Tęsdami maldos metams skirtą rubriką ir žengdami į birželio mėnesį, siūlome prisiminti pamaldumą į Švč. Jėzaus Širdį.
Istorija
Litanija yra viena iš Bažnyčios maldos būdų. Šį maldos būdą Bažnyčia perėmė iš ankstesnių kartų. Išrinktoji tauta jau Senojo Testamento laikais meldėsi tokiu būdu, pavyzdžiui 136 psalme.
Švč. Jėzaus Širdies litanija dabartinę formą įgavo tik 1899-aisiais. Tais metais vasario 2 dieną popiežius Leonas XIII šią litaniją patvirtino kaip Bažnyčios maldą.
Ši litanija kilo iš Jėzaus Širdies apmąstymų, paremtų Šventuoju Raštu. Kreipiniai į Jėzaus Širdį liejasi iškontempliuotais žodžiais iš pilno Dvasios šaltinio ir neša besimeldžiantį gilyn į mylinčio ir gailestingojo Jėzaus Kristaus paslaptį.
Struktūra ir kreipinių reikšmė
Pagrindinę litanijos dalį sudaro 33 kreipiniai į Jėzaus Širdį. Jie suskirstyti į dvi dalis: kristologinę – mesijinę (1-16 kreipiniai) ir soteriologinę – išganingąją (17-33 kreipiniai)
Kristologinė dalis
Jėzaus Širdis – Dievo ir žmogaus asmeninė vienybė
Širdis
Širdis yra žmogaus centras. Tai viso žmogaus gyvenimo, o ypač jo meilės simbolis.
Jėzaus Širdis – Sūnaus amžinojo Tėvo
Pirmasis kreipinys nurodo į Jėzaus dieviškumą: jis yra Dievo Sūnus. Kadangi Dievo Sūnus tapo žmogumi, tai dėl šios neatskiriamos vienybės, Jėzaus širdis yra ir Dievo Sūnaus širdis. Dangiškasis Tėvas, kuris yra amžinas ir neturi pradžios, yra Tėvas dėl to, kad pagimdė vienatinį savo Sūnų. Sūnus yra Sūnumi, nes yra Tėvo pagimdytas bet nesukurtas. Sūnus ir Tėvas yra tas pats Dievas. Abu yra tos pačios prigimties, bet skirtingi asmenys.
Jėzaus Širdis – Mergelėje Motinoje Šventosios Dvasios sutvertoji
Jėzus nėra vien Dievas, bet ir žmogus. Jis gimė iš Mergelės Motinos, kuri buvo išrinkta kaip tinkama žmonijos atstovė. Jėzus kaip žmogus buvo Šventosios Dvasios, o tai yra Dievo Meilės sukurtas. Iš Marijos jis priėmė žmogaus prigimtį, kurią ir atpirko.
Jėzaus Širdis su Dievo žodžiu esmingai sujungtoji
Tik antrasis Dievo asmuo, Dievo Žodis tapo žmogumi (plg. Jn 1,14) Pagal senovės graikų suvokimą reikėtų suprasti, jog Dievo Žodis tapęs kūnu, pakėlė kūniškumą dievop. Dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis nesumaišomai susivienijo Kristaus nepadalintame asmenyje.
Jėzaus Širdies savybės: esmės, nesukurtieji ir dieviškieji atributai.
Jėzaus Širdis – begalinės didybės
Begalinė didybė, arba Majestotas, yra Dievo savybė, ypač pabrėžta Senajame Testamente, kuri tapatinama su Dievo šlove. Jėzus yra Dievo šlovės ir didybės atvaizdas ir atšvaistas (plg. Kol 1,15; Žyd 1,3)
Jėzaus Širdis – šventoji Dievo Bažnyčia
Kitaip šis titulas yra Dievo šventykla. Šventykla siejama Senajame Testamente su Dievo Šventumu ir Akivaizda. Šventykla Izraeliui turėjo svarbiausią reikšmę visam religiniam ir politiniam gyvenimui. Jėzus savo kūną palygina su Šventykla (plg. Jn 2,18-22). Bažnyčia yra Kristaus Kūnas (plg. Ef 5,25-33; 1Kor 3,16-17)
Jėzaus Širdis – Aukščiausiojo padangtė
Senojo Testamento laikais Dievo keliavimą kartu su savo žmonėmis išreiškė padangtė. Jėzus pasistatė padangtę (palapinę) tarp žmonių, tai yra tapo žmogumi (plg. graikiškame originale Jn 1,14). Jėzus yra su žmonėmis labai arti. Kaip senojoje padangtėje buvo sandoros skrynia su Dievo įsakymais ir mana, taip dabar Jėzus yra naujoji sandora ir gyvybės įstatymas bei duona.
Jėzaus Širdis – Dievo namai ir dangaus vartai
Jėzus įsikūnijo vykdydamas Tėvo valią, o tai simbolizuoja Dievo namus. Plg. Jėzus tarė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo Namuose?“ (Lk 2, 49)
Jėzus apie save sako: „Aš esu vartai“ (plg. Jn 10,7) Dangaus vartai reiškia paskutinį momentą išganingosios Dievo veiklos. Jėzus yra tie vartai. Jis yra išganingoji Omega (plg. Apr 22,13).
Jėzaus Širdies savybės: akcidenciniai, sukurtieji, žmogiškieji atributai
Jėzaus Širdis – liepsnojantis meilės židinys
Jėzus apsireiškė kaip degantis lydymo židinys.(plg. Apr 1,14) Jėzaus Širdies židinyje išgryninama nuo visko, kas nėra meilė (plg. Išm 3,6). Buvimas Jėzaus širdyje teikia tikintiesiems pagalbą ir apsaugą. (plg. Dan 3,19-23)
Jėzaus Širdis – teisingumo ir meilės buveinė
Lotyniškai buveinė (receptaculum) reiškia priėmimo vietą ir priebėgą. Jėzaus širdis yra priebėga harmoningo teisingumo ir meilės. Jėzus atstatė teisingumą tarp Dievo ir žmonių ant meilė pagrindo.
Jėzaus Širdis – gerumo ir meilės pilnoji
Jėzus nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio (Mt 12,20). Jis pasigaili nusidėjelio, gydo ligonį, leidžia mažutėliams pas jį ateiti, ieško paklydusios avies. Šis gerumas kyla iš Jėzaus kaip šaltinio ir teikia žmonėms gerovę (plg. lot. bonitas).
Kun. Mindaugas Malinauskas SJ