Nuo pirmųjų katalikų tikėjimo daigų krašte iki Pacų įsipareigojimų vienuolynams…

Kiekvienas mūsų krašto kampelis – tarsi amžių dulkių užpustyta mažoji Troja, turtinga savo istorijos perlais ir slėpiniais. Tik reikia tai pamilti ir jie pamažu atsiveria. Tik jie nemėgsta paviršutiniškumo, lėkštumo ir tuščio pozavimo.

Birštono istorinis valsčius jau buvo LDK orbitoje, o Paverknys grobikams kryžiuočiams buvo gerai pažįstamas. Bet daugelis kaimyninių vietovių dar buvo istorijos ūkuose. Pirmosios Užuguosčio bažnyčios atsiradimas turi dvi versijas. Pirmoji, kada, pasak VDU istorijos profesorės V. Kamuntavičienės, Vytauto Didžiojo bajoras Jonas Daugirdas, vėliau Vilniaus vaivada (mirė 1443 m.), fundavo Užuguosčio bažnyčią. Dėl silpnos tuometinės Vilniaus vyskupijos kanceliarijos šis dokumentas, kaip ir daugybė kitų LDK pirmųjų bažnyčių steigimo, valdovų ir bajorų įsipareigojimų jomis rūpintis, dokumentų neišliko (Valda Kamuntavičienė. Kauno dekanato bažnyčių raida XV–XVII a. „Lituanistica“. 2006. t. 68, p. 3–4).                                                              

Vis dėlto remiamės antrąja versija tik dokumentais, kurie yra išlikę, ir tai mums bus labai reikšminga kitais metais. Kaip ir mūsų amžiną atilsį tėvai ir seneliai skubėdavo į Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidus į Užuguostį, kelkimės ten savo mintimis.

Ateinantieji 2025 metai svarbūs ne tik Kaišiadorių vyskupijos Birštono dekanato, bet ir viso mūsų krašto parapijiečiams ir dvasininkijai. Prieš 530 metų, 1495 m., garsios Žemaitijoje Dargevičių (Dargaičių) atstovas, Užuguosčio dvaro valdos savininkas Mikalojus Dargevičius (Dargaitis) prie Užuguosčio bažnyčios įsteigė altariją ir savo testamentu užrašė Užuguosčio bažnyčios altaristai (pavardė nenurodoma) javų dešimtinę nuo savo dvarų Užuguostyje,  Daugirdiškėse (dabartinė Elektrėnų savivaldybė), Gineitiškėse (dabar Gineikonys), Giriotiškėse, Ganciūnuose su palivarkais, taip pat išsilaikymui karčiamą su karčiamininku, gyvulių ir nelaisvą šeimyną darbams atlikti (LMAVB RS, F. 256, B. 2708, P. 1–2).

1523 m. Mikalojaus Dargevičiaus dukra Marija Daugirdavičiūtė-Zavišienė padovanojo bažnyčiai Užuguosčio ir Veršio dvarus žvejybai (Užuguosčio R. K. bažnyčios 1938 m. inventorius, p. 1 – Kaišiadorių vyskupijos archyvas). Didikai Zavišos įtakos turėjo iki XVI a. 8 dešimmečio. Istorijos dokumentas liudija, kad dar 1574 metais vietinis Užuguosčio bajoras Petras Mackavičius pardavė žemės sklypą Užuguosčio klebonui, kurio pavardė neminima (MAB Rs, F. 264, b. 933, p. 19–21). XVI amžiaus pabaigoje žemes aplink Užuguostį įsigijo žymūs Gulbės herbo Žemaitijos bajorai reformatai, įtakingi valstybės pareigūnai Tolvaišai, kilę iš Pakaunės Žemaitkiemio dvaro. Jie palaikė glaudžius ryšius su reformatais Chodkevičiais. 1585 m. vietoje tėvo Mykolo prieš 30 metų pastatytų kalvinų medinės šventyklos Adomas Tolvaišas Rykantuose pastatė mūrinius kalvinų maldos namus. Kalvinai Užuguostyje viešpatavo iki 1631 metų, kada kalvinė Joana Tolvaišaitė ištekėjo už rusėniškos kilmės kataliko, įtakingo LDK valstybininko, Minsko ir Žemaitijos pilininko, Žemaitijos generalinio seniūno, kelių dvarų, tarp jų Aukštadvario valdų, savininko Jono Alfonso Liackio (1570–1646). Liackis buvo atsidavęs katalikas, fundavęs Aukštadvario, Lapių, Šalčininkų, Leskavos, Viekšnių bažnyčias, buvo pastatęs dominikonų vienuolyną Aukštadvaryje, kuriame buvo ir palaidotas. Jonas Alfonsas Liackis pasižymėjo LDK mūšiuose su rusais, turkais ir švedais. Kalvinė ir katalikas šeimoje sugyveno darniai, susilaukė keleto vaikų. Vyras tiesiog įtikinėjo žmoną pereiti į katalikų tikėjimą. 1631 metais jau minima pirmoji Užuguosčio katalikų parapija (LVIA, f. 694, ap. 1, b. 8, p. 93). 1649 m. mirus vyrui, ji tampa katalike, savo pastatytą medinę bažnyčią pavadina Šv. apaštalų Petro ir Povilo vardu ir paverčia ją Stakliškių bažnyčios filija.

Prieš 530 metų surusenęs katalikų tikėjimo židinys Užuguostyje turėjo nemažos įtakos katalikų tikėjimo plitimui krašte. Stakliškėse pirmoji bažnyčia atsirado 1586 metais. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1604 m. Birštone. O Prienuose – 1609 m., Balbieriškyje – tik XVII a. viduryje. Tvirtinimas, kad Balbieriškio parapijai yra 500 m., remiasi nepatikimais istoriniais šaltiniais ir yra moksliškai nepagrįstas (V. Ališauskas, M. Paknys, T. Jaszczolt, L. Jovaiša. Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XVI a., V., 2009).

Katalikų tikėjimo švyturiais mūsų regione yra pirmosios Darsūniškio ir Punios bažnyčios, pastatytos dar Vytauto Didžiojo laikais.

Jiezno ir Užuguosčio bažnyčių ryšys

Dabartinė Užuguosčio bažnyčia yra ketvirtoji. Trys buvusios buvo medinės, dabar veikianti yra mūrinė. Trečiąją, mūrinę bažnyčią Užuguostyje padėjo statyti Jiezno grafienė Teresė Barbora Radvilaitė-Pacienė. Mat tuo metu jos vyras, Vyriausias Lietuvos raštininkas Antanas Mykolas Pacas nupirko žemes iš Užuguosčio dvaro savininko Mykolo Čaplicos. Antanas pradėjo valdyti Užuguosčio kaimą ir palivarką, Noreikiškes, Būdas ir Palapiškes. Antanui ir Teresei mirus jas valdė sūnus Mykolas. 1776 m. Teresė Barbora Pacienė nemažai prisidėjo prie trečiosios Užuguosčio bažnyčios, nes ją tai daryti įpareigojo įsipareigojimas buvusiai altarijai.

Užuguosčio altarija

1765 m. gegužės 30 dieną buvęs Užuguosčio dvaro savininkas Mykolas Čaplica įsteigė altariją prie Užuguosčio bažnyčios, užrašydamas jai 16000 lenkiškų auksinų ir įpareigodamas įpėdinius, idant Užuguostyje, kur ilsisi jo kūnas, būtinai būtų altarista ir už steigėjo vėlę kas savaitę 2 kartus aukotų skaitytines Šv. Mišias, o trečias giedotines. M. Čaplicai mirus, valdą įsigijus Antanui Mykolui Pacui, šis prieš testamento sudarytojo valią altariją perkėlė į Jiezną, kur ji buvo sujungta su anksčiau įkurta Jiezno altarija. Buvo pavadinta Šv. Teresės, o vėliau Pacų kriptos altarija.

Teresė Pacienė 1765 m. rugpjūčio 26 d. įsipareigojo kas mėnesį aukoti dvejas skaitytines mišias už sielą mirusios Naugarduko tiltiuninkienės Marijonos Ausevičienės, kuri savo testamentu užrašė Antanui Pacui 3300 auksinų. Šią sumą ji buvo pasiskolinus iš Naugarduko vaivadienės Barboros Radvilienės-Zavišaitės metams. Tad metus laiko bažnyčioje reikėjo laikyti mišias ir už pastarąją.

Pacai įsipareigojo Užuguosčio klebonui mokėti per Šv. Mykolo dieną 440 lenkiškų auksinių, kai klebono išlaidos 4 bernams, 3 mergoms, piemeniui, parapijinės mokyklos daraktoriui bei degtindariui sudarė per 320 auksinų.               

Gal būti dėl to, o gal ir dėl kitų priežasčių Užuguostyje dažnai trūkdavo klebono. Tad jį pavaduodavo Aukštadvario dominikonai. Pacams su jais neatsiskaičius kildavo teisminiai ginčai.

  Kai Pacų įsipareigojimai tapo didžiule našta

Kartais mūsuose linkstama prie to, kad istorija yra graži legenda ar sakmė… Ir ją gali susikurti kiekvienas, turintis gražios fantazijos ir vaizduotės. Bet sufantazuotų ar tik gražiai atrinktų faktų kratinys nėra istorija. Istorikai nei teisia, nei garbina istoriją, jie atskleidžia įvairias jos spalvas ir potėpius.

Vartau daugybę išlikusių Antano ir Teresės Pacų dokumentų ir širdies virpėjimu žmogiškai jų gailiuosi. Jiems teko susidurti su 150 metų turinčiais giminės įsipareigojimais, kurie juos jau vedė į bankrotą. Štai, Kristupo Zigmanto Paco sesuo Katerina įstojo į Šv. Klaros bernardinių vienuolyną (dabartinės Šv. Trejybės bažnyčios vietoje). Ji ten pateko be piniginės įmokos. Mirus seseriai, per 100 metų susidarė skola, kurią nemažomis sumomis turėjo sumokėti Antanas ir Teresė Pacai. Giminės garbė. Panašiai buvo su seserimis Brigita ir Ona. Jų mama buvo Barbora Oginskaitė, o tėvas – bendras, Kristupas Konstantinas Pacas.

Kristupas Zigmantas Pacas, statydamas Pažaislio vienuolyną, liko labai įsiskolinęs giminėms ir bičiuliams. Jo romantinis pasakymas, kad jis sudeginęs visus raštelius ir dokumentus, kad tie nežinotų statybos kainos, turi tiesioginę reikšmę: jis galėjo sudeginti su statyba susijusius  dokumentus ir, prieidamas prie Lietuvos Metrikos, ten įrašytus įsipareigojimus. Trūksta didžiumos Pacų archyvo dokumentų. Neatmestina, kad ir kiti Pacai, būdami skolose, tokios taktikos galėjo griebtis. Bet vis vien likdavo dokumentai pas antrąją teisminių ginčų pusę. Tais laikais ši „mada“ buvo labai paplitusi. Antanas ir Teresė nešė sunkią įsipareigojimų kamaldulių vienuolynui, Darsūniškio bažnyčiai, Jiezno bažnyčiai, Vilniaus Misionierių bažnyčiai, Jėzuitų leidyklai, Aukštadvario dominikonams, naštą. O kur dar ilgai trukęs bylinėjamasis dėl žemių su Kauno benediktinių vienuolynu… Pacai fundavo bažnyčias, jomis rūpinosi, bet čia, Jiezne, vienuolynų jie buvo priremti prie išlikimo grėsmės sienos.

Tik su Teresės brolio, karinio Jungtinės abiejų tautų Respublikos karinio veikėjo Stanislovo Radvilos ir žinomojo Mykolo Kazimiero Radvilos-Žuvelės, kuriam pagalbą vaikystėje teikė Teresės mama, pagalba Pacai galėjo perstatyti bažnyčią ir rūmus. Vėliau, kai rusų kariuomenės batai jau šliaužiojo po LDK, kada čia įsiviešpatavo bajoriški kivirčai ir vaidai, kada XVIII a. 8-asis dešimtmetis buvo labai nederlingas, Jiezno Pacai jau neįstengė sumokėti algos Jiezno dvasiškiams Felicijonui Ganui ir Antanui Sarosiekui. Šie turėjo bylinėtis. Pacų dvaras suko atsisveikinimo keliu…

Užuguosčio Šv. Marija Magdalena de Pazzi

Prieš 6 metus Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vedžiau Muziejų naktį, pasakojau apie Užuguosčio bažnyčios, miestelio ir apylinkių istoriją. Susirinko daug kraštiečių, inteligentų iš Vilniaus, Vievio, Elektrėnų, Kauno, daug vietinių ūkininkų. Susipažinęs su bažnyčios dokumentais, žinojau, kad bažnyčioje yra Magdalenos de Pazzi paveikslas. Bet niekas iš dvasiškių negalėjo pasakyti, kuris. Pastebėjau jį kairėje pusėje ant kolonos. Nesinorėjo prie jo eiti, nes buvo kažkoks netikras, nutepliotas. Bet kažkokia jėga pasakė: Eik, tai jis, tarsi sulytas ir nupešiotas viščiukas. Dabar jis kabo Valdovų rūmų parodos „Pacai. Istorijos sodo lelijos“ garbingoje pradžioje.

Jis buvo surastas, čia pačioje Užuguosčio bažnyčioje. O jį kruopščiai restauravo Prano Gudyno restauravimo skyriaus vedėjas, molbertinės tapybos restauratorius ekspertas Algimantas Vaineikis.

Iš kur paveikslas pateko į Užuguosčio bažnyčią? Iš Jiezno bažnyčios. 1784 m. Vilniaus  vyskupo Ignoto Masalskio Kauno dekanato vizitacijos aprašyme teigiama, kad Jiezno bažnyčioje yra Magdalenos de Pazzi altorius su paveikslu. Vėliau to altoriaus nerandame.

Šv. Marija Magdalena de Pazzi sieja Florencijos de Pazzi ir Pacus, juos globoja. Ji – karmelitų vienuolė Katerina. Gimė 1566 m. turtingoje Florencijos šeimoje, mokėsi Sandžiovano vienuolyne. 1582 metais prieš tėvų valią atsisakė ištekėti už jai numatyto vyro ir įstojo į karmelitų vienuolyną. 1584 m. ji sunkiai susirgo, norėjo mirti karmelite. 1587 m. gegužės 27 dieną priėmė vienuolės įžadus. Ir pasirinko Marijos Magdalenos vardą. Savo dienoraštyje ji rašė apie Jėzaus Kristaus ir Dievo Motinos regėjimus, apie Dievą, kaip visuotinę meilę. Mariją Magdaleną šventąja beatifikavo 1626 m. popiežius Urbonas VII, o kanonizavo popiežius Klementas IX 1669 m. gegužės 28 d.

Greit Šv. Marijos Magdalenos de Pazzi paveikslas sugrįš į nuolatinius maldos namus. O neaplankiusieji parodos gal dar spėsim iki sausio 26 dienos ją aplankyti? Mielieji, su viltingomis ir prasmingomis Šv. Kalėdomis! Stiprios Jums sveikatos, gėrio ir taikos!

Bus daugiau

Vytautas Kuzmickas, istorikas.