Istorijos virsmas reikalauja ypatingo supratimo. Į praeities įvykius reikia žvelgti visai ne dabartinės buities, dabartinių politinių aplinkybių, net ne dabartinio dažnai pasitaikančio dvasinio nuskurdimo akimis. Reikia gerai žinoti praeities laikotarpio dirvą, kurioje didikai, rūmų savininkai, dvasininkai, pirkliai, valstiečiai gyveno, dirbo, dėjo pastangas to meto valstybės klestėjimui. Į visa tai reikia žvelgti praėjusios istorinės epochos gyvenimo būdo ir istorinių aplinkybių požiūriu. Dauguma didikų statė prašmatnius, vienas už kitą puošnesnius rūmus, jie jų net neaprašinėjo, nes tai buvo jų gyvenimo kasdienybė, kaip ir dabartiniai prabangių namų savininkai jų ypatingai neakcentuoja. Dabartiniame sudaiktėjimo procese dažnai pabrėžiami buitiniai akcentai, bet pamirštama asmenybių veikla nagrinėjamu laikotarpiu. Norėtume puošnių rūmų be jų savininkų dvasios pasaulio, – tai jau mūsų pačių ydingumas. Pamirštama, kiek ta puošniausia aplinka veikė čia, Jiezno rūmuose, gyvenusius ir valstybine bei visuomenine veikla užsiėmusius Antaną ir Teresę Pacus, kiek tai suteikė jiems dvasinio pakylėjimo. Niekas iki šiol mokslinėje istoriografijoje nepalietė Antano ir Teresės Pacų laiškų iš Jiezno, kaip epochos gyvenimo atspindžių. Tai šiandien pradedame, tai priminsime dar ne kartą.
Varšuvos Senųjų Aktų Archyve, fonde 11189 (Radvilų archyvas) suradome daugybę Antano Mykolo Paco, taip pat neretai su žmona Terese kartu rašytų bendrų laiškų. 1744–1773 metais per 300 parašytuose laiškuose net 54 yra iš Jiezno. Kiti rašyti iš Pacų valdų Holovčine, Kniažycuose, Zieteloje, Kaniuchuose (dabartinis Vilniaus rajonas), iš Naugarduko, Kauno, iš Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sesijų vietų Vilniuje, Gardine, Minske. Iš Varšuvos, iš Radvilų giminių lizdų Nesvyžiuje ir Berdyčeve, iš senelių Oginskių giminės lizdo – Vitebsko. Dauguma laiškų rašyti įtakingam Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos politiniam ir kariniam veikėjui Mykolui Kazimierui Radvilai, dar vadinamam Žuvele (1702–1762). Antano Paco laiškų rašymo metu (1744–1762) šis didžiūnas užėmė Vilniaus vaivados ir LDK etmono pareigas. Viso valdymo metu jis palaikė Antaną Mykolą Pacą valstybinėje Vyriausiojo Raštininko pareigybėje, tiek rėmė Jiezno Pacų šeimą kitais būdais. Suprantama, kad Vyriausiasis Lietuvos Raštininkas rašė savo seserims, broliui Kazimierui, bet tie laiškai arba neišlikę arba giliai paslėpti privačiuose archyvuose. Antanas Mykolas Pacas taip pat laiškais palaikė nuolatinius ryšius su svainiais Stanislovu Radvila ir Udalriku Kristupu Radvila, užėmusiais antraeiles valstybines pareigybes. Yra išlikę laiškų ir Seimo nariams Bernatovičiui ir Flemingui (Archiwum Glówne Akt Dawnych, toliau – AGAD), Archiwum Radziwiłłów, f.111 89 (I). p. 1–83), d V, p. 1–170.
1744–1753 metų Antano Mykolo Paco laiškai iš Jiezno
Pirmasis Antano Mykolo Paco laiškas Jiezne rašytas 1744 m. spalio 17 dieną. Tą dieną Jiezno šeimininkas, rašydamas Mykolui Kazimierui Radvilai-Žuvelei, atsiskleidžia, kaip pilnas išminties, pavartodamas vienu metu tiek lotynų, tiek lenkų kalbas: „Nosiai nusišnypšti nereikia ieškoti tinkamų argumentų ir kieno nors nuopelnų. Reikia sumažinti žodžius, sutrumpinti juos, tarnaujant visuomenei. Mažiau netikrumo dangstantis tarnyste Tėvynės garbei, o daugiau kasdieniško, kasdieninio, tikro darbo jos labui“ (Ten pat, p. 1). Tikrasis XVIII amžiaus bajoro, didiko veikimo vadovas buvo išreiškiamas žodžiais: „Dievas, garbė, Tėvynė“. Šių, senelio pagal mamą, Vitebsko vaivados, kunigaikščio Marcijono Mykolo Oginskio (1672–1750) įdiegtų vertybinių principų Antanas Mykolas laikėsi visą gyvenimą. Jaunasis Antanas Mykolas Pacas neturėjo nei tėvų, o senelis Oginskis jau sirgo. Tad nebuvo tų, kurie jį parekomenduotų valstybinei tarnybai, paremtų pažintimis. Žmonos įtakingi giminaičiai buvo didžiausia jo viltis. Ne, Antano Mykolo savigarba neleido jo ko nors iš Mykolo Kazimiero Radvilos-Žuvelės prašyti.
1745 m. kovo 10, balandžio 2, 1746 m. kovo 26, 1747 m. kovo 20, 1747 m. balandžio 8, 1747 m. rugpjūčio 10, 1748 m. balandžio 8, 1748 m. liepos 15, 1749 m. kovo 20, 1749 m. spalio 16 dienų laiškuose jis savo geradariui linkėjo sveikatos, sėkmės jo iškiliame valstybininko darbe, gerbiant Tėvynę. Kai kurie Pacų biografai priskiria Antanui Mykolui Pacui neryžtingumą, tačiau tai galėjo būti tik našlaičio likimo suformuota būsena. Visuose laiškuose jis pastebėdavo, kad ir pats pasirengęs prisidėti prie Valstybės šlovinimo darbų, kad norėtų tęsti senelio Marcijono Oginskio, Vitebsko pilininko, darbą (Ten pat, p. 29). Vėliau Antano Mykolo kantrybė neturint valstybinių pareigų pradėjo išsekti. 1748 m. liepos 15 dienos laiške iš Jiezno savo Geradariui jis pastebi, „kad galvoja apie neužimtos Starodubo seniūnijos (Jiezno pirmaeivių kunigaikščių Holovčinskių kilmės XIV–XV amžiuje vieta – V. K.) seniūno pareigas, bet nuvykus į Varšuvą jam nieko nebuvo pažadėta“ (Ten pat, p. 30). „Mano išmintingasis Geradari, suteik (tekste – funduok) man viltį mano garbei, ko niekada neužmiršiu ir daugiau Tamstos netrukdysiu“ (Ten pat).
Ir visgi džiaugsmo valanda kaip valstybininkui Jiezno dvaro savininkui atėjo… Tai buvo 1750 metų liepos 1 d. Jis pradėjo dirbti Vyriausiuoju Lietuvos Raštininku (Notaru). Laiške, rašytame dar gerokai iki to, kovo 16 dieną, apie būsimas pareigas tikriausiai žinodamas, iš Jiezno Antanas Mykolas dėkojo: „Man yra didžiausia garbė, nes esu Geradario teisingasis tarnas. Dievas man suteikė viltį atstovauti valstybę, tai – Dievo triumfas. Dėkoju didžiai giminei, į kurią vienintelę galėjau sudėti viltis. Siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus, žemai lenkiuosi LDK etmonui, Vilniaus vaivadai“ (Ten pat, p. 44). Tuometinėje epochoje buvo daug norinčių užimti įvairias valstybines pareigas, daug konkurencijos, net sumaišties iki pat kardų dvikovų. Dar po 5 dienų Jiezne, prisėdęs prie rašomojo stalo, liepos 20 d. Vyriausiasis Raštininkas rašo laišką savo Geradariui Radvilai: „Grįždamas iš Smolensko seimelio į Vilnių, prie Trakų radau šiame miestelyje protestuojantį prieš mane poną Komarą, renkantį parašus skundui į Varšuvą karaliui“ (Ten pat, p. 45). Protestas buvo organizuotas šlėktos Vitkovskio name. Jo priežasties Pacui taip ir nepavyko išsiaiškinti.
„Geradėjui apie tai pranešu, taip pat išsiunčiu kopiją į kanceliariją“ (Ten pat). Protesto priežastis galėjo būti tai, kad Mykolas Kazimieras Radvila-Žuvelė kartu su Antanu Mykolu Pacu rekomendavo į Smolensko seimelį jiems ištikimą deputatą. Interesų kovoje buvo svarbi kiekviena politinė figūra.
Mykolui Antanui Pacui tapus valstybininku, laiškai iš Jiezno tapo retesni. Iki 1760 metų parašyti tik 8 laiškai. Žymiai daugiau buvo rašoma iš Holovčyno ir Kniažycų. Tai lyg leistų pateikti hipotezę, kad dar neprasidėjo Jiezno rūmų perstatymo darbai. Jie galėjo prasidėti kartu su bažnyčios rekonstrukcijos darbais 1768–1772 metais. Argumentai trys: 1) Nuolatinis Pacų buvimas Jiezne ir daugybė iš čia parašytų laiškų; 2) 1768 metais gegužės 24 dieną laiške, rašytame iš Jiezno Vilniaus vaivadai Mykolui Kazimierui Oginskiui, prašo padėti iškeldinti iš Pacų rūmų Vilniuje, Šv. Jonų gatvėje, įkūrusį čia savo rezidenciją poną Izmaitą Genovatą (Ten pat, dalis, p. 91). Antanui ir Teresei Pacams jau prireikė Vilniaus rūmų. 3) Nuo 1765 m. liepos 27 dienos iki 1773 metų pabaigos reti laiškai iš Jiezno, po vieną arba du laiškus per metus.
XVIII amžiaus 7-ojo dešimtmečio Pacų laiškai iš Jiezno
Iš tiesų laiškus rašė Antanas Mykolas Pacas, tačiau daugelyje po Antano laiško visuomet sekė žmonos Teresės iki pusės puslapio dvasingi žodžiai, palinkėjimai adresatui. Parašyti laiškai iš Jiezno 7-ajame dešimtmetyje: 1) 1760 m. spalio 10 d., iš Jiezno; 2) 1761 m. liepos 8 d. iš Jiezno; 3) 1761 m. liepos 9 d. iš Jiezno; 4) 1761 m. gruodžio 23 d. iš Jiezno; 5) 1762 m. sausio 20 d. vakare, 11 val., iš Jiezno; 6) 1762 m. gruodžio 29 d. iš Jiezno; 7) 1763 m. rugpjūčio 23 d. iš Jiezno; 8) 1763 m. gruodžio 26 d. iš Jiezno; 9) 1764 m. vasario 8 d. iš Jiezno; 10) 1765 m. sausio 29 d. iš Jiezno; 11) 1765 m. gegužės 24 dieną iš Jiezno; 12) 1765 m. liepos 20 d. iš Jiezno; 13) 1768 m. liepos 27 d. iš Jiezno; 14) 1769 m. birželio 7 dieną iš Jiezno; 15) 1772 m. gruodžio 7 d. iš Jiezno. Keli 1773 metų laiškai neadresuoti, nepažymėtos datos. Galėtų būti ir iš Jiezno. Laiškuose nerasime jokių buitinių smulkmenų apie rūmus, sandorius, ūkinius darbus. Tuo rūpinosi grafų ūkvedžiai. Laiškuose daug dvasingumo, sutuoktinių rūpinimosi vienas kitu. Abu sutuoktiniai kartą per metus susirgdavo, Teresė dažnai skundėsi krūtinės skausmais. Mažai žodžių apie vaikus, jais rūpinosi auklės. Nėra žodžių apie buitį, tas nebuvo būdinga tos epochos išsilavinusiems žmonėms. Bet už tai daug apie silpstančią valstybę, piliečio priedermes jai. Manau, kad į mūsų darbus apie senąją Jiezno istoriją mūsų numatomame formate įtrauksime plačią temą: „Laiškai iš Jiezno“. Tai gali būti naudinga ir Jiezno gimnazijai, ir kultūros laisvalaikio centrui. Dirbsime atsakingai, bet… nesuprasim, jeigu kunigaikščių Holovčinskių istorinė atmintis nebus įprasminta, ir ne kokia nors primityvia forma. Kūryboje kaip niekad reikalingas interesų suderinimas.
Žydų apsigyvenimas Jiezne
Iki šiol mes buvome įpratę remtis Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio vizitacijos 1782 metų duomenimis, kur teigiama, kad žydai Jiezne apsigyveno XVIII amžiaus 8 dešimtmetyje. Tačiau Antano Mykolo Paco laiškai tai patikslina. 1761 m. gruodžio 23 dieną, prieš Kūčias, laiške, rašytame Radvilai-Žuvelei, pažymima, kad „visuomet atsakingai, nuolatinai Jums pranešame išvadas, naujausias žinias. Šįkart apie pasirodžiusią nelabai dorų pagyvenusių žydų bendruomenę, valkataujančią ant arklių, turinčių avantiūrą čia nuolatos apsigyventi“ (Ten pat, dalis V, p. 22). Taigi žydai Jiezne apsigyveno prieš 1761 metų šventas Kalėdas. To jų pasirodymo vertinimai amžių eigoje kito.
Šlovė Teresei Pacienei, šlovė Jieznui (pirmasis istorijoje pagiriamasis žodis Jieznui)
Vilniaus Universiteto Filologijos fakultetas, Baltijos regiono Polonistikos centras 2021 metais išleido dviem kalbomis leidinį-straipsnių rinkinį „Su Erelio ir Vyties ženklais“, kur šalia daugelio mokslinių straipsnių, nagrinėjančių lietuvių ir lenkų kultūrinius ryšius Vilniaus Universiteto istorijoje, yra vienas apie Jiezną. Tai istorijos mokslų daktarės, dėstančios Vilniaus Universitete, straipsnis „ Apie Teresės serafimo strėlę ir Mykolo skydą. Kunigo Dominyko Zablockio OP eilėraštis, skirtas grafienės Teresės Barboros Pacienės (1767) vardadienio proga“. Minėtas eilėraštis mums yra neprieinamas. Jis buvo skirtas grafienei Teresei Pacienei, Austrijos Žvaigždės kryžiaus ordino damai. Aprašomos jos, kaip aristokratės, asmeninės savybės, taip pat abiejų sutuoktinių ir jų giminių nuopelnai, herbų simbolika, gretutinės giminės. Mums svarbūs posmai, liečiantys Jiezną. Verčiame į lietuvių kalbą: „Tris Dievas davė garbingas paguodas. Garbę ir šlovę ir ilgaamžį gyvenimą. Šlovingas Lenkų erelis Gniezne. Dar garsesnė erelio buveinė Jiezne. Kur bazilika yra toks perlas, kur kiekvieną kartą pasipuoši iš naujo“. Tai pirmas pagiriamasis žodis Jieznui ir mūsų šventovei literatūroje. Puikiai žinome, kas pastatė bažnyčią, kas buvo jos fundatoriai, kas buvo Jiezno valdų savininkai. Šis posmas kilo iš ypatingos Radvilų globos Antanui ir Teresei Pacams. Tačiau Pacų rūmai panegirikoje nepastebimi. Jeigu jie būtų ypatingi minimu laiku, apie juos būtų rašoma. Jų perstatymas, rimtas sutvarkymas dar buvo neprasidėjęs, o ir XIX amžiaus romantinės teorijos dar nebuvo sukurtos. Autorė keliose vietose cituoja duomenis iš mūsų mėnraštyje pateikiamos medžiagos (https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2021~1617382839740/datastreams/DS.002.2.01.ARTIC/content).
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas