1492 m. gruodžio 4 d. LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio Darsūniškio bažnyčios apturtinimo aktas, kuriame pirmąkart paminėtas Jiezno dvaras, ir 1507 m. gruodžio 15 d. kunigaikštienės Elenos aktas, perduodantis Jiezno valdą į privačias kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus (Holovčinskio) rankas – tai ne tik istorija, bet ir pagarbos kraštą kūrusioms kartoms suvokimas. Kiti metai mus primins Antano ir Teresės Pacų gerus darbus kraštui. Kitų metų gegužės 20 d sukaks 310 m. nuo grafienės gimimo, o dar anksčiau, kovo 2 d – 250 m. nuo grafo mirties. Jų 1744 m. sudaryta santuoka atnešė esminius pokyčius Jiezno dvasiniame ir ekonominiame gyvenime. Todėl kitais metais skirsime daugiau dėmesio šių garbingų krašto didikų darbų atminčiai. Neturėtume užmiršti, kad kitais metais taip pat sukanka 80 m. nuo mūsų krašto partizanų kovos prieš sovietinius okupantus pradžios. Trigubą jubiliejų švęs mūsų krašto švietimas: 240 m. bajoriškam švietimui (1784), 150 m. carinei valdinei mokyklai (1874). O 1944-ieji žymi 80 metų senumo mūsų gimnazijos šaknis.
Šį kartą sugrįšime į vėlyvuosius LDK laikus mūsų krašte, kad susipažintume su Lietuvos Ponų Tarybos nariu, artimu Lietuvos ir Lenkijos valdovų karališkai Aleksandro ir Elenos, Žygimanto Senojo ir Bona Sforcos šeimai, kunigaikščiu, Holovčinskių giminės pradininku Motiejumi Mikitinyčiumi (1475–1539), kurio pėdsakai krašte ir visoje Lietuvoje dar nėra tinkamai atskleisti.
Kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius
Mūsų kraštu aš įvardiju nuo LDK laikų nusistovėjusias Birštono, Jiezno ir Prienų žemės valdas. Juk dažnai pravažiuodami mūsų krašto teritorija net nepagalvojam, kaip šis teritorinis arealas atsirado, kas tas pirmasis nubrėžęs krašto ribas. Iš karto nuraminu tuos, kurie nusistebės šio didiko vardu. Mielieji, daugiau kaip 100 metų egzistuojančios mūsų tautinės Lietuvos vertybes, terminus negalima taikyti prieš kelis šimtmečius egzistavusiai ir apėmusiai plačias kelių gimstančių tautų teritorijas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Tik trečdalis teritorijos priklausė dabartinei Lietuvai. Toje epochoje Lietuvos žemėse kilę valdovai valdė gudiškas bei ukrainietiškas Volynės ir Podolės žemes. O lietuviškas valdė ne tik iš čia kilę Radvilos, Goštautai, Manvydai, Pacai, nuo mūsų krašto apylinkių Verbylos, bet ir rusėnai Ostrogiškiai, Sapiegos, Chodkevičiai, Oginskiai, Holovčinskiai, Liackiai, Tiškevičiai ir kiti. Svarbiausios LDK vertybės buvo ne kilimo vieta, tikėjimo konfesija ar pavardė, o ištikimybė valdovui ir LDK, dalyvavimas LDK gynyboje, LDK Statutų laikymasis.
Motiejaus Mikitinyčiaus, kaip didiko vardo, terminas įsigalėjo tarpukario Lietuvoje. Jį Matu Mikitinyčiumi vadino istorikas ir Suvalkijos dvasiškis Jonas Totoraitis. Motiejumi Mikitinyčiumi – istorikai Ignas Jonynas, Konstantinas Jablonskis, LTSR istorinio laikotarpio istorikai Stanislovas Lazutka, Mečislovas Jučas, Irena Valikonytė. Tad labai jau nekorektiškai viename renginyje Jiezne nuskambėjo šiai istorinei asmenybei taikytas Matviejaus vardas. Tai jau tiesiog LDK istorinio lauko nesupratimas.
Motiejaus Mikitinyčiaus kilmė
Anksčiau buvo minimos prielaidos, kad kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius (Motiejus, Mikitos sūnus) Lietuvoje atsirado 1495 m. su atvykstančios Maskvos caro Ivano III dukros Elenos palyda sutuoktuvėms su LDK didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Jogailaičiu. J. Oksas buvo netikslus nurodydamas kunigaikščių Holovčinskių kilmės vietą nuo dabartinėje Baltarusijoje esančio Holovčino gyvenvietės (J. Oksas, Jiezno istorijos bruožai, V., 2014, p. 14). Dar XIX a. pab. lenkų istorikas Juzefas Volfas, o pastaruoju metu Rusijos bei Baltarusijos istorikai, besiremdami Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos šaltiniais, pateikia argumentus, kad kunigaikštis yra politinis emigrantas iš LDK priklausiusio, vėliau maskvėnų atkovoto Starodubo (dabar prie pat sienos su Ukraina). Jis iš ten pasitraukė nuo persekiojimo už dalyvavimą giminės sąmoksle prieš carą (Двор великой княгини Литовской и королевы Польской Аны Ивановной// – toliau: Dvaras)
Вестник Санк-Петербурого Университета. История. Т. 67. Вып.) 3, 2022, p. 685). O Motiejaus Mikitinyčiaus tolimoje giminystėje buvo Kijevo Rusios variagų Riurikų kunigaikščiai, tarp jų – Vladimiras Išmintingasis, 988 m. Kijevo Rusioje priėmęs krikščionybę iš nieko neturėjusios bendro su Maskva Bizantijos. Kijevo Pečiorų Lauros vienuolyne ir dabar yra visas Holovčinskių giminės genealoginis medis. Mūsų kunigaikštis vikingo, valdovo Riuriko 20-osios kartos palikuonis, statine medaus kiekvienais metais rėmė minėtą vienuolyną, nes šis tuo metu buvo pavaldus stačiatikių centrui Kijeve. Jis, būdamas pravoslavas, buvo labai ištikimas LDK didžiajam, Lenkijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui poroje su kunigaikštiene Elena (lenkų dvasininkai jos karaliene neįšventino) ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam poroje su karaliene Bona Sforca. Jis, būdamas stačiatikis, bendradarbiavo tiek su tuometiniais katalikais, ypač su 1514 m. rugsėjo 8 d. Oršos mūšio su maskvėnais nugalėtoju, stačiatikiu, taip pat giminyste iš Ukrainos žemių Konstantinu Ostrogiškiu, su stačiatikiais, turėjusiais valdų tiek gudų, tiek Kijevo žemėse, Chodkevičiais ir Sapiegomis.
Palaidojimo vieta
Pergalės prieš Maskvą vardan didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis šalia dabartinių Aušros vartų pirmųjų krikščionių Jono, Antano ir Eustachijaus nukankinimo vietoje, pastatė Švč. Trejybės cerkvę ir vienuolyną, kuriame vėlesniu laikotarpiu buvo vienuolis unitas šv. Juozapatas Kuncevičius. Oršos mūšio didvyrio bičiulis Motiejus Mikitinyčius, būdamas stačiatikiu, finansiškai rėmė šį vienuolyną, o 1536 m. testamentu, rašytu savo pilyje Peršekėje (Balbieriškyje), ir 1539 m. – Vilniuje, už palaidojimą vienuolyne užrašė savo valdomo Jiezno dvaro Purvininkų ir Šventininkų palivarkus (LVIA, MKF, ap, 1, b. 19), 1572 m. vėl sugrąžintas į Jiezno valdas. „O palaidotas turiu būti Šv. Trejybės cerkvėje, 40 kapų grašių cerkvei atidaviau dar gyvas būdamas, o 350 kapų grašių atidėjau laidotuvėms ir sielos priminimui. Tai sutvarkys mano žmona Tomila Mtislavietė“ (Zbior dawnych dyplomatow i aktow miast Wilna, Kowna, Trok prawoslawnych monasterowi i cerkwi w rožnych sprawach. cžesč ll, Wilno, 1843, p .62 – toliau – testamentas). 2015 m. tyrinėjant vienuolyno nekropolį Motiejaus Mikitinyčiaus palaikų jau nebuvo surasta (A. Bumblauskas ir kiti. Kultūrų kryžkelėje. Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas. V., 2017, p. 224–236). Suprantama, kad palaikai per 500 m. galėjo suirti, tačiau galėjo ištikti baisūs įvykiai. 1655 m. į Vilnių įjojo Maskvos caras Aleksiejus, iškilmingai lydimas ir pasitiktas siautėjusių kazokų klyksmo. Jis įsakė nuvalyti gatves ir lavonus sumesti į namų rūsius, bet apieškoti bažnyčias ir kapines ir, jeigu ten rastų palaidotus Lietuvoje priglaustus bėglius iš Maskolijos, išvilkti juos iš kapų ir ištaškyti į keturis vėjus. Bažnyčios ir vienuolynai buvo žvėriškai išgriozti, karstai išvartalioti, altoriai išniekinti ir išdaužyti (Karys – 1955m-9/4620-maskoliu-invazija-ir-vilniaus-apiplesimas-1655-m). Taip, deja, galėjo atsitikti ir su Motiejaus Mikitinyčiaus palaikais. Būdamas Vilniuje dažnai aplankau Švč. Trejybės graikų apeigų maldos namus, kunigaikščio palaidojimo vietą. Pasimeldžiu už mūsų kraštui svarbaus didžiūno, pirmosios ukrainiečių valstybės – Kijevo Rusios – kūrėjų palikuonio, kunigaikščių Holovčinskių giminės pradininko atminties išsaugojimą.
Tai ne Maskvos, tai mūsų žmogus, niekada neišdavęs LDK, kūręs mūsų kraštą, mūsų Jiezną. Aplankęs Aleksandro Jogailaičio palaidojimą Vilniaus arkikatedroje ir jo žmonos stačiatikės Elenos – Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų Sobore, visuomet įgaunu vis naujų jėgų, vilties ir dvasinės ramybės.
Kunigaikščio Motiejaus sėkmės kelias
Atvykęs į Vilnių apie 1496 m. kunigaikštis Motiejus pateko į autonomišką kunigaikštienės Elenos dvarą, palaikė gerus ryšius su jos atsivežta komanda ir seniai žinomais LDK didikais katalikais: kancleriu 1502–1509 m. Jonu Sapiega, valstybininkais – Jonu Radvila I (1474–1522) ir Jurgiu Radvila II (1480–1541), Jonu Gornostajum (1501–1558) (Dvaras, p. 672–685). Jau 1499 m. į ištikimą valdinį buvo atkreiptas dėmesys. Tai liudija 25-oji Lietuvos Metrikos knyga.
1) 1499 m. balandžio 11-ąją Lietuvos didysis kunigaikštis Jogailaitis suteikė kunigaikščiui Motiejui žemės sklypą tuometiniame Vilniuje, buvusiame rusėnų rajone, dabartinėje Bokšto gatvėje. O jau 1515 m. sausio 1 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis, kartu su Lietuvos Ponų Tarybos nariais, leido jam statytis namą šalia Vilnelės ir Žemutinės pilies (Lietuvos Metrika (toliau LM) knyga 25, užrašymo knyga 25. Lietuvos istorijos institutas, dokumentai 127–128, p. 185–186).
2) Prasidėjo kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus kilimas valstybinėse pareigose. 1502 m. jis paskiriamas didžiojo kunigaikščio vietininku gudiškose LDK žemėse Kniažycuose ir Teterine. Nuo 1507 m. jis minimas kaip didžiojo kunigaikščio vietininkas Mogiliave ir Anykščiuose. 1509 m. – vietininkas Birštone ir Anykščiuose. Nuo 1515 m. jis turėjo tik didžiojo kunigaikščio vietininko Birštone titulą. Jis dažnai skolindavo pinigus karaliui Žygimantui Senajam, juo buvo pasitikima. 1518 m. jis sumokėjo karaliui Žygimantui 2500 kapų grašių užstatą ir tapo Birštono laikytoju iki gyvos galvos. Ten jis atliko grandiozinius Birštono dvaro plėtros, Birštono girios sutvarkymo, miestelio įkūrimo darbus. Motiejus Mikitinyčius pasižymėjo ištikimybe LDK ir jos valdovams, dalykiškumu, pomėgiu verslui. Vien, kiek naudos jam atnešė Peršekėje organizuotas kilimų audimas. Jis buvo turtingas didikas. Dėvėjo sabalo kailių kailinius su deimantų, aukso, sidabro papuošimais. Paliko dukroms sidabro ir aukso apykakles ir apyrankes (Testamentas, p. 64).
1507 m. gruodžio 15 d. kunigaikštienės Elenos aktas
Prieš metus miręs Aleksandras Jogailaitis Lietuvos didikų valia buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus karūną paveldėjo velionio brolis Žygimantas Senasis (1467–1548). Jis valdė 1506–1548 su žmona Bona Sforca. Našlė kunigaikštienė tarsi jau neturėjo valdžios galios, bet Aleksandro Jogailaičio įkurtame Palenkės Bielske į Lietuvos Metriką įrašė savo aktą. Žygimantas Senasis jį savo aktu po dviejų savaičių patvirtino. Aktas vadinosi: „Karalienės Elenos privilegija kunigaikščiui Motiejui Mikitinyčiui amžiams į Jiezno dvarą. Hanuso ir Šliagerio valdas“. Nuo 1502 m. Jiezno dvaras jau buvo pačios kunigaikštienės pavaldume. Tad Jiezno ir Šventininkų valsčiai atiteko LDK didžiūnui. Tuo metu Jiezno valdos už ežero priklausė vietiniam didikui Jonui Verbylai, o žemės prie Nemuno – Birštono valsčiui. Aktas pakartojo ankstesnes, jau mūsų krašto spaudoje skelbtas Aleksandro Jogailaičio privilegijas kairiajame Nemuno krante valdas turėjusiems Hanusui ir Henrikui Šliageriui. Tekste akivaizdu, kad šie jokių pilių nebuvo pastatę (Ten pat, dokumentas 121, p. 180–181). Žygimantas Senasis lotynų kalba parašytu aktu „Ad idem confirnatio duci Matfiei Mikitinicz regis Sigifmundi“ kunigaikštienės aktą patvirtino (Ten pat, dokumentas 122, p. 181–182). Tame dokumente pirmą kartą nubrėžiamos istorinės mūsų krašto ribos, tai yra, Jiezno ir Šventininkų valsčiai (dabartinė Kruonio seniūnija) su visomis laisvų ir nelaisvų valstiečių kategorijų šeimomis. Buvo išvardyta tai, kuo turtingas mūsų kraštas: ariamos dirvos, pūdymai, pievos, drevinės bitininkystės biržės, lapuočiai miškai, šilai, ąžuolynai, apynynai, žvėrių ir paukščių medžiojimo vietos, ežerai, upės ir upeliai, užtvankos su varžomis žuvims gaudyti.
Bus daugiau – Vytautas Kuzmickas