Birželio trečiosios vakarą Jiezno parapijos bažnyčia pražydo baltais rododendrais, pasipuošė iš ,, dangaus“ nusidriekusiais kaspinais, pakvipo besiskleidžiančiais bijūnų žiedais…
O sekmadienio rytą čia susirinko mažieji bendruomenės nariai, jų tėveliai, krikštatėviai, giminaičiai, parapijiečiai. Tądien šventėme mažųjų parapijos narių Pirmosios Komunijos dieną. Sustoję prieš Kristaus altorių nuoširdžiai giedojome: ,,Toks, koks esu, su tuo, ką turiu, – pas Tave, mano Jėzau, aš ateinu“. Viskas šiose Šv. Mišiose buvo skirta Jėzui ir mažiesiems. Su vaikais jaudinosi ir džiaugėsi jų artimiausi žmonės:
,,Pirmos Komunijos šventė buvo labai graži, jautri. Nepagailėjo Dievulis ir gero oro. Aš, kaip mama, jaudinausi už savo vaiką. Džiaugiamės už savo sūnų Jokūbą, kad jam pavyko nueiti tokį ilgą kelią ir dar labiau pažinti Dievą. Mes, tėvai, stengiamės sukurti dar gražesnę šventę puošdami bažnyčią. Mums pavyko puikiai! O kaip mūsų šventė be vaišių? Po šventės bažnyčios kieme vaišinomės, buvo smagu pasibūti, pasilabinti su pažįstamais, išgerti arbatos ir paragauti skanaus torto.“
,,Diena buvo kupina jaudulio. Regis, pilve drugeliai skraidė visą rytą. Jaudulys, nerimas ir džiaugsmas – viskas susimaišė viename. Barboros susikaupimas ir tarsi angelo švytintis veidukas rodė, kad ji tvirtai pasiruošus. Čia ir dabar, šiandieną ir rytoj, būti kartu su Dievu. Šventė buvo nuostabi, manau, visi jutom tą dangišką apkabinimą ir palaiminimą iš pačio dangaus.“
Besidžiaugiant gražia, prasminga švente, širdyje kirba klausimas, ar tikrai Pirmoji Komunija nebus paskutinė iki Sutvirtinimo. Ši abejonė išsakyta ir klebono Rolando pamoksle, ir mano sveikinime, bet baigiamojoje giesmėje skambėjo viltis: ,,Greitai vėl mes susitiksim, Viešpaties ranka telydi Jus….“
Nepaleiskim Dievo rankos savo gyvenimo kelionėje.
Katechetė Irena