Jei paklausite manęs, kas yra malda, atsakysiu: pirmiausia malda – tai laikas, skirtas Dievui. Kalbu ne apie laiko kiekybę, bet vidinę žmogaus intenciją skirti laiko buvimui su Dievu, su artimu, su pačiu savimi. Gyvenime būna tokių akimirkų, kai laikas tiesiog sustoja: kalbantis žmogus nutyla, planuojantis pamiršta savo užmojus ir darbus, skubantis žmogus sustoja. Mes liaujamės darę, veikę, mes tiesiog buvojame čia ir dabar „nieko neveikdami“, „nieko nemąstydami“. Tai Dievo artumo patirtis, tai maldos patirtis.
Galbūt reikėtų daryti kaip anas vienuolis, kurį kartą vienas žmogus paklausė: kaip jis, turėdamas tiek daug visokių užsiėmimų, visada išlieka toks susikaupęs. Vienuolis atsakė:
Kai aš stoviu, tai stoviu.
Kai einu, tai einu.
Kai sėdžiu, tai sėdžiu. Kai valgau, tai valgau.
Čia klausiantysis jį nutraukė ir pasakė: „Bet ir aš tą patį darau.“ Tačiau jis jam atsakė:
„Ne, kai tu sėdi, tai jau ir stovi.
Kai stovi, jau imi bėgti.
O kai bėgi, tai čia pat jau ir atbėgai.“
Jeigu nesustosime poilsiui, Dievas nelaimins mūsų darbo. Jeigu nenutilsime, neišgirsime Dievo balso savo kasdienio gyvenimo muzikoje. Jei nesustosime, kad pasinertume į tylą, toliau eikvosime savo gyvenimą, kad taptume tuo, kuo nenorime būti, toliau darysime tai, ko niekas mūsų neprašo. Taigi turime ne tik sustoti ir atsitraukti nuo gyvenimo šurmulio, bet ir išmokti atsipūsti, išmokti ilsėtis Dieve, Jo meilėje.
Taigi maldos laikas – tai laikas, kai mes liaujamės veikti ir tą dienos akimirksnį skiriame, dovanojame vien tik Dievui.
Kas mums padeda melstis? Iš kur semiamės drąsos ir jėgų maldai?
Kasdienybės rūpesčiais dažnai rizikuojame užgožti širdį, tą šventą vietą, kurioje sutinkame mūsų Viešpatį ir Dievą. Maldos laikas – nauja proga vėl sugrįžti į savo širdies gelmes, kuriose mūsų laukia Dievas ir jo Dvasia Gaivintoja. Kai meldžiamės, Viešpats mus persmelkia savo artumu, savo Dvasia. Kreipdamiesi į Dievą mes meldžiamės drauge su Jėzumi Kristumi. Tai Jis mus išmokė tarti Dievui „Tėve mūsų“. Tai Jis, nuolat prigludęs prie Tėvo širdies, pakvietė ir padrąsino mus amžinąjį, gyvąjį ir nesuvokiamą Dievą vadinti savo Tėvu. Taigi kartu su Jėzumi mes ramiai sakome „Tėve mūsų“ ir esame tikri, kad būsime išklausyti, nes ši malda ištarta drauge su Jėzumi.
Tačiau tai dar ne viskas. Mes turime melstis Dievo Dvasioje. O kad galėtume melstis, Šventajai Dievo Dvasiai turi būti vietos mūsų širdyje. Iš tiesų, mūsų vidiniame žmoguje jau yra erdvė šiai Dvasiai, tačiau dažnai ji yra užgriozdyta įvairiausių kasdienių rūpesčių, gyvenimo nesaugumo, gyvenimo džiaugsmo ar prasmės netekimo, baimės šiukšlių. Visa tai mus dusina ir neleidžia įkvėpti gaivinančios Šventosios Dvasios, kuri maitina mūsų giliausią savastį. Todėl turime rasti tylos ir vienatvės akimirkų. Jos padeda paruošti mūsų sielos šventovę, tą sakraliąją erdvę priimti dangiškąjį svečią.
Kitas dalykas: kai sakau, kad turime melstis Dievo Dvasioje, tai ši Dvasia jau meldžiasi mumyse. Mūsų didžiausia paguoda gyvenime yra ta, kad pati Dievo Dvasia, tai yra Tėvo ir Sūnaus meilės dvasia, meldžiasi mumyse, su mumis ir net už mus. Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais (Rom 8, 26). Šia prasme mūsų malda yra pašventinta Šventąja Dvasia. Kai vidinis žmogus nurimsta, kai visa, kas mumyse kelia nerimą, blaško, visa, kas trukdo vidiniam gyvenimui, nutyla, tada šioje tyloje iš gilumos šulinio ima tekėti malonės vanduo, pagirdantis ir nušviečiantis mūsų tamsiausias ir giliausias sielos kerteles. Tada mūsų širdys tampa atviros ir pajėgios išgirsti, priimti ir suprasti tik man skirtą Dievo asmeninį žodį. Dievo žodis nuskamba tyloje ir imli bei klausanti širdis jį priima kaip išlaisvinantį žodį. Galime sakyti, kad maldoje nuskambėjęs ir priimtas Dievo žodis tarsi įsikūnija mumyse. Tada mūsų vidinis gyvenimas tampa lyg gili jūra, maitinama Dievo malonių, jūra, kurios niekas nepajėgia sudrumsti.
Pasiklausykite vienos istorijos:
Kartą vienuolis vaikščiojo po vienuolyno sodą ir išgirdo giedantį paukštį. Akimirksnį kitą klausėsi tarsi apkerėtas ir ūmai suvokė, kad niekada lig šiol nėra iš tikrųjų išgirdęs paukščio giesmės. Kai giesmė nutrūko, vienuolis atsigręžė vienuolyno link ir staiga suvokė, koks jis buvo svetimas savo broliams, o jie – jam. Pamažėl jam paaiškėjo, kas gi čia įvyko: tas klausymasis buvo toks visa apimantis, kad laikas sustojo, o jis nepastebimai prisilietė prie amžinybės.
Dar vienas praktinis patarimas: atsikėlę trumpai paprašykime Dievo palaiminti dieną ir būti šalia mūsų kasdienybėje; vakare padėkokime Dievui už dieną, už jo globą. Jei turime jėgų, atlikime dienos peržvalgą: pamatykime per sutiktus žmones, įvykius, sukrėtimus Dievo prisilietimo, kalbėjimo ženklus.
ŠV. FAUSTINOS MALDA
Trokštu visiškai persikeisti į Tavąjį gailestingumą ir tapti gyvu Tavo, Viešpatie, atspindžiu;
tegul esminė Tavo dieviška savybė – neišmatuojamas gailestingumas – per mano sielą ir širdį pasiekia artimą.
Padėk man, Viešpatie, kad mano akys būtų gailestingos, kad niekuomet nieko neįtarinėčiau ir neteisčiau pagal išorę,
bet įžvelgčiau artimo sielos grožį ir jam padėčiau.
Padėk man, Viešpatie, kad mano klausa būtų gailestinga, atidi artimo poreikiams, neabejinga jo skausmams ir aimanoms.
Padėk man, Viešpatie, kad mano kalba būtų gailestinga, kad niekuomet blogai nešnekėčiau apie artimą,
bet kiekvienam atrasčiau paguodos ir atleidimo žodį.
Padėk man, Viešpatie, kad mano rankos būtų gailestingos ir pasirengusios geriems darbams,
kad aš mokėčiau daryti gera artimui, pati imdamasi sunkiausių ir nemaloniausių darbų.
Padėk man, Viešpatie, kad mano kojos būtų gailestingos,
kad įveikdama savąjį nuovargį galėčiau skubėti padėti artimui.
Tikrasis mano poilsis tebūnie paslaugumas artimui.
Padėk man, Viešpatie, kad mano širdis būtų gailestinga, kad būčiau jautri visoms artimo kančioms.
Niekam neužversiu savo širdies. Nuoširdžiai bendrausiu net su tais, kuriuos žinau piktnaudžiaujant mano gerumu.
Nuslopinsiu savo skausmą ir užsidarysiu gailestingiausioje Jėzaus Širdyje.
O mano Viešpatie, tegul manyje pasilieka Tavo gailestingumas. Amen.