Dievas visus moko besąlyginės meilės. Kaip sekasi pamokos, atsakymus Gyvenimo kelionėje gauname kiekvienas skirtingai. Jeigu motina savo vaiką besąlygiškai myli, ji jį priima tokį, koks yra, ir galbūt pabara ir ne kartą, tačiau esant bet kokioje gyvenimo situacijoje – ir džiaugsme, ir varge – savo sūnų ji myli – gerą mokinį, studentą ar gyvenimo kelyje suklupusį.. Motina atleidžia. Ir visada nenustoja mylėjusi.
O klaidžių kelių Gyvenimo kelionėje juk apstu. Kartais suklysti ir paklysti, užkliūti už „akmens“ ar „uolos“ – pačiam ir netikėta, ir atsitiesti sunku. Ir nesvarbu, kiek mums metų – aštuoniolika ar aštuoniasdešimt …
Daugėjant civilizacijos stebuklų ir vykstant karui visiškai netoli mūsų, vos ne kiekvieną dieną per informacijos sklaidos priemones „lenda“ įvairiausios žinios – vieniems svarbu kiek kartų ištekėjo ar išsiskyrė Lietuvos „žvaigždės“, kitiems gi rūpi ir aktuali karo tema, kitos aktualijos. Yra žmonių, kurie išties pasimetę, gyvena nežinomybėje – ar imti kastuvą į rankas ir kasti bunkerį, slėpti ten kuo daugiau kruopų, konservų. Kiti gi, sako, jog laiko kelioninį krepšį šaldytuve „tam momentui“.., o yra tokių, kurie suplanavę ir jau žino, kur važiuos, nelaimės atveju, arba iš kurios vietos pakils juos kažkur tolyn nuo bėdų skraidinantis lėktuvas, jeigu neduok Dieve, jos užkluptų. Deja, vietoj pozityvių gražių naujienų, kasdien skaitome apie įvairias nelaimes kelyje, darbuose, gaisrus ir vis daugėjančius nusikaltimus. Kurių, kaip kad ir galimybių bei pasirinkimų, matyt, vis daugiau. Sako, kad technologijos tobulėja visur. Ar išties televizijos laidos skirtos tik vadinamajam turtingųjų sluoksniui?.. Kai paprastas kaimo žmogus, taupantis vaistams, tegali pasižiūrėti Farus, TV pagalbas, melodramas ar kitus gerai surežisuotus šou. Deja, bet visiems ir vis dažniau aktuali tema nuskamba ir iš TV ekrano, interneto platybių ne tik apie žmones, kurie prijaučia LGBT arba neslepia, kokie esą, tačiau ir apie seksualinį vaikų išnaudojimą. Galbūt apie tai po daugybės metų prakalbės ir buvusių vaikų globos namų darbuotojų vaikai ar anūkai, jeigu išgirdo iš tėvų keistų istorijų pasakojant. Juk pastarieji, kurie dar gyvi ir žino tai, kam davę žodį tylėti, neprakalbės iki mirties. Jie tiesiog nori ramiai gyventi. Ir ar yra riba advokatams, teisėjams, šiai bendruomenei, tarsi aukštas tiltas, kurio perlipti neišgalėtų jųjų nei vienas, norėdamas išteisinti realų nusikaltėlį. Ar yra riba, kai žmogaus gyvybė galimai priklauso nuo eurų skaičiaus, kai galima galimai iš niekur surasti net liudytojų , jeigu kas „netyčia“ žūtų…, kad ir kelyje. Taigi, tarsi vanduo nuo stogo, labai greitai „prabėga“ ir dingsta tie būtent pedofilijos paviešintų įvykių dalyviai. Ką jau kalbėti apie iškeltas rezonansines bylas arba Garliavos įvykius, kai aišku, kad niekas neaišku. Kiek „netikėtų“ mirčių, kiek nežinomųjų…o gal galimai kažkam žinoma visa tiesa „kaip ant delno“. Tik ar prabils, kol gyvi tie, kas tą tiesą žino. Kodėl gyventi bijoma? Ne paslaptis, kad gyvename laisvame pasaulyje, ir vis daugėja informacijos, teisingos ar ne, sunku juk atsirinkti, ir apie tai, kad vaikus galimai tvirkino kunigas ar kitas Dievui pašventęs savo gyvenimą vyras… Apie įvairius seksualinius nukrypimus, tenkinant aistras, reikėtų, matyt, kalbėti tos srities gydytojams, specialistams. Ar tai liga, ar… tiesiog „man viskas galima“… Neteisti, mokėti mylėti kiekvieną žmogų, ir mokėti atleisti mus moko ir šventieji. Juk paklysti, parkristi, paslysti daug lengviau, nei „susimušus“ fiziškai ir dvasiškai, prisikelti. Sako, jeigu esi be nuodėmės – mesk į mane akmenį. Taigi, kiekvienas esame nusidėję pirmiausia, matyt, sau. Ar atlikta nuoširdi išpažintis klebonui, išgelbėtų nuo sielos skausmo? Galbūt. Jeigu atleisti sau gebėtume. Juk taip nelengva – save mylėti. Kai išmokstame atleisti sau, mylėti naujai save, nepastebime ir to negatyvo, kurio vis daugiau aplink. Jeigu dalinsimės vis didesniais meilės trupiniais, galbūt vėliau drauge visi skanausime didžiulio meilės torto gabalėlius?.. Teisti, mylėti ar atleisti, ar tikėti tuo, kas pranešama per įvairias žinias – kiekvieno mūsų pasirinkimas. Galbūt gyvenimą mylėti besąlygiškai, tą trapią kiekvieną jo akimirką?
Išmokę mylėti, išmoksim atleisti – galbūt…
Gitana Gintė
GREITAI VĖL MES SUSITIKSIM
Birželio trečiosios vakarą Jiezno parapijos bažnyčia pražydo baltais rododendrais, pasipuošė iš ,, dangaus“ nusidriekusiais kaspinais, pakvipo besiskleidžiančiais bijūnų žiedais…
O sekmadienio rytą čia susirinko mažieji bendruomenės nariai, jų tėveliai, krikštatėviai, giminaičiai, parapijiečiai. Tądien šventėme mažųjų parapijos narių Pirmosios Komunijos dieną. Sustoję prieš Kristaus altorių nuoširdžiai giedojome: ,,Toks, koks esu, su tuo, ką turiu, – pas Tave, mano Jėzau, aš ateinu“. Viskas šiose Šv. Mišiose buvo skirta Jėzui ir mažiesiems. Su vaikais jaudinosi ir džiaugėsi jų artimiausi žmonės:
,,Pirmos Komunijos šventė buvo labai graži, jautri. Nepagailėjo Dievulis ir gero oro. Aš, kaip mama, jaudinausi už savo vaiką. Džiaugiamės už savo sūnų Jokūbą, kad jam pavyko nueiti tokį ilgą kelią ir dar labiau pažinti Dievą. Mes, tėvai, stengiamės sukurti dar gražesnę šventę puošdami bažnyčią. Mums pavyko puikiai! O kaip mūsų šventė be vaišių? Po šventės bažnyčios kieme vaišinomės, buvo smagu pasibūti, pasilabinti su pažįstamais, išgerti arbatos ir paragauti skanaus torto.“
,,Diena buvo kupina jaudulio. Regis, pilve drugeliai skraidė visą rytą. Jaudulys, nerimas ir džiaugsmas – viskas susimaišė viename. Barboros susikaupimas ir tarsi angelo švytintis veidukas rodė, kad ji tvirtai pasiruošus. Čia ir dabar, šiandieną ir rytoj, būti kartu su Dievu. Šventė buvo nuostabi, manau, visi jutom tą dangišką apkabinimą ir palaiminimą iš pačio dangaus.“
Besidžiaugiant gražia, prasminga švente, širdyje kirba klausimas, ar tikrai Pirmoji Komunija nebus paskutinė iki Sutvirtinimo. Ši abejonė išsakyta ir klebono Rolando pamoksle, ir mano sveikinime, bet baigiamojoje giesmėje skambėjo viltis: ,,Greitai vėl mes susitiksim, Viešpaties ranka telydi Jus….“
Nepaleiskim Dievo rankos savo gyvenimo kelionėje.
Katechetė Irena