Sakoma, moki žodį – žinai kelią. Reikia mokėti žodžius ir suprasti jų prasmę, kad teisinga kryptimi keliautume. Pradėjome gavėnios kelionę. Pasigilinkime, kokia kelio kryptis ir ženklai yra gavėnios kelyje.
Gavėnia. Tikintieji žino, kad tai keturiasdešimties dienų laikotarpis, laukiant Kristaus mirties ir Prisikėlimo iškilmės – Velykų – ir nesuka sau galvos apie to žodžio kilmę ir reikšmę, nes jis tiesiog yra jų gyvenime.
Žodis gavėnia į lietuvių kalbą ir tradiciją atėjo iš rusų kalbos. Говеть (liet. „gavėti“) reiškia pasninkauti, valdyti savo kūną susilaikymu, apsivalyti ir apriboti maisto vartojimą. Lietuviškai tai galėtume pavadinti rekolekcijomis.
Pats rusų kalbos žodis говение yra bendrašaknis su благоговение, kuriuo nusakoma didelė pagarba Dievui kartu su nuolankumu ir paklusnumu. Lietuviškai mes sakome – pagarbi Dievo baimė – viena iš didžiųjų dorybių.
Tačiau pats gavėnios pavadinimas rusiškai yra kitas – Великий пост (liet. „Didysis pasninkas“). Gr. Μεγάλη Τεσσαρακοστή, bažnytine slavų kalba Четыредесятница, liet. Didysis keturiasdešimtdienis) – taip nusakomas biblines prasmes reiškiantis laikas. Tiesiogiai su gavėnia susijęs Jėzaus praleistas laikas dykumoje, kur Jis po krikšto Jordane, Dvasios nuvestas, pasninkavo, ruošėsi skelbti Dievo karalystę ir buvo šėtono gundomas.
Bibline prasme skaičius 40 reiškia „tiek, kiek reikia“.
Gavėnia prasideda Pelenų trečiadieniu ir baigiasi Didžiojo ketvirtadienio, Paskutinės vakarienės, Mišių pradžia. Jeigu suskaičiuotume kalendoriaus dienas, jų bus daugiau nei keturiasdešimt – nes sekmadienis yra Kristaus Prisikėlimo diena ir jis neįtraukiamas į gavėnios dienas – taigi dienų yra tiek, kiek reikia.
Gavėti – tai sudrausminant savo kūną susilaikymais ir pasninku, apvalant kūną ir sielą, malda atkurti teisingą ir artimą santykį su Dievu. Taigi gavėnia yra laikas aktyviai veikti. Mūsų dėmesys turi būti nukreiptas į save pačius – savo kūną ir sielą, o per tai ir į savo artimą. Bet svarbiausia dvasinė kryptis yra Dievas – Jėzus Kristus, kurio asmenyje regime tobulą laikysenos Dievo ir artimo atžvilgiu pavyzdį. Su Juo, per Jį ir Jame – kaip kasdien meldžiamės švęsdami Eucharistiją.
Gavėnia prasideda Pelenų trečiadienio Mišiomis, kurių liturgijoje yra išskirtinis elementas – galvos barstymas pelenais arba kaktoje pelenais daromas kryžiaus ženklas. Barstymosi pelenais pavyzdžių sutinkame jau Senajame Testamente, kai viešai atgailaujantis žmogus persiplėšia drabužius, apsivelka maišu ar skarmalais, barstosi galvą pelenais. Taip jis išreiškia savo nuodėmingumą, nusižeminimą Dievo ir visos bendruomenės akivaizdoje, meldžia pasigailėjimo. Pelenai – tai ugnies sunaikinto daikto liekanos. Anksčiau buvęs geras, naudingas ar brangus daiktas virto pelenais, dulkėmis – nieku. Tai mirties simbolis.
Pelenų trečiadienio liturgija mums primena apie žmogaus būties trapumą ir nuodėmingumą, bet tai nėra pažeminimas. Tai viešas atgailos ir pasiryžimo keistis aktas – širdies nuostata į atsivertimą, kuris mums reikalingas nuolat, kad per savo klaidas ir nuodėmes sužeidę santykį su Dievu vėl stengtumės jį atkurti. Nusižeminti, būti mažam ir paklusniam Dievo akivaizdoje – tai būti Jo vaiku – ši laikysena ne žemina žmogaus orumą, bet išreiškia meilės santykį.
Gavėnios praktika.
Pasninkas. Tai susilaikymas ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus ar prabangaus maisto. Pasninko dieną leidžiama sočiau pavalgyti tik kartą per dieną ir du kartus lengvai užkąsti.
Lietuvos vyskupų konferencijos yra patvirtintos trys pasninko dienos per metus: Pelenų trečiadienis, Didysis penktadienis ir Kūčios.
Bažnyčios Kanonų teisės kodeksas pasninko laikytis įpareigoja visus pilnametystės sulaukusius asmenis iki šešiasdešimties metų. Išimtys taikomos ligoniams ir kūdikių laukiančioms bei juos maitinančioms motinoms, sunkiai dirbantiems fizinį ir protinį darbą asmenims, kaliniams, visiems, esantiems kitose sąlygose, kai nėra galimybės pasirinkti maisto ir laikytis pasninko.
Mes įpratę penktadienius vadinti pasninku – tai yra klaidinga. Penktadieniai yra abstinencijos dienos – susilaikymas nuo mėsiškų valgių ir to, kas turi tiesioginį ryšį su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes. Abstinencijos įstatymas saisto asmenis, sulaukusius keturiolikos metų.
Pasninkas nėra dieta, skirta padailinti kūno formas. Pasninkas turi derėti su atgaila, apmąstant savo nuodėmingumą, pastangas kovoti su silpnybėmis ir ydomis, per kūno suvaldymą kreipiant mintis ir širdį į Dievą, kaip pasakyta Pelenų trečiadienio liturgijoje – Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! (Mk 1, 15).
Pasninkas gali būti ne vien skrandžiui, bet kartu su juo ir kitiems dalykams, kurie aptukina mūsų širdį – įpročiams ir ydoms, su kuriais mums sunku kovoti. Kiekvienas pažįstame savo netikusius įpročius, polinkius ir ydas, tad pasninko meniu yra individualus.
Išmalda. Tai yra antroji pakopa po pasninko. Pats žodis „iš-malda“ nurodo, iš kur turi kilti veiksmas. Jei pasninko metu susilaikėme nuo mėsos, kitų skanių ir brangesnių valgių, neišlaidavome dėl kitų dalykų, tai nereiškia, kad visa tai sutaupėme ir per Velykas galėsime puotauti nieko sau negailėdami. Tai nebus pasninkas. Pasninko veiksmas turi būti tiesiogiai susijęs su malda, iš jos kylančia meile Dievui ir artimui.
Tad išmalda yra meilės veiksmas artimo atžvilgiu – pastebėti tą, kuris stokoja, kuris gal iš savo neturto pasninkauja beveik visas metų dienas.
Jeigu sunku patiems susidaryti išmaldos programą, ji puikiai surašyta Evangelijoje pagal Matą:
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane (Mt 25, 35–36).
Malda. Kasdienė ištikima malda – dialogas su Dievu – taip, kaip mokame, kaip esame išmokyti. O jeigu nemokame – imkime maldaknygę ir mokykimės. Skaitykime Šventąjį Raštą – Dievo žodį, meilės laišką savo vaikams – tai irgi malda. Dalyvaukime sekmadienio šv. Mišiose, o dar geriau, jeigu yra galimybė – ir kasdien. Skaitykime dvasinę literatūrą – mokykimės iš patirties tų, kurie moka melstis.
Išpažintis. Kaip moko ir prašo Bažnyčia – prieš Velykas atlikime išpažintį, nuvalykime širdį ir sąžinę, kad su džiaugsmu švęstume Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimą ir savąjį.
Palaimintos gavėnios!
Rita Bagdonaitė
Bernardinai.lt