Seniai viename kaime gyveno tėvas ir sūnus. Per kaimą tekėjo plati upė, kuri skyrė jų namus nuo likusio pasaulio. Norėdami pasiekti mokyklą, turgų ar draugus, žmonės eidavo tiltu, kurį prieš daugelį metų pastatė tas tėvas.
Vieną dieną, jau paaugęs, sūnus supykęs tarė:
– Kodėl tu vis dar gyveni čia? Mieste – daugiau laisvės, daugiau galimybių! Tu nieko ypatingo nenuveikei savo gyvenime!
Tėvas nusišypsojo ir tyliai atsakė:
– Aš pastačiau tiltą, kad tu galėtum nueiti toliau, nei aš kada nors ėjau.
Sūnus išėjo. Bėgo metai. Jis subrendo, sukūrė šeimą. Ir vieną dieną grįžo į tą patį kaimą. Tiltas vis dar stovėjo – senas, bet tvirtas, kaip ir anksčiau.
Kai jo mažasis sūnus paklausė:
– Kas pastatė šį tiltą?
Jis atsakė:
– Mano tėtis. Ir dabar aš statysiu savąjį – tau.
Tikras tėvas ne visada garsiai kalba ar siekia dėmesio. Jis tyliai stato tiltus – kad vaikai galėtų pasiekti savo svajones.
Ir Dievas Tėvas pastatė tiltą tarp savęs ir mūsų – Jėzų Kristų.
Klausimas tik vienas: ar mes juo einame?