Geras, tikintis žmogus turėjo gražią šeimą, bet jauniausias sūnus gimė su sunkia negalia. Nuo tos akimirkos žmogų apėmė bukas ir nevaldomas pyktis.
Žmogus ėmė slėpti savo vaiką, o ne kartėlį. Kartą jam buvo pasakyta, kad Dievą galima rasti ant vieno nepasiekiamo kalno. Žmogus nutarė keliauti ir pasikalbėti su Juo.
Vyras atėjo prie kalno ir ėmė kopti. Jis neturėjo maisto ir alkį malšino tik laukinėmis uogomis bei smulkiais vaisiais. Be perstojo meldėsi. Kuo labiau žmogus artėjo prie kalno viršūnės, tuo stipriau plakė jo širdis. Jis jautė šventą baimę. Kai žmogus pagaliau pasiekė viršūnę, rado ten lūšnelę ir nedrąsiai pravėrė duris. Ir iš karto pastebėjo, kad lūšnelėje gyvena ne Dievas. Gal tai buvo Jo tarnas ar angelas.
- Dievo čia nėra, – pasakė žmogui angelas. Vėliau pridūrė šiuos keistus žodžius:
- Rasi jį apačioje, slėnyje, moters glėbyje.
Vyras nedelsdamas ėmė leistis. Lėtai ir sunkiai. Iš nuovargio ir nevilties jo žingsniai tapo netvirti, o širdis dar labiau apsunko nuo nerimo. Žmogus daug kartų buvo suklupęs.
Iš nuovargio aptemusiomis akimis vyras pastebėjo slėnyje namą, atidarė duris ir pamatė savo vaiką žmonos glėbyje. Šilta ir virpanti liepsna suplazdėjo vyro širdyje.
Žmogus suprato. Jis atsiklaupė ir su ašaromis akyse ilgai šlovino Jėzų, esantį jo mažajame ligoniuke. Kaip Evangelijoje sakė Jėzus: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Kartą žmogus paklausė rabino Joshua Ben Karechabo:
– Kodėl Dievas nutarė kalbėti su Moze iš spygliuoto krūmo?
Rabinas jam atsakė:
– Jei Jis būtų pasirinkęs alyvmedį ar galingą ąžuolą, keltume tą patį klausimą. Manau, kad Dievas pasirinko spygliuotą, bjaurų ir nenaudingą krūmą norėdamas mums pasakyti, kad nėra tokios vietos žemėje, kur Jo nebūtų.
Bruno Ferrero, iš knygutės „Vakarienė rojuje“