2023 m. švenčiame kunigo Česlovo Kavaliausko – Naujojo Testamento vertėjo, teologo, rašytojo, poeto, poligloto, erudito, antisovietinio pasipriešinimo veikėjo, politinio kalinio 100 metų gimimo jubiliejų.
Česlovas Kavaliauskas gimė 1923 m. liepos 20 d. Pumpėnų parapijoje, Pasvalio rajone. Kunigystei ruošėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1946 m. Už antisovietinę veiklą 1950 m. suimtas ir kalintas Norilsko ir Magadano sričių įkalinimo įstaigose. Iš kalėjimo sugrįžo 1956 m.
Kunigu tarnavo Kaišiadorių vyskupijos parapijose: Dubingiuose, Vievyje, Kazokiškėse, Molėtuose, Joniškyje (Molėtų r.), trumpai Jiezne, Žasliuose, Kaišiadoryse.
Visada domėjosi mokslu, ypač fizika, matematika – mokslo žinias siejo su teologija. Kun. Č. Kavaliauskas rašė straipsnius įvairiems leidiniams, knygas, poeziją, skaitė paskaitas katechetams, kunigams ir kitoms auditorijoms. Svarbiausias jo rašytinis palikimas – Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą iš senosios graikų kalbos.
Kun. Česlovas Kavaliauskas mirė 1997 m. vasario 20 d. Vievyje, palaidotas Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje.
JĖZAUS KRISTAUS „NETIESINIAI“ BRUOŽAI
Ištrauka iš knygos „Kunigo Česlovo Kavaliausko rašytinis palikimas“
Rankraštyje „Netiesinis mąstymas teologijoje“ Č. Kavaliauskas pastebi nemaža Jėzaus Kristaus netiesiškumo bruožų, Jėzus čia daug kartų elgėsi nestandartiškai, daug ką atleisdamas ir pateisindamas. Matome, jog Jėzaus „netiesiniai“ bruožai atveria gilų spektrą išganymo sampratoje, nuodėmingumo ir atleidimo sąryšyje. Esmė glūdi mintyje – Išganymas per Jėzų Kristų, Jo meilėje ir tarnystėje, supanašėjime Jame. Laisvas Dievo pavidalo atsisakymas, nusižeminimas, prisiėmimas mūsų lygmens, savo noru prisiimtas ribotumas. Č. Kavaliauskas išryškina Jėzaus Kristaus kančią ir prisikėlimą, sukėlusį didžiausią mokinių savimonės pabudimą. Istorinio Jėzaus paieškose Č. Kavaliauskui buvo labai svarbu Jėzaus gyvenimas konfliktinėse situacijose. Nesuprantami Jėzaus veiksmai, kaip bendravimas su nusidėjėliais ir atstumtaisiais, iššūkiai žydų visuomenės vadovams, Jo priešų buvo visiškai nesuvokiami. Jėzus tampa šaukliu sąmonės kaitos, kurios kontekste būtų įgyvendinta visuomenės reforma. Jėzus ne tik kviečia, bet ir reikalauja socialinės padėties pakeitimo. Č. Kavaliauskas atskleidžia Jėzų kaip meilės skelbėją.
Iš Mato evangelijos (Mt 5, 39-40): „kuris muša tau per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą; kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą“ – mes galime skaityti apie evangelinį teisumą, kurio praktikoje nepripažino Bažnyčia, laikydami save išmintingesniais už Jėzų, sako Č. Kavaliauskas.
Panaudodamas H. Kungo žodžius, Č. Kavaliauskas teigia: „nepaisydamas dievobaimingųjų pasipiktinimo, Jėzus solidarizavosi su visais beturčiais, nelaimėliais, eretikais, atskalūnais ir amoraliais, ir politiškai susikompromitavusiais (…), su apskritai paprastais žmonėmis. Jis negirdėtu būdu griovė viską, ko atgailai ir atgimimui reikalavo didieji pranašai. Jis netgi išdrįso, ko nebūtų išdrįsęs joks pranašas: vietoj įstatymu nustatytos bausmės visiškai veltui skelbti nuodėmių atleidimą ir itin asmeniškai – vidury gatvės – gyvenimo verpete mokyti nusidėjėlius ir čia pat atleisti jų nusikaltimus.“
Č. Kavaliauskas atveria tikrąjį Jėzaus Kristaus veidą. Pagrindinė Č. Kavaliausko „netiesinio“ Jėzaus Kristaus netiesiškumo esmė – išganymas per Jėzų Kristų. Kelias į išganymą – esminė krikščioniškosios antropologijos žinia. Esame juk tam, kad pasiruoštume amžinybei. Tai tas netiesinis gyvenimo kelias per Jėzų Kristų, per kančią, prisikėlimą į išganymą. Yra dalykų, sako Č. Kavaliauskas, stipresnių už beaistrį mokslą, ir gyvenime jie būna svarbesni už mokslinį pažinimą. Tai yra egzistencinis tikinčiojo požiūris į Naująjį Testamentą – asmeninį Išganytojo laišką, adresuotą kiekvienam iš mūsų. Pagrindimas – Č. Kavaliausko „netiesinį“ Jėzaus Kristaus bruožų: Jėzus Kristus – gyvenimo vilties pilnatvė. Jėzus Kristus čia ir dabar gyvena mano gyvenimą.
Apibendrinant galime teigti, jog sveika asmenybė – dirbanti, kurianti, mylinti, mylima. Toks Jėzus. Jei mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir esame Jėzaus Kristaus paveikslai ir panašumai, tai turime savo mokytoją ne tik danguje, aplink mus, bet ir mumyse. Sveika asmenybė ir yra Jėzus Kristus, besidarbuojantis ir dabar kuriantis Dievo karalystę. Ir pakvietęs mus darbuotis Dievo Tėvo karalystėje čia ir dabar. Kuriantis Dievo Karalystę iki šiol, mylintis kiekvieną iš mūsų ir mylimas Dievo, Motinos Švč. Mergelės Marijos ir visų mūsų, kurie trokšta Jėzaus
bendrystės kaip amžinos meilės – tobulumo raiščio, leidžia Dievo logiškam nelogiškumui – paprastumui, nebuhalteriškumui – m us apkabinti ir leidžia Dievui gyventi mūsų gyvenimą. Ir tada žmogus kenčia oriai savo kančią, džiaugiasi oriai savo laime, nes visa tai telpa žmogaus gyvenime – Jėzaus meilėje. Tai pilnatvei, kuriai žmogus leidžia būti, leidžia būti Jėzui – Dievo Sūnui, dovanoti mums save arba atsisako šios dovanos. Tai save dovanojantis santykis. Tai santykis su Dievu, o tai ir sveikas santykis su savimi, su kitais. Prisikėlimo pilnatvė Jėzaus asmenyje, kaip Nukryžiavimas už atpirkimą ir amžiną gyvenimą, taip ir meilė, amžiams Dievo mums pažadėta per Sūnų, pildosi per amžiną jų meilę – Šventąją Dvasią. Ir tik mylint tobulėjama, keliaujama tampant bendrakeleiviais Dievo karalystėje vienas kitam ir šventėjimui vardan savęs ir kito, vardan Jėzaus. Jėzus Kristus – tobulumo raištis, – meilė – skaitome tekste (l Jn 4, 7-10), parašytame apaštalo ir evangelisto Jono Azijos bažnyčioms 80–90 m.: „mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“
Tik pasiaukojusį mums, besąlygiškai mylintį bei gailestingą, Dievo valią vykdantį, maldaujantį už save ir mus, kviečiantį į prisikėlimą, pastebime Jėzų Kristų iš Č. Kavaliausko rankraščių.