Kai tu man nepaklusai ir su Ieva valgei nuo uždrausto medžio, praradai Rojų, kurį tau įveisiau, praradai gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę, kuriuo buvau apdovanojęs. Tu nepatikėjai manimi, tad tavyje apsigyveno nuodėmė – baimė, pavydas, skausmas ir mirtis. Aš ieškojau tavęs, bet tu slėpeisi. Kur tu? – klausiau tavęs, bet tu tik kaltinai Ievą, o Ieva angį. Nepripažinai savo klaidos, savo nuopuolio. Taip pasisėjo blogis… Tavo sūnus Kainas nužudė brolį Abelį. Ką padarei?!– klausiau, o Jis atrėžė: -Argi aš esu savo brolio sargas!? Ir taip per visą žmonijos istoriją… Tuomet aš siunčiau savo Sūnų, kad atkurtu tavo nekaltumą, suteiktų džiaugsmą, ramybę ir viltį, kad tu išmoktum MYLĖTI. Tačiau tu ir Jo šalinaisi, o galiausiai padarei su juo ką norėjai – nužudei prikaldamas ant kryžiaus… Ką dar turėjau dėl tavęs padaryti? Šiandien Ukrainoje vėl matau Kaino nuodėmę. Nekaltas Abelio kraujas šaukte šaukiasi manęs. Šiandien vėl kalbu žudikams, trečiojo tūkstantmečio kainams: Ką tu padarei? Kur tas 21 amžiaus humanizmas? Ar nepastebėjai, kad be manęs negali susikurti laimės, kad be manęs sugebi tik prievartauti ir žudyti? Kur tu? negirdžiu tavęs maldoje, nuodėmės apraudojime, nematau tavęs bažnyčioje. Tu ir toliau nešiojiesi Kaino nuodėmę. Sustok! Pasitikėk. Aš trokštu pasigailėjimo. Ateik pas mane. Mano Sūnus mirė už tave, kad Prisikeldamas prikeltu tave.
