Tikiu, kad greitai, gruodžio 4 dieną, ant seniūnijos pastato suplevėsuos 3 svarbios Jiezno kraštui vėliavos: seniūnijos, kunigaikščių Holovčinskių ir grafų Pacų. Visa tai – LDK didikų, vadovavusių krašto istorinei kaitai, jos pažangai, ir eilinių bitelių-kūrėjų garbei, krašto 531-ajam gimtadieniui.
Nekartosiu 1492 m. Aleksandro Jogailaičio suteiktos Darsūniškio bažnyčios apturtinimo privilegijos, kurioje minimas Jiezno dvaro vardas, turinio. Tačiau pabrėžiu, kad Jieznas lotyniškame privilegijos tekste minimas kaip kunigaikščio valdų dalis, o tai reiškė apie jau tada buvusias ūkines, administracines patalpas.
Istorinio pažinimo kelias ilgas ir jis išspręs du svarbius klausimus: 1) Kada gi buvo apgyvendinta Sobuva su savo gan derlingomis žemėmis, iš karto pastebėtos klebonijos. Galbūt net prieš 1492 m.? 2) Toks pat klausimas kyla ir dėl Verbyliškių. Mūsų nuomone, jos atsirado anksčiau negu Jieznas. Tuos klausimus paryškina ir kitas skirsnis.
Neužmirškime vietinio didiko, tikriausiai lietuvio, Jono Verbylos
Nuo 1502 metų Jiezno dvaras buvo kunigaikštienės Elenos Aleksandrienės nuosavybė. Ji dvarą administruoti buvo pavedusi vietiniam didikui Jonui Verbylai. 1513 m. liepos 7 dieną Melnike valdovo Žygimanto Senojo nurodymu atsirado šis raštas: „Prieš mus žemai lenkėsi bajoras Jonas Verbyla ir mums pasakė, kad, kai tarnavo velionei karalienei Aleksandrienei, tai už tarnybą jai davė šias tarnybas (priklausomus žmones – V. K.), ko iki tol jo malonybė to nebuvo davusi Motiejui Mikitinyčiui: Miką su trimis vaikais, Kęstutį su vaikais, Stankaus Jokūbą su broliu, Stankaus Karolį su broliu ir Mikalojų su broliu su tomis žemėmis, kuriose jie įsikūrę: Katiškėse, Toliškėse (dabartinės Kruonio seniūnijos žemės – V. K.), 4 pūdymuojančias žemes Sobuvoje, taip pat Misiškėse, Blusiškėse, Mikalavoje. Taip pat davė jam žemes ir pievas paverkniuose priešais Punios ir Stakliškių kalvius, ir tai karalienė patvirtino amžiams. Taip pat jis pateikė jos malonybės raštą tarnyboms Stakliškių valsčiuje. Tą ji paskyrė amžiams: Kikilius, Vilmanto Jurgelį, Jankaus Tekūną su broliu. Ir žemai mums lenkėsi, kad tai patvirtintumėm savo raštu.
Mes išklausėme jo godas ir mūsų dėmesį už jo nuolankumą parodėme ir tuos žmones su jų prievolėmis, ir tas žemes su pievomis jam, jo žmonai ir vaikams amžiams patvirtinome. Tegul jis turi tai, kas karalienės raštais buvo suteikta. Ir turi teisę tai išplėsti ir padidinti priklausomais žmonėmis. O kad svariau būtų, antspaudą prie šio rašto pridėjome“ (Lietuvos istorijos institutas, Poznanės Adomo Mickevičiaus Universitetas. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 9 (1511–1518). Užrašymų knyga 9. Vilnius, 2002, įrašas 123, p. 132–133). Metrikoje nurodomi pirmieji mūsų krašto žmonės, pirmasis mūsų vietinis didikas, gal net pirmasis krašto didikas katalikas, 1533 m. parėmęs Punios bažnyčios statybą. Jį iki šiol mena Verbyliškės ir Verbliūdo ežeras, jo buvusios valdos. Tai kartu atskleidžia, kad Verbyliškės, Padriežiškės, Kurmoniškės pirmame krašto istorinės raidos etape Jiezno valdoms nepriklausė. Prie krašto jos buvo prijungtos tik po 70 metų.
Mūsų istorinio krašto samprata
Prieš 530 metų ir daugiau būtume nesuprasti, jeigu kraštą dalintume pagal savivaldybes, seniūnijas. Tokių ribų tuo metu nebuvo, didelius žemės plotus pagal tekančių upių, ežerų ribas valdė valdovui ištikimi bajorai. Už tai arba patys turėjo eiti į karą su paruošta ginkluote ir kariauna. Retomis išimtimis dėl sveikatos būklės bajoras pateikdavo kompensaciją ginkluote arba pinigais.
Kunigaikščio Motiejaus veikloje išsiskyrė: Birštonas su labai plačiomis valsčiaus žemėmis ir su kunigaikščiui Motiejui suteiktais didžiojo kunigaikščio vietininko įgaliojimais. Būtent čia, Birštone, buvo vykdoma Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Lenkijos karalių Aleksandro Jogailaičio (iki 1506 m.) ir Žygimanto Senojo (1506–1548) vidaus politika. O valdovo vietininkas saugiai gyveno Peršekėje (Balbieriškyje), gerai įtvirtintoje pilyje. Jieznas buvo didžiausią ekonominę naudą teikiantis kunigaikščio Motiejaus dvaras LDK, įskaitant ir dabartinės Baltarusijos valdas.
Kunigaikštis Motiejus ir Birštonas
Jiezne, o ir visoje savivaldybėje, deramai neįvertiname LDK laikų Birštono valsčiaus istorinio vaidmens visam kraštui. Juk dauguma Prienų savivaldybės žemių, kaip ir patys Prienai, išaugo iš Birštono valsčiaus valdų. Jiezno seniūnijos kaimai: Žideikonys, Nibriai, Kisieliškės, visas Voseliūnų, visas Paverknių kaimas taipogi išaugo iš Birštono istorinio valsčiaus LDK. Kunigaikščio Motiejaus, kaip didžiojo kunigaikščio vietininko, atsakingas valdymas Birštone suteikė ateitį kitų Holovčinskių politinei karjerai. Nors kunigaikščiai Holovčinskiai nebuvo magnatai, neužėmė pačių aukščiausių valstybinių pareigybių, bet Birštone, Jiezne ir Peršekėje (Balbieriškyje) jie atliko neabejotinai didelius darbus.
Kunigaikštis Motiejus Birštone turėjo ypatingas valdžios galias. Jau 1507 m. gruodžio 28 dieną rašytoje privilegijoje kunigaikštis Motiejus įvardintas kaip didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo vietininkas Birštone. Vienuolika metų tas svarbias pareigas ėjo. O nuo 1518 m. kovo 12 dienos iki mirties 1539 m. jis Birštoną ir jo žemes, išskyrus girią, valdė kaip privatus savininkas. Valdovas Žygimantas Senasis 1518 m. gegužės 12 d. iš kunigaikščio Motiejaus pasiskolino tiems laikams didelius pinigus – 2500 kapų grašių – ir už tai jam iki mirties įkeitė valdyti Birštoną „su bajorais ir su miestu, ir su arklių šėrėjais ir su leičiais, ir su medžiokliais ir su visomis tarnybomis“ (Lietuvos istorijos institutas. Lietuvos Metrika. Knyga 11 (1518–1523). Įrašų knyga 11, Vilnius. 1997, p. 50).
Profesorė Raimonda Ragauskienė yra pastebėjusi, kad „apibrėžta pareigybinė ir teisinė vietininko (nuo 1518 m. Birštono laikytojo – V. K.) padėtis: gautame Birštono valsčiuje jis tapo pagrindiniu asmeniu. Trakų vaivadai buvo uždrausta čia siųsti savo pareigūnus ar net jiems įvažiuoti“ (Raimonda Ragauskienė. Karališko Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., V., 2004, p. 42). Tokį kunigaikščio Motiejaus statusą lėmė jo verslumas (pvz.: kilimų audimas Peršekėje), atnešęs turtus, tai, kad jis įgijo daug nekilnojamojo turto. Taip pat jo geri pasitikėjimo santykiais su Lietuvos ir Lenkijos valdovais. 1514 metais pas vietininką Motiejų Birštone viešėjo pats valdovas Žygimantas Senasis. 1512 m. Birštone jis priglaudė jo geradarę, buvusią kunigaikštienę Eleną. Motiejus palaikė glaudų ryšį ir su įtakingomis LDK giminėmis. Toks statusas jam leido ir pačiam skirti žemes plačiose Birštono valdose, abiejuose Nemuno krantuose. Po 1518 metų Motiejus galėjo skirti savo padėjėją Birštone. Dar anksčiau jis tai taikė ir Jiezno dvare.
Svarbiausi Motiejaus Mikitinyčiaus veiklos Birštone rezultatai: suformuotas miestelis, užtikrintas tinkamas, atsakingas Birštono girios naudojimas, sukurtas karališkasis žirgynas, užtikrintas aktyvus Birštono valsčiaus bajorų dalyvavimas karuose su maskvėnais.
1528 m. LDK kariuomenės surašyme pažymėta, kad kunigaikštis Motiejus turėjo duoti kariuomenei 79 žirgus, už jį daugiau siuntė tik kunigaikštis, Oršos mūšio didvyris, LDK etmonas Konstantinas Ostrogiškis, LDK kancleris, Vilniaus vaivada, I-ojo Lietuvos Statuto sudarytojas Albertas Goštautas, kunigaikštis Jurgis Sluckis (/perapis-voyska-vyalikaga-knyastva-litowskaga-1528-goda-metryka-vyalikaga-knyastva-litowskaga, kniha 523, Minsk, 2003, p. 54). Primenu, kad kalbame apie kunigaikščių Holovčinskių giminės pradininką mūsų krašte kunigaikštį Motiejų Holovčinskį.
Kunigaikštis Motiejus Jiezne
Istorijos virsme, kaip ir žmoguje, telpa visos spalvos, tą įvairiapusį spektrą ir turime pateikti. Buvęs ir prapuolęs visuomenės gyvenimo būdas jau neteisiamas, jis visapusiškai atskleidžiamas ir paaiškinamas. Praėjus 8 metams po Jiezno valdos suteikimo, 1515 metais kunigaikštis susilaukė Lietuvos didžiojo maršalkos, Slonimo seniūno Jono Mikalojaus Radvilaičio (1474–1522) dėmesio. Jis papasakojo, kad skundėsi Stasio Jurgelio žmona Petrusia, kad jos baudžiauninkas Jonas Kudevičius su sūnumi į Jiezno dvarą išėjo ir negrįžo. Ir kiek Petrusia besiųstų dėl pradingusio žmogaus į Jiezną tarnų, niekas su jais nekalbėjo ir reikalo spręsti nepradėjo. Tada Petrusia kreipėsi į savo brolius ponus Bogdaną ir Stasį Dugirdavičius (Daugirdus), kad jie ten nuvyktų. Tie nusiuntė laišką, bet atsakymo negavo. „Ir mes (Jonas Mikalojus Radvilaitis – V. K.) paklausėme kunigaikščio Motiejaus, ką jis apie tai gali pasakyti. Ir jis kalbėjo: Jie atėjo pas mane ir pasiskelbė laisvais žmonėmis ir prašė jų atgal negrąžinti. Perskaičiau jos brolių Bogdano ir Stanislovo laišką ir jos tarnui, kuris tuos laiškus atnešė Petrui Ganusovičiui, laišką poniai parašiau ir liepiau jai pasakyti, kad tegul čia jie metus pabūna, o ponia tegul dėl jų po metų atvažiuoja. Bet ji po metų neatvažiavo, nei jokio rašto neatsiuntė. Tai ir liko tie žmonės pas mane.
O ponia Petrusia kalbėjo: mano tarnas man jokio laiško neparnešė ir jokios kalbos neperdavė. Mes ir tą tarną apklausėme. Ir jis apie tai nieko nežinojo.
Ir kunigaikštis Motiejus kalbėjo: Turiu liudininkus, kaip viską per jį perdaviau tau. Tegul tas tarnas prisiekia, kad aš tavo žmonių metams nepriėmiau ir pranešti jam nepasakiau.
Ir tas jos tarnas veržėsi prisiekti. Mes numatėme priesaikos laiką – trečia diena po pirmadienio. O kunigaikštis Motiejus jam prisiekti neleido.
Mes pripažinome ponią Petrusią teisia ir paskyrėme laiką dvylikai savaičių iki šeštadienio, per kurį kunigaikštis Motiejus tuos du žmones turi surasti ir juos grąžinti. O jeigu jų nesuras, už juos turės sumokėti 20 kapų grašių. Su mumis buvo valdovo raštininkas Gromyka, Vilniaus raktininkas, ponai Jonas Skindaras ir Stanislavas Daugirdavičius“ (ook-olds.ru/BookLibrary/38106-Russkaya-Istoricheskaya-Biblioteka/20-1903.-Russkaya-Istoricheskaya-biblioteka-tom-20.-Litovskaya-metrika-tom-1.html, p. 374–376).
Dar vienas valstiečių įbaudžiavinimo Jiezne dokumentas, rašytas po 1524 metų rugpjūčio 4 dienos.
„Jam apie kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus Jiezno vietininko Nečajaus vykdomą žmonių gaudymą ir plėšimą.
Žygimantas. Laiškas Birštono vietininkui, kunigaikščiui Motiejui Mikitinyčiui. Jam, kad Jiezno vietininkas Nečajus savavališkai daugelį žmonių pagavo, į požemius uždarė ir žirgus, ir vežimus su daugeliu daiktų atėmė. Apie tai jam rašė Vilniaus vaivada Konstantinas (LDK etmonas, 1514 m. rugsėjo 8 d. pergalingo mūšio prieš maskvėnus prie Oršos karo vadas – V. K.), griežtai įsakęs tuos žmones paleisti ir plėšimus baigti. Bet iki šiolei jis žmonių iš nelaisvės nepaleido ir plėšimų nenutraukė. Įsakau ir įspėju 300 kapų grašių, kad žmonės būtų paleisti ir plėšimai nutraukti. O jeigu jam ar jo vietininkui pritruks tam laiko, tai su jais bus elgiamasi pagal priimtą teisę. Raštininkas Kopot“ (Lietuvos istorijos institutas. Lietuvos Metrika. Knyga nr. 14 (1524–1529). Užrašymų knyga 14, dokumentas 439 (375), Vilnius. 2008, p. 188).
Susiduriam su baudžiaviniu gyvenimo būdu, plėšikavimu, savavališkumu. Tai vyko XVI amžiuje, ir XVIII amžiaus pradžioje, ir vėliau. Tai vyko Jiezną valdant ir kunigaikščiams Holovčinskiams, ir grafams Pacams. Ne didikai tai vykdė, o jų padėjėjai, ūkvedžiai.
Lietuvos Metrikos tekstus vertėme iš rusėnų kalbos.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas