Antano Mykolo ir Teresės Pacų valdymas Jiezne (1746-1780) ir jų įtaka dvasiniam Jiezno atgimimui
LDK Vyriausias raštininkas Antanas Mykolas Pacas mirė 1774 m., bet ir po jo mirties žmona Teresė darė didelę įtaką Jieznui. Antanas Mykolas Pacas savo valdymą Jiezne pradėjo 1747 m. balandžio 9 d. Apie tai byloja jo rašytas laiškas Pažaislio kamaldulių vienuolyno viršinnkui O. Ildefonsui. Jameprašoma paveikti sodininką, kad šis iš didelio vienuolyno sodo ir gėlynų duotų Jiezno dvaro savininkui vynuogių, itališko riešutmedžio skiepų, bijūnų, kitų gėlių daigų, kuriuos pasodins Jiezne (LMAB Rs,f.7-2144). Meilę Jieznui ir Vyriausiojo LDK Raštininko norą gėlėmis jį išgražinti, mano manymu, galėtų tapti miestelio ir krašto bijūnų švente. Panašiai, kaip Birštono savivaldybėje organizuojama jurginų šventė.
1754 m. gimus sūnui, Antanas Mykolas Pacas įrašė į LDK Vyriausiojo Tribunolo dokumentus savo testamentą. Jame ypač svarbi viena eilutė. Pirmiausia ją pateikiu originalu, lenku kalba: „Tedy podlugiu życiu Malžonki Mojey wieczniowie wszystkię Hrabstwo moię,twoję Jeznienskiego z Dystyngowaną Palacową rezydenciją Holowczynskiego Kniažyckiego i Berezynskiego (LVIA,f.SA,b.13809.l.1952). Vertimas: „Gyvenimo pagrindui paliekame amžiams savo mylimai žmonai visą mano ir tavo Jiezno grafystę su Holovčinskio (ne Holovčino -V.K.) rezidencinių rūmų papuošalu, Kniažycus ir Bereziną“. Dar gali būti verčiama ,„kaip Jiezno grafystę su subrandintais Holovčinskio rezidenciniais rūmais. Antanas Mykolas Pacas gerai žinojo apgyvendintų rūmų istoriją, todėl 1767 m. dar iki bažnyčios ir rūmų perstatymo Teresės Pacienės vardinių proga išleistoje kunigo Dominyko Zablockio panegyrikoje „Apie Teresės serafino strėlę ir Mykolo skydą“ yra atkreipiamas dėmesys tik į puošnią Jiezno bažnyčią, o ne į rūmus. Panegyrikos tekstas, be abejonės, buvo derinamas su abiems sutuoktiniais. O jie buvo garbingi žmonės ir svetimų giminių nuopelnų sau neprisiėmė (Su Erelio ir Vyčio ženklais. Mokslinių darbų rinkinys-Vilniaus Universitetas ir kiti.V.,2021,p.56-60).
Ir čia jau kitas dokumentas, žymimas, kad rašytas Jiezno pilyje(originale : W Zamku Jeznienskim) 1787 m. birželio 30 d. Jį savo ranka surašė ir antspaudu patvirtino, bei į Kauno Žemės teismo knygą įrašė grafas Mykolas Pacas, Kauno teismo seniūnas, Antano ir Teresės Pacų sūnus Mykolas. Apei tai jau buvo rašyta. Šiuo raštu grafas Mykolas Pacas už paklusnumą, darbštumą, skrupulingumą, atliekant pareigas savo kamerdinerį (rūmų tarną -V.K.) Juozapą Vaitkevičių paleido iš baudžiavos į laisvę. Tikriausiai, jis liko rūmų tarnyboje laisvo žmogaus statusu, nes apie žemės suteikimą jam neparašyta (LVIA,f.SA,B.13805,l.825-825v).
Antanas Pacas, rašydamas testamentą, nemanė, kad jis greit mirs, tačiau savo sprendimus dėl palikimo išsakė. Per tuos du dešimtmečius vietoj 200 metų Jiezno istorijoje buvusių Holovčinskių rūmų ir nežinomos K.Z. Paco darbų baigties buvo pastatyti Jiezno įspūdingi rezidenciniai rūmai, sutvarkyti tvenkiniai, parkas, rekonstruota mūsų bažnyčia, įsteigtos altarijos, pastatyta Šv. Kryžiaus koplyčia ir iš bažnyčios šventoriaus perkeltos kapinės. Dar kartą nuoširdžiai kreipiuosi į seniūnijos ir savivaldybės asmenis prašydamas įamžinti visas Jiezną ir jo kraštą kūrusias didikų šeimas. Juk prieš kelis metus Prienų savivaldybės finansuotame leidinuke „LDK didikų Pacų istorinis paveldas Lietuvoje“, antrajame jo puslapyje rašoma: „2010 m. archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad išlikusio kairiojo rūmų korpuso (galerijos) rūsiai buvo perdengti gotikiniais sklautais, vėliau nutašyti. Manoma, kad ant Jiezno ežero kranto dar Holovčinskių laikais stovėjo mūrinė pilis. Atkasus Jiezno rūmų (pilies) kairiojo bokšto pamatus matyti sutapimai su Vilniaus gynybinės sienos mūrijimo technika (baltiškasis mūras) tarp akmenų tvarkingai išmūrytos plytos. Bokšto grindinys kalkių skiedinio. Ekspertai pabrėžia, kad tai XV-XVI a. statybos darbus rodančios liekanos“.
Antano Paco rūpestis Jiezno bažnyčia
Jiezno rūmų statybos istorijos hipotezė
O kas vyko iki tol? Besiremdamais dokumentais, pateikiu savo hipotizę:
1) 1554 m. birželio 30 d. Jiezno rūmuose, savo rezidencijoje LDK didžiojo kunigaikščio dvaro maršalas, renkantis LDK kariuomenės gretas Jaroslavas Holovčinskis priėmė Žemaičių vyskupą Vaclovą Virbickį (Lietuvos Metrika,1554-1568,34-oji Teismų knyga ,Vilniaus Universitetas,2018,p.37).
2) 1581m. geguės mėnesį Jaroslavo Holovčinskio sūnus Sčastnas (Feliksas Holovčinskis, Lubošanų seniūnas) įsteigė Jiezno miestelį, pavedė pastatyti kalvinų maldos namus, tuo pačiu sustiprindamas ir išplėsdamas Jiezno rezidencinius rūmus (VU.MB.Rs,f.7,kn.28 A,p.226b,227a,227b). Tai sąlygojo ir pačio Sčastno patirtis 1583 m. birželyje jis gynė Mogiliavą nuo maskvėnų puolimo (https://opinie.wp.pl/jeden-przeciw-150-tak-walczyli-husarze-marcina-kazanowskiego-6126017725351553a). 1600-1610 m. buvo Maskvos pilininku. Neabejotina, kad rūmais rūpinosi ir jo dukra Regina Holovčinskaitė, iš pradžių Tiškevičienė, paskui Kiškienė.
3)1633 m. rūmus iš Reginos Holovčinskaitės perėmus Pacams, įvyko kunigaikščių Holovčinskių statytų rūmų remontas. Nibrių kame, kurio gyventojai laikė 30 valakų žemės, mokėjo už kiekvieną valaką po 5 kapas grašių 1637 m. jie nuo to mokėjimo atleidžiami, pakeičiant vykimu į darbus prie Jiezno mūrų (Rękopis. Sumariusz prowentow maiętności Jeznieyskiey za rok 1637 przez mię Pawla Sopocka krotko zebrany“ – Kraków, Biblioteka Jagellonska,p.10).
4) 1640 m. Stepono Paco testamente paveldėtojams nekeliami jokie kiti tikslai kaip tik naujos bažnyčios statyba. Tuometiniai rūmai, jų būklė tuometinį LDK pakanclerį prieš jo mirtį pilnai tenkino (MAB Rs,f.318-28550,l.21).
5) Kristupas Zigmantas Pacas pradėjo kai kuriuos naujų rūmų statybos darbus, bet jų atlikimo mąstas nėra žinomas. Neradau nė vieno laiško iš Varšuvos Belvederio, kur būtų kalbama apie statybos pabaigą. Mokslų Akademijos Vrublevskių biblotekoje yra laiškai liūdijantys kaip tik kritinę visų LDK kanclerio pradėtų darbų būklę. Paskutiniuose laiškuose Pažaislio vienuolyno priorui atsispindi LDK kanclerio rūpinimasis vienuolyno statyba, apie piniginių lėšų darbams trūkumus (LMAB Rs.f.7-2147,l.21-30). Pažaislio vienuolynas buvo statomas kaip Pacų giminės šlovės simbolis ir mauzoliejus. Jame pasilaidojo Pacų giminės nariai, pradedant Mikalojumi Andriumi Pacu. Čia 1725 m. buvo palaidotas ir Antano Mykolo tėvas Kristupas Konstantinas. Netgi galėjo būti taip, kad į Jiezną atvežtas marmuras, akmenys ir smiltainis buvo panaudoti kuo greitesnei Pažaislio vienuolyno statybai, kurios truko iki 1719 metų. Statybinių medžiagų atvežimas iš Gdansko, Belianų ar Gotlando salos užtrukdavo iki pusmečio, o ir kainos nuolatos augdavo. Tad pradėta naujų Jiezno rūmų statyba, šių aplinkybių dėka, buvo neužbaigta. Dalis liko nepakitus nuo kunigaikščių Holovčinskių laiku. Dėl to ir Antanas Mykolas Pacas, praėjus 45-50 metų nuo tariamos rūmų statybos, pateikė įvertinimą – rūmai tapo netinkami gyventi.
Neaptikau duomenų, kad Jiezno rūmų statyba po Kristupo Zigmanto Paco mirties 1684 m. būtų rūpinęsis jo turtų paveldėtojas Kauno seniūnas Mikalojus Andrius Pacas. Jis pagrindinį dėmesį skyrė Pažaislio vienuolynui. Jis ir jo dvi turėtos žmonos Felicita Maksimilijana Trautmainsdorf ir Marijana Stadncka ten ir palaidoti. (Mindaugas Paknys.Kristupas Zigmantas Pacas ir jo aplinkos moterys-Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos metraštis,t.18,V., p.367-374) 1690 m. jam skirtoje panegyrikoje jis įvardytas, kaip Kniažycų didikas, Jiezno valdytojas, Kauno viešpats (didysis seniūnas), Varėnos ,Vilkijos kapitonas (mažasis seniūnas).
6) Žymiai daugiau laiko Jieznui, jo rūmams skyrė Mikalojaus Andriaus sūnus Kristupas Konstantinas Pacas.
2010 m. minėjome Jiezno turgaus 300 metų sukaktį, kuri buvo pažymėta paminkline aikštės plytele. Gaila, bet jos jau nebeliko… Bet Augusto II-ojo privilegija rengti Jiezne turgų suteikta Kristupui Konstantinui Pacui žymėjo Jiezno dvaro savininko norą gauti pajamas ir taip tęsti Jiezno rūmų statybą. Tačiau jo sprendimas nepasiteisino. Pirkliai ir amatininkai turėjo mokėti turgaus muitą, o Kristupas Konstantinas sugalvojo įrengti dar muitinę prie tilto per Verknę. Buvo maras ir badmetis, pirkliai buvo gaudomai ir verčiami dirbti Jiezno rūmų statybos darbuose. Apie tai pasiekė karaliuų Augustą Antrąjį ir jis pasiuntė savo komisarus Reimickį ir Kazimierą Lenkevičių, kad viską išsiaiškntų. Pažeidimai pasitvirtino – pirkliai gaudomi, iš jų atimamos prekės, jie verčiami dirbti rūmų statyboje. 1710 m. balandžio 4 d. karaliaus Augusto Antrojo suteikta privilegija buvo panaikinta. Taip baigėsi noras neteisėtai vykdyti rūmų statybą (LVIA,Lietuvos Metrika, mkf 155.p.235-236).
Kristupas Konstantinas Pacas Jiezno rūmuose gyveno nuo 1711 ki 1718 m. Jo keturiuose laiškuose, rašytuose Jiezno adresuotuose Pažaislio kamaldulių vienuolyno priorui, jaučiamas rūpestis vienuolynu. Ten jis 1725 m. iškilmingai ir buvo palaidotas. Tuo tarpu Jiezno Holovčinskių rūmai išlaikę 150 m. naštą, pamažėle darėsi nebegyvenami, buvo nuomojami ne tik gyvenimui, bet ir ūkinėms reikmėms. Kadangi Kristupo Konstantino brolis buvo Maltos ordino kavalierius, tai čia dažnai apsitodavo keliaujantys maltiečiai. Dėl rūmų vyko ilgamečiai turtiniai ginčai tarp Pacų, Sapiegų ir Oginskių.
1721 m. balandžio 24 d. Kristupas Konstantinas Pacas išnuomojo Jiezno dvaro žemės valdas, išskyrus rūmus ir itališką parką, Kazimierui Karengai (LMAB Rs,f.20-1832) ir ta proga surašė inventorių.
Vartai į rūmus, sargybinė ir kampiniuose bokštuose įrengti kalėjimai bei arsenalai buvo ir Holovčinskių laikais. Juos aptinkame Lietuvos Metrikuose. Noriu pabrėžti, kad vadinamoji oficina yra perstatyta 1768 – 1772 m. rekonstrukcijos metu. Tad neverta ten ieškoti XVI ar XVII a. ženklų.
Bus daugiau –
Vytautas Kuzmickas, istorikas