Tik istoriniai dokumentai, jų išsami analizė leidžia giliau pažinti savo kraštą ir jo žmones. Galime kaip ir vyno taurėje trumpam užsimiršti, susikurti sau legendomis apvilktą katarsio būseną. Bet, ar ilgam? Mokslo žinios, vis naujai atrandami šaltiniai tai demistifikuoja. Mielieji, mūsų praeitis yra ne tokia, kokią labai norėtumėm sau susikurti, bet tokia, kokia remiasi neginčijamais moksliniais įrodymais ir argumentais. Tik čia gaunasi prieštaravimas: istorikai pateikia platų istorijos vaizdą, fragmentinio įvaizdžio specialistai dažnai tik pasinaudojo išplėštais iš bendro konteksto puslapiais… Nuo šiol pateiksime daug istorinių dokumentų, kad skaitytojai susidarytų pilną tikrovę.
Praeis greit nepilnas dešimtmetis ir švęsime Jiezno katalikų parapijos 400-ąsias metines (1631 m.). Pateikiu iki šiol seniausią mūsų krašto gyventojų sudėtį apibūdinantį dokumentą: „Miscellianea obejmujące zapicy gospodarcze dotyczące obory i owca we wlosćiach jeznenskiej i święcinickiej za lata 1631–1634. Oraz fragment dziennika z roku 1642“ („Įvairūs ūkio įrašai, apimantys karvides ir avižas Jiezno ir Šventininkų valsčiuose ir 1642 metų dienoraščio fragmentas“). To fragmento nenagrinėsime, nes su Jiezno istorija jis nėra susijęs. Dokumentas puošia Krokuvos Jogailos vardo Universiteto mokslinę biblioteką (Biblioteka Jagellonska). Jogailiečiai jį gavo iš Vokietijos Nacionalinės bibliotekos, iš Saksonijos, iš 1710 m. Jiezno turgaus privilegijos suteikėjo karaliaus Augusto I-ojo gimtinės.
Kodėl lenkų kalba? Iki 1699 m. kanceliarinėmis kalbomis Jungtinėje Abiejų Tautų Respublikoje buvo rusėnų ir lenkų, po 1699 metų – tik lenkų.
Krašto gyventojai istorijos slenkstyje nuo kunigaikščių Holovčinskių iki grafų Pacų
Dokumente apibūdinami tie nederlingų Jiezno ir Šventininkų valsčiaus arba Jiezno valsčiaus su Šventininkų žmonėmis gyventojai, kurie vietoje kitų prievolių augino dvaro savininkams avižas. Tai dalis krašto gyventojų. Kaip žinome, krašto pirmuosius katalikus žyminčios Jiezno katalikų bažnyčios 1644–1699 m. krikšto, santuokos ir mirties įrašų knygos yra negrįžtamai pradingusios. Tad šie 1631–1634 metų įrašai, tarsi nuoroda į pirmųjų katalikų pėdsakus. Galima spręsti ir iš jų krikšto vardų. Bet pradėsiu nuo Juodaviškių, tuo metu vadintų Juodiškėmis. Ten netoliese jau 1631 m. stovėjo pirmoji katalikų bažnytėlė, joje telkėsi katalikai (Jiezne buvo kalvinų maldos namai – V. K.). Šeimos: 1) Leono Kevalo, 2) Povilo Jusionio, 3) Martyno Jusionio, 4) Bartolomėjaus Jusionio, 5) Jokūbo Tvantos, 6) Balio Pečiulionio, 7) Jurgio Pečiulionio, 8) Petro Jakonio, 9) Jokūbo Peniulionio, 10) Miko Karvelio (Biblioteka Jagellonska, berol. Ms. Slav. Qu. 15, p. 9 – toliau – Jogailiečiai).
Jiezno kaime šeimos: 1) Jurgio Šiukšelio; 2) Jokūbo Grinkaičio; 3) Stepono Pismaro; 4) Simono Karalionio; 5) Bartolomėjaus Stebulės; 6) Leono Stebulės; 7) Jurgio Kačėno; 8) Leono Mindžiūmo; 9) Simanas Mindžiūno; 10) Jokūbo Pusčios; 11) Lauryno Daržininko; 12) Andriaus Meškininko; 13) Simono Dutkos, 14) Stepono Gasčiūno; 15) Lauryno Gasčiūno; 16) Baltramiejaus Pinovravičiaus; 17) Povilo Pinovravičiaus; 18) Petro Buomo; 19) Jono Aukščiūno; 20) Simono Svyklėno; 21) Bartolomėjaus Peniulionio; 22) Andriaus Peniulionio; 23) Martyno Popakūtos; 24) Stanislovo Palties; 24) Jokūbo Stukėno (Ten pat, Jogailiečiai, p. 10).
Šeimos Liciškių (dabartiniame gimtajame Liciškėnų) kaime: 1) Jono Šmieškelio; 2) Povilo Meškevičiaus; 3) Miko Buzonio; 4) Martyno Buzonio; 5) Bartolomėjaus Pinovravičiaus; 6) Balio Švedevičiaus; 7) Jokūbo Grinevičiaus; 8) Kristupo Ligeikovičiaus (dabartinių Ligeikų protėvio); 9) Stanislovo Mačiulionio; 10) Simono Juodo; 11) Jokūbo Pečiulionio; 12) Kazimiero Vilnos; 13) Leono Brazionio; 14) Povilo Lapkūno;15) Jono Svyklėno; 16) Simono Mačiulionio; 16) Jurgio Buzonio.
Šeimos Sundakų kaime: 1) Bartolomėjaus Česonio; 2) Miko Geisčiūno; 3) Jokūbo Geisčiūno; 4) Boleslovo Kunigonio; 5) Mykolo Sabonio; 6) Stanislovo Mačionio; 7) Miko Gudonio; 8) Jokūbo Pumplio; 9) Jurgio Vaičiūno; 10) Česlovo Vaičiūno.
Mūsų istorinio valsčiaus ekonominis ramstis – Šventininkų kaimai
Šių kaimų katalikai buvo daugiau susiję su Darsūniškio katalikų šventove. Pirmoji būsimoji fundacinė Jiezno bažnyčios valda – Kurmiškių kaimas. Jame gyveno šios šeimos: 1) Tomo Matukonio; 2) Vojčeko Degučionio; 3) Miko Dzingučionio; 4) Miko Kadziulio; 5) Martyno Gegunio; 6) Jokūbo Bukučio; 7) Raulo Putrikonio; 8) Andriaus Šulinio; 9) Jono Grigonio.
Kalvių kaime: 1) Miko Račio; 2) Motiejaus Raulaičio; 3) Mečislovo Staniko; 4) Jono Šimonio; 5) Barnabo Grybakonio; 6) Petro Ivaškonio; 7) Jono Pakso; 8) Martyno Čebato; 9) Petro Martinonio; 10) Jokūbo Mazuronio; 11) Valentino Kasčionio; 12) Valentino Jodkonio; 13) Juozo Jodkonio; 14) Misiaus Šimonio;15) Mikitos Putkos; 16) Stasio Raulaičio; 17) Vaclovo Pankonio; 18) Martyno Jakonio; 19) Simono Gudanonio; 20) Jono Joniko; 21) Simono Dantenos; 22) Simono Aukščiūno; 23) Jurko Kniazevičiaus; 24) Simano Poškaičio; 25) Lauryno Juodkos; 26) Jokūbo Urbanavičiaus; 27) Klimuko Šoliūno; 28) Jono Genevičiaus; 29) Jono Kinderio.
Butkiemio kaime šeimos: 1) Tomkaus Subinyčios; 2) Motiejaus Zubos; 3) Jono Švedkaus; 4) Jono Koniuko; 5) Motiejaus Matonio, 6) Pavšos Idošos; 7) Grigo Janukonio; 8) Pečiuko Jurkonio; 9) Tomkaus Dočkaus; 10) Buzio Miknos.
Sevelionių kaime:1) Leono Misiūno šeima; 2) Jokūbo Šėrio; 3) Vaclovo Garmaus; 4) Leono Kunigonio; 5) Čepkaus Mikonio; 6) Miko Vaškonio; 7) Grigo Maškonio; 8) Leono Kirvio; 9) Jono Sūrinio; 10) Jokūbo Buzonio; 11) Augusto Jurkevičiaus; 12) Jokūbo Jurkevičiaus; 13) Mikolajaus Joniko; 14) Kajeto Šepkaus; 15) Adomo Dičkaus; 16) Jono Bernatonio.
Plytnikų kaime šeimos: 1) Jokūbo Palionio; 2) Jokūbo Babronio; 3) Povilo Kasčionio; 4) Povilo Kunigonio; 5) Jono Kunigonio; 6) Stasio Vaičiūno; 7) Simono Jurkonio; 8) Kaziuko Urvinio (Jogailiečiai, p. 11–13).
Pavardės savaime priverčia susimąstyti. Prie pavardės esantys krikšto vardai rodo žmogų pakrikštytą. Nors nežinom, kiek jis savyje atliko katalikišką dvasinę praktiką, vis vien jis priskirtinas katalikų bendruomenei. Įdomi Kunigonio pavardė. Ji lyg rodytų žmogaus ryšį su pagalba ar dvasine tarnyste kunigams, ar darbais klebonijos žemėje. Kitas, ūkines dokumento detales skelbsime krašto spaudoje.
Kodėl tokia vėlyva Jiezno katalikų parapija?
Pirmas atsakymas į tokį klausimą būtų tai, kad dabartinis Jieznas ir apylinkės ilgą laiką buvo tiesiog neįžengiamos, pelkėtos. Didysis kunigaikštis savo pavaldiniams valdas už karinę tarnybą valdovui iš pradžių dalijo geresnes. O paskui tik tas likusias prastesnes. Bet yra dar kitų svarių argumentų, parodančių, kad mūsų kraštas ilgą laiką buvo negyvenama sala, su pelkėmis ir brūzgynais.
1522 m. pirmoji Vilniaus Vyskupijos vizitacija
Lietuva šiuo metu turi daug kompetentingų, net fenomenalių istorikų. Būtent į juos kiekvienas istorikas turi lygiuotis. Vienas iš jų – Rowell, Stephen Christopher. Tai anglas, daugelio Europos kalbų žinovas, filosofijos mokslų daktaras, baigęs Kembridžo universitetą, Lietuvos Istorijos instituto vyr. mokslinis bendradarbis. Jis ilgus metus dirbo Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Vatikano, Baltarusijos, Švedijos ir kitų valstybių archyvuose. Yra parašęs daug studijų ir populiarių knygų Lietuvos istorijos temomis lietuvių ir anglų kalbomis. Skaitykime, skaitykime jas, labai įdomu.
Ypatingai svarbi visiems katalikams istorinė 1522 m. Vilniaus Vyskupijos vizitacija (Acta primae Visitationis diocesis Vilnensis anno Domini 1522 peractae / Vilniaus Kapitulos archyvo Liber IIb atkūrimas, V., 2015 (toliau – vizitacija). Šį leidinį parengė: S. C. Rowell. Iš šio kapitalaus darbo sužinome mūsų parapijos vėlavimo priežastis. Juk aplink – Užuguostyje, Punioje, Darsūniškyje, Žąsliuose, Aukštadvaryje, Stakliškėse ir kitur – kilo bažnyčios, sklido Kristaus tikėjimas, o mes dar buvom ūkuose.
Vilniaus Kapitulos Liber IIb originalas sudegė Varšuvoje 1944 m. Vizitacijos medžiagos turinys atkurtas iš dalies skelbtų, taip pat ir iš rankraščių pavidalu išlikusių tekstų lotynų, lenkų, rusėnų kalbomis.
Žinome, kad lenkus apkrikštijo čekų dvasininkai, o mus apkrikštijo ir kurį laiką stebėjo lenkų dvasininkai. 1518 metais Lietuvoje įvyko Gniezno arkivyskupijos vyskupo Jono Laskio vizitacija. Kas ją iššaukė?
Nors XV ir XVI amžių sandūroje Lietuvos katalikų Bažnyčia ypatingai pasižymėjo išorinių pamaldumo apraiškų gyvybingumu ir pajėgumu, tačiau pagrindiniu jos bruožu turėtume laikyti drausmės stoką. 1499 m. Vilniaus vyskupas Albertas Taboras skundėsi popiežiui Aleksandrui VI, esą Lietuvos bajorai per daug entuziastingai linkę samdyti kunigus šv. Mišioms aukoti už bažnyčios sienų ir savo dvarų teritorijoje skatinti pamokslus bei kitas pamaldas be tiesioginio vyskupų leidimo, o tai, savo ruožtu, reiškė, kad buvo piktnaudžiaujama popiežiaus jiems suteiktomis asmeninio pobūdžio dvasinėmis privilegijomis (pasirinkti sau tinkamą nuodėmklausį, turėti nešiojamą altorių ir pan.). Nemažai parapijinių bažnyčių bajorų – koliatorių – laiko save išties tų šventyklų savininkais, už jų dosnumą dvasininkai turi deramai atsilyginti dvasinėmis paslaugomis: kaip bylojo anų laikų sentencija: tas, kas pajunta reikalo naudą, turi pajusti ir savo atsakomybės naštą: quis sentit commodum, sentire debet et onus. Nors vyskupas jautė, kad jo prerogatyvas bei pajamas pamina tokie uolūs pasauliečiai, siekiantys praktiškai įgyvendinti savąjį pamaldumą, tačiau jis, kiek mums yra žinoma, nepasinaudojo gerai žinoma priemone ištirti ir sutvarkyti susiklosčiusią situaciją savo vyskupijoje, kuri buvo jau šimtmečius nuo XIII a. naudojama tiek visuotinėje Romos Bažnyčioje, tiek ir Lenkijos Gniezno arkivyskupijoje, kuriai priklausė Vilniaus vyskupija, t. y. atlikti vyskupo vizitaciją. [Iš teksto, p. XXI] (https://www.lituanistika.lt/content/89266).
1522 metais, t. y. prieš 500 metų, Vilniaus vyskupas Jonas suteikė specialų leidimą Lucko (dabartinė Ukraina) vyskupui dar vieną Vilniaus vyskupijos vizitaciją išsiaiškinant, surandant bažnyčių fundacijas, bažnyčių turtą, dvasininkų pasiruošimą tarnystei. Joje pats vyskupas nedalyvavo. Tai atliko kanaunninkas ir kanonų teisininkas Jonas Albinas (Vizitacija, p. XXXII). Visomis reikšmėmis tai svarbu mūsų kaimyninių istorijų parapijoms.
Surasta LDK didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio 1473 m. kovo 1 d. Trakuose, kaip Darsūniškio Švč. Mergelės Ėmimo į dangų, Švento Andriejaus ir Šv. Elžbietos bažnyčios apturtinimo dokumentas, Bažnyčiai dovanojama penki valstiečiai, priklausiantys Trakų piliai, su visu jų turtu ir prievolėmis, grūdų (išskyrus avižų ir linų ir daržovių dešimtinę iš Darsūniškio ir Eigėniškių dvarų, dvi statines medaus ir akmenį vaško iš Trakų pilies, ariamos žemės Butkiškės dvare. Žinome, kad Darsūniškio bažnyčia jau turėjo ir antrąją 1492 gruodžio 4 d. privilegiją aprūpinant bažnyčią iš Jiezno dvaro. Vyskupijoje jos nebuvo, matyt, ji buvo saugoma LDK didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje (Ten pat, p. 34).
Vizitacijos metu buvo surasta Aleksandro Jogailaičio 1503 m. liepos 5 d. Punios bažnyčiai patvirtinta privilegija, kur valdovas naujai nustato ir patvirtina, kad Punios bažnyčiai ir klebonui suteiktos iš valdovo Punios, Birštono dvarų, Duselių kaimo ir Simno, palivarkas Alytaus valdose su 12 valstiečių, žemė prie pilies, Daunoro ir Duselių ežerai (Ten pat, p. 26).
Surasta 1503 m. rugpjūčio 18 d. Aleksandro Jogailaičio privilegija. Daugų klebono Jono prašymu valdovas atnaujino Vytauto suteiktas privilegijas.
Prieš Kalėdas pratęsime susipažinimą su šia prieš 500 metų įvykusia vizitacija. Daug vietos skirsime Šventajam Juozapatui Kuncevičiui, nes 2023-ieji Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu paskelbti pirmojo unitų šventojo Juozapato metais. Jo palaikai ilsisi Šv. Petro bazilikoje Romoje, šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.
Nuoširdžiai dėkoju Krokuvos Jogailos vardo Universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyriaus Vedėjai poniai Monika Jaglarz už suteiktą galimybę naudotis svarbiu kraštui dokumentu.
Vytautas Kuzmickas, istorikas.