Vilniaus jėzuitų akademijos pėdsakai Antano Paco tėvo gyvenime
Panegiriką, skirtą Antano ir Teresės Pacų jungtuvėms, išleido Vilniaus Jėzuitų Akademija. Ji yra išleidusi ir Antano Mykolo Paco tėvų Kristupo Konstantino Paco jungtuvėms su antrąja žmona Barbora Oginskaite skirtą leidinį. Jiezno dvaro savininkas Kristupas Konstantinas Pacas (1679–1725) neužėmė labai įtakingų valstybinių pareigų. Jis tik metus 1724–1725 buvo Polocko pilininkas, trumpai, 1715 m. ėjo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo (teisminė institucija) maršalkos pareigas. O nuo 1710 iki 1725 metų užėmė ne itin įtakingas Kauno seniūno ir Lietuvos vyriausio raštininko pareigas. Jis buvo glaudžiai susijęs su Vilniaus jėzuitų Akademija (1773 metais tapo Vilniaus Universitetu).
Vilniaus dominikonų vienuolynas prie jėzuitų Akademijos buvo įsikūręs dabartiniame Vingio parke (puskilometriu toliau už estrados link Neries), čia taip pat buvo Vilniaus Šv. Jokūbo jėzuitų bažnyčia ir koplyčia bei reabilitacijos vasarvietė. Jėzuitai šią teritoriją valdė iki pat ordino panaikinimo 1773 metais. Už pajamas, gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį), jie pagal K. Glaubico projektą pasistatė trijų aukštų rūmus su mansardomis (Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis 1710–1723, V., p. X–XI). Katalikybės stiprinimo procesą vykdę jėzuitai savo vasarnamyje laikydavo mišias, švęsdavo įvairias katalikiškas ir akademines šventes. Čia daug laiko praleisdavo ir Jiezno bažnyčios išlaikymo garantas, Jiezno dvaro savininkas Kristupas Konstantinas Pacas. Ir suprantama, kad čia jis buvo daugiau negu Jiezne. „1715 metais jėzuitų bažnyčioje, po Velykų antrą sekmadienį, prie didžiojo altoriaus su choraliniu giedojimu giedotines mišias laikė vikaras (pabrėžiu: vikaras, LDK tribunolo maršalka, išrinktas Kauno seniūnas, šviesusis ponas Pacas (Kristupas Konstantinas – V. K.)) (Ten pat, p. 189). O jau trečią sekmadienį po Velykų šalia žymių LDK dvasiškių, valstybės pareigūnų bažnyčioje surengtuose pietuose dalyvavo Kauno seniūnas, šviesiausias ponas Pacas, Vyriausiojo Tribunolo maršalka (pirmininkas) su visu LDK Tribunolu“ (Ten pat, p. 191). Tai vienais metais užimamos ir nuolat renkamos pareigos, bet jos iki šiol kitų tyrinėtojų buvo nepastebėtos. Tais pačiais 1715 metais „Šv. Jono Krikštytojo dieną mišias su Komunija laikė gerbiamas Rektorius (Kristupas Limontas – V. K.). Lietuviškai pamokslą sakė tėvas Beraškevičius. Sumą giedojo Vilniaus sufraganas, šviesiausias ir garbingiausias Ancuta. Kartu su šviesiausiais kanauninkais buvo pakviestas Tribunolo maršalka, šviesiausias ponas Pacas su Tribunolo teisėjais deputatais“ (Ten pat, p. 197). O per „Sekmines Rektorius per Akademijos oratorių perdavė panegirikas jaunavedžiui, LDK Tribunolo maršalkai, LDK raštininkui, Kauno seniūnui, šviesiausiam ponui Kristupui ir Vitebsko kaštelionaitei Barborai Oginskaitei“ (Ten pat, p. 203).
Į tarp jėzuitų vykstančius disputus, diskusijas, ginant filosofines ir teologines tiesas, atvykdavo ir kiti vienuoliai. Ir čia pat esantys dominikonai, bernardinai, karmelitai. Savo ruožtu ir jėzuitai vykdavo pas kitus vienuolius klausyti išpažinčių, sakyti pamokslų, dalyvauti diskusijose. 1716 metais „vyko logikų pasauliečių disputas. Apgynė ponas Pacas“ (Ten pat, p. 235). Iš 1717 metų įrašo sužinome, kad Kristupas Konstantinas Pacas yra Maltos ordino riteris. Ir jį aplankė Akademijos Rektorius su tėvu Minkevičiumi (Ten pat, p. 311). Tais pačiais metais Kristupas Konstantinas Pacas dalyvavo įvairiose žemės ginčų bylose su grafais Epirašais (Ten pat, p. 315). 1719 metais „Akademikų rekreacija šviesiausio kunigaikščio Radvilos ir šviesiausio LDK raštininko (notaro) reikalavimu, Teologijos ministras Kliatas, tėvas Horodeckis, magistras Gerlovičius išvyko į vaško namus, priklausančius bažnyčiai. Tėvai misionieriai grįžo iš misijos. Iš vakaro buvo Laudes“ (Ten pat, p. 415).
1722 m. Kristupas Konstantinas Pacas jau buvo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalkos pavaduotojas. Pas jį, padedantį ginti jėzuitų valdų Troškūnuose interesus, atvyko Jėzuitų Akademijos vyresnybė (Ten pat, p. 509). Per 1722 metų Sekmines jėzuitams pavyko savo vasarvietėje pasodinti už stalo besibylinėjančius Epirašą ir K. K. Pacą: „Mūsiškių rekreacija Lukiškėse su pietumis. Vakarienei visi grįžo į namus. Sholastikams kolegijoje duota po taurę midaus“ (Ten pat, p. 531).
Šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė 1723 metais
Už nepilno mėnesio švęsime šią mūsų bažnyčios titulinę šventę. Nusikelkime 300 metų atgal į Vilnių, į Jėzuitų Lukiškes (Vingis), į šią šventę. Joje dalyvavo ir Kristupas Konstantinas Pacas: „Mišias su Komunija celebravo teologijos ministras. Iš ryto ir vakaro pamokslus sakė pamokslininkai. Giedotines mišias su procesija celebravo šviesusis Zenkavičius, asistavo katedros alumnai. Jis ir užbaigė pamaldas. Reflektoriume pietumis buvo pavaišinti Žemaičių sufraganas gerb. ponas Sčiuka…< > 15 likusių dvasininkų. Iš pasauliečių – šviesiausias tribunolo maršalka, šviesiausias Trakų vaivada, šviesiausias LDK maršalka Sapiega, šviesiausias Dvasinio tribunolo maršalka Dombrovskis, šviesiausias LDK raštininkas Pacas <…>, be to, dešimt teisėjų deputatų. Kai kurie iš žemesnių pavaišinti medumi, visi kiti vengrišku vynu, nebrangiai, tačiau tėvo namų ministro pastangomis pats šviesiausias LDK tribunolo maršalka iš savo rūsio parūpino dešimt gorčių (gorčius buvo lygus 3,75 litro), iš mūsiškių – gerbiamas tėvas provincijolas, gerbiamas tėvas prepozitas, gerbiamas tėvas sekretorius, t. Truchanovičius, tėvas regentas“ (Ten pat, p. 617).
Iš šių tekstų paaiškėjo, kad Kristupas Konstantinas Pacas buvo glaudžiai susijęs su Vilniaus jėzuitų akademija. Iš trijų laiškų, rašytų Pažaislio kamaldulių vienuolyno priorui, aišku, kad jis vienuolynui rūpestingas. Žinomuose istoriniuose šaltiniuose kol kas nesurandame jo dėmesio Jiezno šventovei. Tris dešimtmečius iki 1740 metų vyko byla dėl Jiezno žemės valdos kartu su rūmais tarp Pacų, Sapiegų ir Oginskių. Tad ir rūmai buvo nuomojami ir neprižiūrimi. Buvo surašytas 1721 m. tik ūkinis, o ne interjero inventorius (gal viskas buvo nudėvėta, kad bandyta to nesurašyti – V. K.) nuomai. Kristupas Konstantinas Pacas ir mirė Jėzuitų Lukiškėse (Vingio) buvusiame dvarelyje.
Visuomet prisimename jo pamaldumą. Dvi jo dukros, Antano Mykolo seserys Ona Pacaitė ir Brigita Pacaitė, įstojo į Vilniaus Benediktinių vienuolyną 1738 metais. Pirmoji vienuolyne gavusi Juozapotos vardą mirė 1769m., antroji, gavusi Joanos vardą, mirė 1751 m., abi nesulaukusios 50-ies. Vilniuje nuo Pylimo gatvėje esančios Reformatų bažnyčios pasukę į Vilniaus gatvę, iš karto pamatysime gražiai restauruotą Šv. Kotrynos bažnyčią. Prie bažnyčios, kurią lankė Antano Mykolo seserys, buvo dabar neišlikęs vienuolynas. Jame glaudėsi vienuolės iš kilmingų šeimų: iš kitų Pacų giminių šakų, Radvilų, Tyzenhauzų, Sapiegų ir kitų. Jos vienuolynui atnešdavo ir didelius kraičius.
Kai gražiausi žodžiai apie viltingą santuoką ir giminės šlovę skambėjo…
Pirmoji panegirikos Antano ir Teresės vestuvių proga dalis yra „Garsiausiam naujam sužadėtiniui“, antroji – „Aukso amžiaus vasara buvo pažymėta Augusto (Rugpjūčio) žiedu, o Pacų (Ramybės) lelijos buvo surištos žiedais“. Paliesime svarbiausius panegirikos akcentus. „Protėvių ženklai liudijo šias kilniausias ir iškiliausias gimines. Kurkite amžiams šią lelijų giraitę. Šios gėlės sako – būkit saulės sodininkai. Tai Pacų (Ramybės) lelijos, puoselėkite jas. Ir tikrai, bent akimirksniu Lietuvos danguje driokstels griaustinis, o pasaulį atgaivins džiaugsmingi balsai. Pirmiausia, panegirika apie aukso amžiaus vasarą yra ne oratorija vienai gėlelei, o išreiškia visą žydinčių gėlių sodą. Geras lelijų (dvigubos lelijos – Pacų simbolis – V. K.) sušaukė Pacų šeimas į erdviausią Respublikos rūmą. Niekada ši lelija taip nežydėjo, taip neklestėjo, niekada nebuvo tokia nuostabi. Turbūt toje protėvio lelijoje ir atskleistas garsios šeimos vaizdinys. Čia pat užsidega ir purpurinė šviesa, tarsi didvyrių šlovinimas būtų įžiebtas, primenant Rytų kunigaikščių Oginskių vardo pralietą kraują. Šlovė Palemonui (legendiniam romėnui, Lietuvos įkūrėjui – V. K.), pagarba Lenkų karalystei bei Rusų žemėse ir Galicijoje dvarais karūnuotiems Sivero, Černigovo, Kijevo, Perejeslavlio kunigaikščiams, labiausiai žinomiems Kozelsko, Mtislavlio, Korecios, Ostrogo, Klevenės (LDK priklausiusios dabartinės Ukrainos Voluinės miestai-tvirtovės – V. K.), tvirtovėse, kaip neatsiejamajame jų garbės panteone.
Radvilų giminė nuo pat pradžios spindi viso lietuvių pasaulio galvose. Jų narsa vainikuota protėvių laurais. Tą gražų pėdsaką atnešė ir Barbora Radvilaitė, Lenkijos karalienė, mūsų didenybė kunigaikštienė. Net tolimiausia giminystė sugrįžta, nes ji yra aukščiausia.
Ką dar žymesnio pasaulis matė vainikuotą imperijos saule, už šį didžiausią Radvilų šlovės spindesį? (Radvilos – viena turtingiausių Vakarų Europos giminių, vieninteliai LDK didikai, turėję Šventosios Romos kunigaikščių titulą – V. K.).
Erelis visuomet akylas, turi įgimtą savybę prasiskverbti, kur jam reikia, gūdžioje tamsoje ar giedriausioje šviesoje. Kodėl tada jie neprilygsta karaliams? Kas yra didžiau?
Lenkai per Radvilas stebi pasaulį. Štai, kodėl beveik neskaitomi įstatymai, jie tarsi paverčiami Radvilų metraščiais. Bet šiandien net Radvilų namų šlovė eina į Pacų spindesio šlovę. Tai tas naujasis sužadėtinis ugningais Himenėjaus plaukais. Purpurinė šviesa ir degantys deglai (Himenėjus yra graikų santuokos dievas. Jis mene vaizduojamas su gėlių girlianda, laikantis deglą ir apsivilkęs purpurinį apsiaustą). Bet šiandien Teresę Radvilaitę su Pacais sujungia meilė. Ji įsijungia į platų Pacų giminės ratą (išvardijamos 42 giminės, susijusios giminystės ryšiais su Pacais, tarp jų – krašto pirmeivių kunigaikščių Holovčinskių giminė). Pacų Lelijai tos giminės atnešė gamtos ir likimo dovanas, giedrus, energingus veidus, didesnį iškilimą viršūnėje, su vešlesniu Pacų Lelijos įkvėpimu. Išvardyti įtakingi Pacų pareigūnai: Mikalojus, davęs pradžią Pacų veiklumui. Kristupas, Polocko pilininkas, jūsų protėvis. Mikolajus, Kauno seniūnas. Mikolajus, Vilniaus seniūnas. Povilas, Žemaitijos seniūnas. Mikolajus, Polocko vaivada. Jonas, Minsko vaivada. Mikalojus Steponas, Vilniaus vyskupas. Kazimieras, Žemaitijos vyskupas. Dominykas, Smolensko pilininkas. Mikolajus, Žemaitijos vyskupas. Kristupas, LDK kancleris. Kazimieras, Lietuvos katalikų kapitulos administratorius. Steponas, LDK pakancleris. Kristupas (Antano Mykolo tėvas), LDK raštininkas. Samuelis, LDK raštininkas.
Ne visi Pacai-pareigūnai išvardyti. Jie vadinami vienais vardais, tarsi visi viename lygmenyje. Tik istorija juos vėliau tinkamai įvertins ir pažymės. Pakrikštytasai Antanai, Tavo pirmoji gyvenimo pradžia nebuvo tokia puiki (našlaitis – V. K.). Lelijos dėka, jos auksinės šakos suteiks Tau aureolę. Tau protėvių Lelijos pasiųsta retorika yra ryškesnė negu visoje valstybėje. Antanai, labai svarbios Tavo pirmojo licėjaus užuomazgos, bet dar svarbesnis katalikiškas gyvenimas. Eik su savo dorybėmis, pas žmones, kuriems bus pašaukti Tavo nuopelnai. Tėvas danguje kviečia meilei ir prašo nuolankumo. Savo vardu suteikite Lenkijai (LDK tuo metu buvo retai minima – V. K.) tvirtus aukso amžiaus stulpus. Tavo, Antanai, protėvių didžių žygių gėlė suteiks tau jėgų“. Antanas Mykolas Pacas ir Teresė Radvilaitė-Pacienė kartu pragyveno 30 metų ir susilaukė 5 vaikų:1746 m. – Pranciškus Salezietis, mirė mažametis; 1747 m. – Juzefa; 1749 m. – Ona; 1751 – Ignotas (mirė mažametis); 1754 m. – Mykolas. Visi su tėvais, išskyrus Pranciškų Salezietį ir Oną, buvo palaidoti bažnyčios Pacų Panteone.
Bus daugiau.
Vytautas Kuzmickas, istorikas.