Kai uždegę pirmąją žvakę Advento vainike, pradėjome gyventi didžiojo stebuklo laukimu – Kristaus gimimo šventės, Šv. Kalėdų, šis laikas prabėgo labai greitai. Darbai, eglučių įžiebimo šventės, koncertai, kasdienybė, šventinių dovanų, maisto produktų, gražesnių drabužių paieškos.
Ar laukimu gyvenome ištisus metus, atsakysime kiekvienas tik sau. Juk gera žinoti, kad laukia: namuose – šeima ir šiluma, darbe – darnus kolektyvas. Laukia ir kaimynas, draugas, bičiulis… ar koks nors stebuklas. Žmogui reikia žmogaus. Galbūt ne visada, bet taip sakoma. Neseniai vienas paštininkas, kuris pravažiuoja (anksčiau apeidavo pėsčias, dviračiu važiavo ar arklio traukiamomis rogėmis per pusnynus žiemą…) daug vienkiemių, pasakojo, kad jis labai laukiamas vieno, kitur dviejų gyventojų. Lyg ir gyvena jie tam, kad išsaugotų savo žemės vietą žemėlapyje… kaip kokia R. Granausko „Gyvenimas po klevu“ herojė Kairienė… Labai to paštininko laukia viena senolė, pas kurią be jo užsuka tik pasiklydęs šunelis, ar iš po krūmų kartais nosį iškiša smalsi lapė. Neturi ji su kuo pasišnekėti. Ir sodina svečią, paštininką, į garbingą vietą, prie stalo, ir ilgai ilgai jam pasakoja… „Negaliu tik atėjęs, apsisukt ir iškart išeit, – sako jis. – Aukoju ir savo laiką, kartais ir sutemsta beklausant, bet labai sunku palikti žmogų vieną tokiuose laukuose, kur tik vėjo švilpimas girdėt“…
Prasidėjo tradicinis padėkų ir apdovanojimų laikas… Galbūt šis paštininkas ir vertas padėkos? Tik, ar jis ją gaus, ar ne – vienodai mylės žmones. Kartais imi galvoti, kad tie apdovanojimai, jų gausa ypač prieš Kalėdas, yra tarsi jaukas, o gal dalis reklamos?.. Apdovanojame viską, kas tik įmanoma. Aišku, gal greitai neturėsime ir ką… Po vieno renginio išėjusi moteris su padėka rankose sakė (o gal pajuokavo?), kad raštu prašė savo artimųjų visas padėkas, kurios saugomos „belangėje“, sudėtos į popierines dėžes nuo meduolių, ir jų labai daug, dar nuo tada, kai ji dirbo melžėja kolūkyje, sukabinti aplink jos karstą šarvonės metu. Ji ir draugėm patarimą tokį davė. Sako, kad atėję atsisveikinti tikrai prisimintų, kiek daug ji dėl savo krašto gero padarė. Ir paliepė kalbų nesakyti, mat viskas bus parašyta. Keistuolė palinkėjo kolegėms susikaupimo, ramybės, ir nuėjo, nes jos laukė vyras ir būrys gyvulių, kaip pati sakė, tvarte…
O paštininko aplankyta močiutė sakė, kad jau laikosi pasninko, kasdien klauso „Marijos radijo“, išskalbė upelyje, beveik per atšlaimą tekančiame, nublukusias užuolaidas nuo žiūrėjimo pro mažus langelius – namų akis – į kelią, belaukiant žmogaus… Ji nubraukė voratinklius nuo šventųjų paveikslų, kurie kabo virš kampo užstalėje, kur sueina suolai, dar vadinamo garbingiausia vieta – krikštasuole. Sako, kad per Kūčias šieno dės ne tik po staltiese, bet ir ant rankšluostinės, su jaunamartės atsineštu rankšluosčiu. Nes tikima, kad ir šioje vietoje ilsisi atėjusios vėlės…
Prieš gerą mėnesį ši senolė užsiprašė paštininko nupirkti per dešimt kalėdinių atvirukų ir vokų. Ranka rašys sveikinimus buvusioms bendradarbėms, keletui likusių gyvų giminaičių į miestą. Ir ta akimirka, kai ji rašys, bus be galo svarbi, nes į ją sutilps močiutės laikas, jausmai ir žodžiai – iš širdies. Koks gražus Laukimas – Žmogaus – kaip to Didžiojo Stebuklo – kasdienis laukimas…
Ramybės ir susikaupimo laikotarpiu gausu koncertų, įmonės vakarėlių, su iš anksto paskirta vakaro tema… Kokią ramybę laukimo Džiaugsmo atėjimui pasirinksime – kiekvieno pasirinkimas… taip, kaip ir, ar uždegsime visas keturias Advento žvakes tik tam, kad jos sudegtų, ar ir mūsų širdyse sau ir vieni kitiems liepsnosime ramybe, tikėjimu, meile ir viltimi…
Tad linkėkime vieni kitiems ramybės ne tik Šv. Mišių metu, bet ir užvėrę bažnyčios duris. Dėkokime, mylėkime ir atleiskime kasdien, nes Visagalis Laikas turi keistą savybę – Sustoti…
Saulė Smilgaitė