surandu kelią pas Dievą. Dievas stovi šalikelėje siūlydamas man dovaną – viltį. Viltį sugrįžti ir pasijusti taip, lyg niekada nebūčiau išėjusi, niekada nebūčiau išdavusi, niekada nebūčiau palikusi. Niekada nebūčiau pasirinkusi nuodėmės.
Malda kyla Dievo link, ir aš stojuosi Jo akivaizdoje. Truputį išsigandusi – ar atpažins mane Dievas su tokia sužeista širdimi. Atidžiai renku maldos žodžius, nubraukiu ašarą ir prisiglaudžiu prie Viešpaties kryžiaus. Viešpats apkabina mane prikaltomis rankomis. Išgąsdinta širdis nurimsta, ir nuodėmė su mano gailesčiu ir Dievo atleidimu dingsta nežinioje. O kad ji daugiau nebegrįžtų. Pasaulis groja daugelį melodijų, bet nė viena nepaliečia širdies. Nė viena neatneša ramybės, nenuramina ilgesio. Neatsiliepia į kvietimą. Nebyli pasaulio melodija. Ką pasirinksiu aš gėrio ir blogio akivaizdoje? Ar švęsiu pergalę?
Kalbėdamasi su Dievu geriau atpažįstu gėrį. Pasirinkti jį reikia mylinčia širdimi. Tokia širdis neapsirinka. Ji randa kelią į Namus. Pas Dievą. Be kurio neatseksiu savo pradžios. Dievas yra pradžia, ir aš esu joje. Pakviesta ir laukiama. Dievas paliko daug ženklų kelyje, vedančiame gėrio link. Gėris yra kuriantis. Kuriantis santykį su Dievu. Dievas kalba nuolat, mezga ryšį su manimi, nepalieka manęs net nusigręžusios. Dialogui reikia dviejų. Ir aš ateinu. Ateinu, nes turiu daug ką pasakyti.
Noriu, kalbėdamasi su Dievu, atrakinti savo širdį. Laukiu iš Dievo padrąsinančio žodžio, paguodos, nuraminimo. Visada nekantriai pradedu dialogą su Dievu. Laukiu iš Jo visko. Lyg būčiau vienintelė išrinktoji. O Dievas išsirinko visus. Visus pakvietė dialogui. Ir tas dialogas tęsis amžinai. Jei pasirinksiu Dievą. O Dievas pasirinko mane dar prieš mano gimimą. Jis suteikė man vardą, kad galėtų pašaukti. Ar aš atsiliepsiu, priklauso nuo mano širdies tyrumo, sugebėjimo pasirinkti teisingai, sugebėjimo atpažinti Dievo veidą, išgirsti Jo žingsnius, pagauti Jo žvilgsnį. Ir ištarti, kad Jo pasiilgau. Kad visada ieškosiu kelių, kaip Dievą pasiekti. Ir einu aš tais keliais su viltimi, kad einu gera kryptimi, kad atpažįstu Dievo paliktus ženklus.
Visada viliuosi, kad sugebėsiu pradėti dialogą su Dievu. Dievas pasilenkė ties manimi. Aš Jį atpažinau. Atpažinau iš meilės. Iš Jo ilgesio. Dievas kantriai laukia manęs, besiblaškančios pasaulyje, besiblaškančios prasmės ieškojimuose. Vis dar nesuprantančios, kad visa prasmė yra Dievas ir nuolatinis santykis su Juo. Ir aš užmezgu pokalbį su Dievu.
Virginija Adomonytė
bernardinai.lt