Kai girdžiu šiomis dienomis vykstančią rinkimų į tautos atstovybę agitaciją, kai mano net jau eilinio piliečio akimis ir ausimis pajunti kai kurių kandidatų ne tik profesinį, bet ir pilietinį nepasiruošimą įstatymdavystei, pilietinį neatsakingumą, tai tada sau viduje pasakai, o gal reikėtų atskleisti kraštui tas politines asmenybes, kurių tarnavimas tautai ir valstybei kartų kartoms šviečia kelią. Šį kartą tai bus ne Jiezno didikai, bet su jais susijęs Leonas Sapiega, bendravęs ir su grafu Steponu Pacu, ir su Jiezno miestelio įkūrėju, kunigaikščiu Sčastnu Holovčinskiu.
Sapiegos – LDK didikų žvaigždyne
Sapiegų giminė buvo rusėnų kilmės. Vytauto Didžiojo XV a. pradžioje valdytame Smolenske jie jau turėjo nemažai valdų. Daugelio istorikų Sapiegos yra apibūdinami, kaip giminė nuo LDK raštininkų iki kanclerių. Tai viena įtakingiausių ir garsiausių didikų giminių LDK giminių žiede. Jie su dviem savo atšakomis žinomi visoje Europoje, yra įtraukti į didžiausių šalių genealogines enciklopedijas, aristokratijos žinynus, didikų sąrašus. Sapiegų ne tiek daug yra išlikę pasaulyje, bet Europoje jie yra ryškūs ir žinomi. Ši giminė XVII a. aukštuomenės viršūnėse pakeitė prieš tai nepilnus tris dešimtmečius dominavusius Pacus. Apie trisdešimt Sapiegų LDK ėjo aukščiausias pareigas: buvo vyskupais, kancleriais, pilininkais, vaivadomis, maršalais, iždininkais. Bendroje Jungtinėje Abiejų Tautų Respublikoje tik trys giminės pasiekė tokių aukštumų: Lietuvoje: Radvilos ir Sapiegos, Lenkijoje – Potockiai. Priminsime, kad Pacų giminės istorijoje užfiksuota, kad Pacų vyrai 5 kartus vedė Sapiegaites. Antano Mykolo Paco mama buvo Teresė Sapiegaitė. O Liudviko Paco dukra Liudvika ištekėjo už kunigaikščio Ksavero Sapiegos. Bet mes mintimis skubame į Leono Sapiegos funduotą Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią. Joje dabar yra įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus. Kartu čia yra ir vienintelė Lietuvoje pilnai išlikusi, nors maskvėnų įsiveržimo XVII a. metu niokota, didikų – Sapiegų palaikų kripta. Kartu pridursiu, kad Jiezno bažnyčia yra ne vienintelė, kur į kriptą patenkama iš vidaus. Tokia yra ši bažnyčia, taip pat Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia.
Čia du kartus per metus pravedama įspūdinga ekskursija, galima patekti į kriptą, kur yra 22 galingi karstai. Kažkada buvę iš alavo, dabar jie yra mediniai. Čia palaidoti ne tik Sapiegos, bet ir jų žmonos iš kitų giminių. Žinoma, svarbiausias dėmesys tiek muziejuje, tiek ekskursijoje kriptoje skiriamas valstybininkui Leonui Sapiegai.
Leonas Sapiega (1557–1632)
Leonas gimė baltarusiškose LDK žemėse, bajoro pasiruošimą įgavo Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare. Jo pažintis su šiuo Radvila, tiek su Kristupu Radvila-Perkūnu toliau paveikė jo kilimą politinės karjeros laiptais. 1570 m. kartu su Radvilos sūnumis jis pradėjo studijuoti Leipcigo universitete. Po 7 metų grįžo į Lietuvą ir priėmė evangelikų tikėjimą, vėliau, užėmęs LDK didžiojo kanclerio pareigas, tapo kataliku. Jis daug nusipelnė LDK. Jau 1582 metais, būdamas 25 metų, jis buvo paskirtas Varšuvos Seimo Lietuvos pasiuntinių rūmų maršalka (Stanislovas Lazutka. Leonas Sapiega. V., 1998, p. 43). 1585–1589 metais jis jau buvo LDK pakanclerio pareigose, 1589–1523 metais – LDK didysis kancleris (dešimtasis LDK istorijoje), 1623–1625 – septynioliktasis Vilniaus vaivada (Vilniaus miesto galva). 1625–1633 m. – LDK didysis etmonas (LDK kariuomenės vadas). Nuo 1589 metų iki pat savo mirties Leonas Sapiega tapo labai įtakingu asmeniu, Ponų tarybos, kuri faktiškai valdė didžiulę Lietuvos valstybę, vadovu. Svarbiausi uždaviniai, tuo iškilę LDK vyriausybei, buvo išsaugoti Lietuvos lygiateisę padėtį unijoje su Lenkija, stiprinti valstybės teisinius pagrindus, išlaikyti valstybės demokratijos rėmuose bajorų laisvę, neretai jau pradėjusią virsti anarchija, taip pat gan komplikuota užsienio politika su Rusija ir Švedija. Tiems klausimams spręsti valstybininkas Leonas Sapiega ir skyrė visas savo jėgas.
1588 m. III-asis Lietuvos Statutas
Vienas iš svarbiausių L. Sapiegos nuopelnų, kad jis vadovavo rengiant trečiąjį Statutą, inicijavo ir rėmė jo leidybą. Statutas patvirtintas 1588.01.28 Zigmanto Vazos, o įsigaliojo 1589.01.06, propagavo teisinės valstybės idėją. Kanclerio L. Sapiegos pastangomis buvo perredaguotas taip, kad jame nebuvo minimi Liublino unijos 1569 metų nuostatai. Lietuvai jis paliko tokią būklę, kokia ji buvo prieš uniją: visiškai savarankišką vidaus tvarką ir tik bendrą su lenkais Valdovą, Seimą ir Senatą. Šio Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė, nes jis buvo visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezultatas. III Statute buvo pažymėta, kad Lietuva yra atskira valstybė su nedaloma ir neliečiama teritorija. Buvo palikta Lietuvos ponų taryba – kaip valstybės vykdomoji valdžia. Lietuvos bajorija nuoširdžiai didžiavosi Lietuvos Statutu ir vadino jį savo brangenybe, o L. Sapiegą – „Lietuvos Saliamonu”. Lenkai nepatenkinti visaip bandė Statuto redakciją pakeisti, bet jis ilgai veikė ir net tada, kai Lietuvą užėmė rusai (iki 1840 m.). Visi trys Statutai buvo parašyti to meto Lietuvoje vartojama rusėnų kalba. Vėliau buvo išversti į lotynų ir lenkų kalbas. Pirmieji du buvo rankraštiniai (dabar išspausdinti mokslo reikalams). Tik trečiasis Statutas kanclerio L. Sapiegos dėka jau išspausdintas taip pat kanceliarine rusėnų kalba. III Lietuvos Statutas – svarbiausias to meto Lietuvos teisės dokumentas, kaip šiandien konstitucija, kartu su civiliniu ir baudžiamaisiais kodeksas. 2024 m jis išleistas nauju leidiniu.
III-asis Lietuvos Statutas parodo, kokia teisiškai ir valstybiškai buvo subrendusi senoji Lietuvos valstybė – LDK. Nereikia vardyti Teisyno straipsnių, užtenka vien Leono Sapiegos Statuto įvado – kreipimosi į valstybės luomus. Įsiskaitykime visi: gerbti ir dabartinius Lietuvos valstybės įstatymus, skrupulingai jų laikytis, yra kiekvieno Lietuvos piliečio, nepriklausomai nuo rango, pareiga.
Leono Sapiegos valstybininko išmintis
Trečiojo LDK Statuto pratarmė. LDK luomams. Visiems luomams visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Leonas Sapiega […] Protingi žmonės visais laikais yra pastebėję, kad kiekvienos valstybės doram žmogui nėra nieko brangesnio už laisvę, o nelaisve jis taip bjaurisi, kad nuo jos ginasi ne tik savo turtais, bet ir aukodamas gyvybę. Dėl to dori žmonės, stodami prieš bet kurį priešą, nesigaili nei savo turto, nei gyvybės, kad tik nepakliūtų į žiauraus priešo jungą ir, netekę laisvės, nebūtų priversti pagal pavergėjo valią ir norą kaip vergai gyventi. Tačiau to irgi būtų maža, jei žmogus, apsisaugojęs nuo išorinio priešo, būtų priverstas kentėti nuo savųjų prispaudėjų. Todėl šie žabokliai, arba žąslai, yra išrasti, kad kiekvienas akiplėša būtų pažabotas, kad jis, bijodamas teisės, nuo bet kokios savivalės susilaikytų, kad negalėtų niekinti ir engti mažesnio ir silpnesnio; užtat teisynas yra sudarytas, kad galingas ir turtuolis nesavavaliautų, nes, kaip yra pasakęs Ciceronas, teisės vergais esame dėl to, kad galėtume naudotis laisve. Ir jeigu doram žmogui nėra nieko malonesnio, kaip, saugiai savo tėvynėje gyvenant, nesibijoti, kad jo gerą vardą kas nors suterš arba jo kūną ir sveikatą sužalos, ar jo nuosavybę pažeis, už tai ne kam kitam, o tik teisynui jis turi būti dėkingas, nes nuo bet kokio pasikėsinimo saugomas teisės sau ramiai gyvena ir jokios savivalės, šmeižto ar skriaudos nepatiria. Tad visų teisynų pasaulyje paskirtis ir prigimtis yra ir turi būti tokia, kad niekeno geras vardas, sveikata ir turtas būtų nepaliečiami ir kad niekas jokio nuostolio nepatirtų. Tokia tad ir yra mūsų laisvė, kuria mes tarp kitų krikščioniškų tautų didžiuojamės, kad valdovo, kuris pagal savo valią, o ne pagal mūsų teises viešpatautų, neturime ir kad ramiu gyvenimu bei savo turtu, kaip ir savo geru vardu, laisvai naudojamės. Ir jei kas nors mus šiuose trijuose dalykuose kuriuo nors būdu nuskriausti įsigeistų ir pagal savo nuožiūrą, o ne pagal mūsų teisyną, siektų virš mūsų iškilti, tasai ne mūsų valdovas, o mūsų teisės ir laisvės laužytojas būtų, mes gi jo vergais turėtumėme tapti. Ir už tai nuolankiai turime dėkoti Viešpačiui Dievui, kad, jų mylistoms karaliams bei didiesiems kunigaikščiams, mūsų valdovams, viešpataujant, šitokią valdžią ir laisvę savo rankose turime, o patys nustatydami ir kurdami savo teises visur, kiek tai įmanoma, savo laisvę saugome, nes ne tik kaimynas ir eilinis mūsų tėvynės pilietis, bet ir pats valdovas, mūsų ponas, jokios kitos valdžios mums negali turėti, kaip tik tą, kurią jam leidžia teisė. Todėl, turėdamas savo rankose tokią gėrybę, kurios už jokius pinigus negalima nupirkti, kiekvienas doras žmogus privalo gerai ją pažinti, o pažindamas – pats save ir savo įgeidžius valdyti bei pagal rašytinį teisyną elgtis ir nieko neskriausti, o jeigu pats kieno nors būtų skriaudžiamas, turi žinoti, kur dėl savo skriaudos užtarimo ir pagalbos ieškoti. Panašiai kaip vienas Romos senatorius kad nubaudė kitą už tai, kad tas nežinojo savo tėvynės teisyno, taip turėtų būti smerkiamas kiekvienas pilietis, kuris, girdamasis savo laisve, savųjų teisių, kuriomis tą savo laisvę turi apsaugotą, nenorėtų pažinti ir suprasti. Ir jeigu kiekvienai tautai gėda savo teisių nežinoti, tai juo labiau mums, kurie ne kuria nors svetima, o sava kalba turime sudarytą teisyną ir todėl kiekvienu metu galime žinoti, ko mums bet kuriai skriaudai atremti reikia. Ligi šiol buvo dar ir tas nemažas sunkumas, kad ne kiekvienas galėjo turėti Statutą dėl sunkaus ir ilgo perrašinėjimo, tačiau, ir šiame reikale ateidamas pagalbon kiekvienam piliečiui bei tarnaudamas valstybės gerovei, ryžausi, negailėdamas lėšų nei triūso, šį veikalą išspausdinti, kad šitaip kiekvienam būtų užtikrintas patogesnis ir lengvesnis kelias teisei pažinti. Dabar, kai jau kiekvienas, jei tik panorės, galės Statutą savo rankose turėti, prašau: teikitės, Gerbiamieji, šį veikalą maloniai iš manęs priimti, o turėdami savo laisves, užtikrintas teisyno, žiūrėkite, kad rinktumėt į teismus bei tribunolus ne tik gerus, nuodugniai mūsų teisę išmanančius, bet ir dievobaimingus bei dorovingus žmones, kurie ne savanaudiškai ir artimojo skriaudai, ne savo gobšumui patenkinti ir dovanoms gauti teisę klastotų, o tiesiu keliu eidami, šventosios teisybės ir tiesos sargyboje stovėtų ir tą laisvę, kuria visi džiaugiamės, mums nepaliestą išsaugotų. Su tuo jūsų malonei ir broliškai meilei atsiduodu. (http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LD00/Leonas_Sapiega._Trečiojo_Lietuvos_Statuto_pratarmė_LDK_luomams). Įsiskaitykime, kaip tai aktualu ir šiomis dienomis, kiek išminties ir laiko erdvės amžiams. Didelį darbą L. Sapiega atliko centralizuodamas Lietuvos teismus. 1581 m. jis įsteigė Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą.
Leonas Sapiega – LDK diplomatas
Leonas Sapiega pirmiausia buvo išmintingas diplomatas šalies viduje. Jis palaikė gerus tarimosi ir kompromisų ieškojimo santykius tiek su karaliumi Žygimantu Vaza, tiek su Lietuvos bajorų grupėmis, ypač su Radvilomis, tiek su Lietuvos ir Lenkijos vyskupais, tiek su Lenkijos bajorų grupėmis. Bet visuomet būdavo principingas: bendroje valstybėje su lenkais niekada neleisdavo paminti LDK interesų. 1601 m. valdovo Žygimanto Vazos paskirtas jis su pasiuntinių delegacija vyko sureguliuoti vykstančių karo santykių su Rusijos caru Borisu Godunovu. Atvykę LDK pasiuntiniai buvo uždaryti tvirtovėje, su jais ilgą laiką buvo nieko nesitariama (ir dabartinis putininio imperializmo stilius toks pat). Tik po dvejų metų, Rusijai visaip vilkinus derybas, 1601 metais buvo sudaryta taika su Rusija dvidešimčiai metų. Leonas Sapiega daug skyrė dėmesio LDK kenksmingus Švedijos Vazų tarpusavio karo santykius sureguliuoti. Nepavykus to padaryto 1601 m. jis iš didžiulių savo lėšų sudarė savo karinį būrį, kuris kovėsi prie Valmieros, Piarnu,Tartu ir triuškino švedus. Tai paskatino LDK didįjį etmoną Karolį Chodkevičių (jis – ir kunigaikščių Holovčinskių anūkas) 1605 m. pasiekti svarbią pergalę mūšyje su švedais prie Salaspilio. 1627 m. ir 1629 m. Leono Sapiegos autoriteto dėka buvo sudarytos paliaubos.
Leonas Sapiega ir krašto kultūrinis-istorinis paveldas
Leonas Sapiega, tapęs uoliu kataliku, fundavo 27 bažnyčias. Jis visuomet pasisakė už religinę toleranciją. O jo nuopelnus Lietuvos kultūrai ir istorijos mokslui kiekvienas pilietis, ypač istorikas, pajunti sėdėdamas Lietuvos Valstybiniame archyve ir skaitydamas Lietuvos Metrikos knygas arba jų kopijas. Kanclerio Leono Sapiegos nurodymu buvo nurašyta dėl nusidėvėjimo ir išsaugota 190 Lietuvos metrikų, tai yra valstybės kanceliarijos knygų, per 10–12 metų padaryti jų nuorašai ir kopijos. Taigi, Leono Sapiegos rūpestis, valstybės veikėjo įžvalgumas ir išmintis lėmė šio neįkainojamo kultūros lobyno, kelių tautų istorijos šaltinio likimą. Tik, deja, šis lobynas dabar yra Maskvoje, o mes naudojamės tik elektroninėmis kopijomis.
Negailestinga mirtis
Leonas Sapiega buvo labai labai turtingas didikas. Su dviem mirusiomis žmonomis jis susilaukė trijų sūnų, garbingų LDK valstybininkų – Jono, Kristupo Kazimiero ir Kazimiero Leono, dukros Onos, ištekėjusios už Vladislavo Radvilos. Garbus Lietuvos valstybininkas mirė 1632 m. liepos 7 dieną, priimdamas Vilniun atvykusią Italijos delegaciją. Jo asmenybę apibūdina ir jo testamento eilutės: „ Prašau mano nuodėmingą kūną be jokios pasaulietinės pompastikos ir nereikalingų ceremonijų kuo skubiausiai palaidoti Šv. Mykolo bažnyčioje, prie Šv. Klaros vienuolyno, Vilniuje, kad ant mano kūno aukso, sidabro ir šilko nebūtų dedama, aksomu nedengiama, o tik juoda gelumbe, žirgai ir katafalkas nebūtų puošiami, nes tai nereikalingi dalykai, kuriuos žmogiškoji tuštybė išgalvojo, bet kad būčiau kiek galima kukliau ir greičiau palaidotas“ (Ten pat, p. 154).
Vytautas Kuzmickas, istorikas.