Antradienis… Sunku širdyje, akyse kaupiasi ašaros. Bėgu kaip koks nusikaltėlis. Atsisuku – gal mato mane pro langą? Ne? Tai ir gerai. Nors kaltės jausmas neapleidžia, negrįžtu ir einu toliau, vis sau kartodamas, kad tai laikina. O Dieve, sumažink šį kaltės jausmą!
Tai dėl darželio – Tomas pradėjo jį lankyti. Po kelių dienų, praėjus džiaugsmui ir supratus, kad darželis ne tik žaislų vieta, bet ir vieta, kur nėra tėvų, Tomas užprotestavo: „Nenoriu į darželį!“
Vis pavykdavo nušnekinti, kad žaislai jo laukia arba bus smagu su naujais draugais, tačiau neilgam. Vakar ryte atsikėlęs ir tik išgirdęs žodį darželis, pravirko.
– Nenoriu į darželį, – kūkčioja. – Noriu mamos!
Mažylis taip įsiverkė, kad nepadėjo nei nešiojimas, nei guodimas, nei mylavimas. Žinau, tai normalus reagavimas į išsiskyrimą; vakare atėjusiam pasiimti Tomuko auklėtojos pasakodavo, kad, man išėjus, jis greit nurimsta, džiaugiasi ir žaidžia su vaikais. Jaučiu, kad jam darželyje nėra blogai. Tačiau kaip išbūti toje išsiskyrimo kančioje, kai vaikas tiesia rankas ir prašo nepalikti?
O šiandien… Parpęs iki aštuntos ryto, pabudęs Tomukas atšlepsėjo pas mane ir paėmęs už rankos pareikalavo kasdienio ritualo.
– Noriu šilto pienuko, – ir atsisėdęs virtuvėje ant kėdės paragino, – dabar noriu.
Žinodamas, kad atsigėręs būna ramesnis, puolu šildyti pieno. Tačiau apsižiūrėjęs, kad namuose tyku, brolis ir sesė išėję į mokyklą, o mamos irgi nesimato, Tomas susigraudina ir pradeda raudoti:
– Noriu mamos.
Ašaroms riedant kaip pupoms priduria:
– Nenoriu į darželį! Noriuuu mamoooos!
Ir ko tik nebandžiau daryti. Ir pienuko siūliau, ir nešiojau, ir žiūrėjom pro langą – niekas nepadėjo. Matydamas, kad neišeina nuraminti, o ir taip vėluoju į darbą, verkšlenantį aprengiau ir nešte išnešiau į darželį. Žiūrėdamas, kaip virsta garai iš burnos, Tomukas aprimo. Tačiau, tik įėjus į grupę, nurengiamas Tomas, žiūrėdamas man į akis, vėl susigraudino.
– Būsi su manimi, – ir tyrinėdamas man akis pridūrė, – neišeik…
Nerodydamas susijaudinimo ir besikaupiančių ašarų, stengiausi ramiai pasakyti:
– Aš tik trumpam, padirbsiu ir tuoj atvažiuosiu.
Nurengęs eidavau su juo pabūti grupėje, pažaisti ir, jei reikia, pavalgydinti, bet tik ne šį kartą. Tomukas įsikabino ir paleidęs visą gerklę įsiraudojo:
– Neišeeik, neišeeeik…
Trūko kantrybė. Susižvalgęs su auklėtoja, įdaviau jai Tomuką, pabučiavau, palaiminau ir beveik verkdamas išbėgau iš darželio. Einu ir maldauju:
– Dieve, padėk Tomui nurimti… – o nuriedėjus šykščiai ašarai, pridedu, – Dieve, ramink ir mano širdį.
Jau norėjau pasiduoti savigraužai, kai kažkur viduje pradėjo kilti žodžiai: „Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti“ (Mt 5,4), o beskubėdamas į darbą atradau, kad kaip tik tądien minima Šv. Angelų Sargų diena. Skaitau psalmę ir jaučiu, kaip paprastai Dievas mane per ją ramina; šią psalmę (Ps 91,9–11) perkūriau savaip: Tu atiduok Tomą į Viešpaties prieglaudą,/pasirink Aukščiausiąjį savo užuovėja,/todėl neištiks Tomuko žala,/nepalies jo jokia nelaimė,/nes Viešpats palieps savo angelams/saugoti Tomą visur, kur tik jis eitų…
Žinau, kad negaliu būti visada šalia Tomuko, tad Dievo prašau, kad mane pavaduotų angelai. Jaučiu, kad jie savo darbą tikrai geriau atliks, negu aš, būdamas tėtis.
Praeina trys dienos, penktadienis… Tomas atsikelia pats anksti, niekieno neraginamas. Pareiškia:
– Eisim į darželį.
Ir pasitikrindamas sunerimęs klausia:
– Ar bus šiandien močiutė Onutė?
Taip jis vadina auklėtoją. Ir, gavęs teigiamą atsakymą, nusiramina, patupi ant puoduko, pasidžiaugia sukauptu turiniu, vėliau suvalgo pusryčius ir gana ramus išeina į darželį. Grupėje nusirengęs, išbučiuotas nueina pas auklėtoją, pasiima jos ranką ir man trumpai pamojavęs skuba žaisti. Apšalęs stebiu ir negaliu patikėti vykstančiu stebuklu. Tomukas susitaikė su išsiskyrimu ir pritampa darželyje!
O aš? Juk aš dar nesu pasiruošęs tokiam ramiam išsiskyrimui. Aišku, iš visos širdies juo džiaugiuosi ir mintyse tariu: šlovė Dievui ir Jo angelams, kurie atėjo ir perkeitė skausmą į ramybę. Tik įdomu, koks to Tomuką globojančio angelo vardas? Gal ir ant mano sunkiai pakeliančios išsiskyrimą širdies galėtų išlieti gydančio balzamo… Amen.
„Artuma“ Nr. 3, 2014 m. kovas