Kritiškai ir nepalankiai žvelgiu į dabartinį vienanarį Jiezno istorijos vertinimą ir jos įprasminimą viešose erdvėse. Bet su džiugesiu seku ir vertinu kiekvieną naują darbą, praplečiantį mokslinio pažinimo ribas. Tad pradėsiu ne nuo 2022 m. Kauno istorijos metraščio, daugelio autorių darbais nagrinėjančio Pacų giminės atsiradimo, jų veiklos, fundacijų momentus, istorinę giminės reikšmę.
Merkinės seniūno Antano Kazimiero dienoraštis
Pradėsiu nuo praeitais metais Lietuvos istorijos instituto išleisto „Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1729 m. dienoraščio“. Iš lenkų kalbos vertė, įvadą ir komentarus parengė Jolita Sarcevičienė. Kas tas Antanas Kazimieras Sapiega? Jis buvo Kristupo Konstantino Paco (1679–1725) svainis. Kristupas Konstantinas buvo dukart vedęs. 1712 m. vedė Antano Kazimiero seserį Kristiną Teresę Sapiegaitę (mirė gimdydama ar po gimdymo 1713 m.). Su ja susilaukė Kazimiero Paco. 1715 m. našlys vedė antrą kartą Barborą Oginskaitę. Su ja susilaukė Mykolo Antano, gyvenusio Jiezne kartu su žmona Terese Radvilaite nuo 1747 m., jo seserų Teresės ir Rozalijos. Mykolo Antano, jo seserų mama Barbora Oginskaitė mirė 1724 m., tėtis po metų. Mažamečius vaikus globojo senelis Vitebsko vaivada Marcijonas Mykolas Oginskis (1672–1750). Jiezno dvaro rūmais teko pasirūpinti tėvo svainiui iš Sapiegų Antanui Kazimierui. Šis žmogus dažnai būdavo Jiezne, rūpinosi Jiezno reikalais, todėl jo pastebėjimai mums labai vertingi.
Pažaislio vienuolynas – daugelio Pacų palaidojimo vieta
Mes jau žinome, kad Pažaislyje yra palaidotas Kristupas Zigmantas Pacas, jo žmona Klara Izabelė Eugenija De Mailly Lascaris, aštuonių dienų jų miręs kūdikis. Šalia šios kitoje kriptoje palaidoti Mikalojus Andrius Pacas (1713) jo pirmoji žmona vokietė Felicita Maksimiliana Tautmansdorf (1676), 1696 m. čia palaidotas Žemaičių seniūnas Petras Pacas (XVII a. Pacų šeimos ir kamaldulių vienuolių laidojimo kriptų Pažaislyje išlikimas ir saugojimas – Kauno istorijos metraštis. 2006, 7, p. 43–62). Naujai išėjęs leidinys pateikia dar vieną palaidotąjį Kristupą Konstantiną Pacą.
„1725. 1725 metų liepos 1 d. Jo mylistos (toliau šių visur taikomo malonybinių žodžių nenaudosime – V. K.) pono Polocko kaštelionaičio, Kauno seniūno Kazimiero Paco globos reikalų užrašai.
O pirmiausia, liepos 27 dieną antrą valandą po vidurnakčio Salaskovskio dvarelyje Lukiškėse (Vilniaus priemiestyje) mirė Polocko kaštelionas (pilies viršininkas) Kristupas Pacas. Liepos 28 dieną pas mane atvažiavo velionio sūnus, mano seserėnas jmp. Pacas( Kazimieras – V. K.), pranešdamas apie mirtį ir prašydamas globos, kuri man priklauso pagal prigimtį. Tą pačią dieną nurodžiau užantspauduoti ir užrakinti Lukiškėse buvusius daiktus. Atvyko ir Vitebsko kaštelionas, savų anūkų globėjas (Marcijonas Mykolas Oginskis – V. K.). Tą pačią dieną su kunigais, Lukiškių domininkonais susitariau dėl kuo iškilmingiausių atminų mišių liepos 30 dieną“ (Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1722–1729 metų dienoraštis, V., 2021, p.131 – toliau Dienoraštis). Išvardijamas pas velionį rastas turtas ir jo turimos valdos. Tarp daugelio valdų ir Jieznas Kauno paviete, užstatytas (Ten pat, p. 136).
Liepos 30 d. buvo laikomos iškilmingos atminų mišios, dalyvaujant daugeliui kunigų ir įvairiems vienuolynams, su didžiausia vyskupiška iškilme laikė jmk Vilniaus sufraganas Ancuta (Ten pat, p. 134). Po to buvo tariamasi su Marcijonu Mykolu Oginskiu dėl pasidalijamų valdų ir daiktų. Nepavyko susitarti (Ten pat, p. 135). Vėliau ginčai dėl to atsidūrė teisme. Rugpjūčio 14 dieną Polocko kašteliono kūnas iš Lukiškių išlydėtas į Pažaislį. Sprendžiant iš pateikiamų įvairių laidojimo išlaidų, visos bažnyčios, pro kurias buvo keliaujama, skambino varpais. Karstą vežė laidotuvių vežimas, paskui jį jojo bajoras Matusevičius, po jo važiavo lydinti kapela. Rugpjūčio 18 dieną jau buvo skambinama varpais Rumšiškių bažnyčioje. Rugpjūčio 19 dieną Pažaislyje velionis buvo palaidotas. Rugpjūčio 20 dieną Merkinės seniūnas važiavo į Kauną Kazimiero Paco patvirtinti Kauno seniūnu (Ten pat, p.136–138). Lankydami Pažaislį, pagerbkime tai ir kaip Pacų panteoną.
Dvarų tyrinėtojo, humanitarinių mokslų daktaro, žemiečio Mariaus Daraškevičiaus mintys
Kauno istorijos metraštyje 2022/20, 2021 m. gegužės mėnesį vykusios Kaune ir Jiezne mokslinės konferencijos pagrindu pagal temas Pacų giminės didybė, Pacų giminės tradicijos, meno mecenatystės yra pateikta 14 straipsnių. Visi jie svarbūs ir įdomūs. Tarp jų lenkų, baltarusių, anglų autorių darbai. Suprantama, kad mums svarbiausia Pacų veikla Jiezne. Šia tema yra du pranešimai: profesorė V. Kamuntavičienė: Jiezno parapija XVII a. ir Marius Daraškevičius: Jiezno dvaro rūmai: nuo itališkos villa iki prancūziškos chateau. Kadangi jau esu nemažai rašęs apie parapiją, tai supažindinsiu tik su Mariaus Daraškevičiaus straipsniu. Jis be jokių „versališkų“ vėjelių pateikia svarius mokslinius argumentus: „Apibendrinant galima teigti, kad Pacų Jiezno rūmų raidą galima sąlyginai skirti į tris raidos etapus. Pirmasis Pacų Jiezno dvaro mūrinių rūmų raidos etapas išlieka diskusinis. Šaltiniai patvirtina, kad pirmajai Pacų kartai – Steponui Kristupui – šeimininkaujant Jiezne nuo 1633 iki 1640 m. čia jau buvo mūriniai rūmai, tačiau nežinoma, ar šiuo periodu buvo iš esmės perstatyti, ar tik atnaujinti ankstesni Holovčinskių rūmai. Aktyvi statybinė S. K. Paco veikla bei Jiezno dvarvietėje rastas koklis su 1639 m. data leistų manyti, kad tam tikri darbai Jiezne vyko. Šio periodo – vėlyvojo renesanso ar ankstyvojo baroko – rūmai buvo iš esmės atnaujinti po XVII a. vidurio karo, kurio metu buvo nuniokoti. Antruoju etapu (XVII a. 7–8-asis deš.) rūmai buvo atnaujinti ir išplėsti, šis periodas sutampa su brandžiojo baroko stiliaus plitimu. Atnaujinant rūmus buvo sekta itališkos vilos pirmavaizdžiu, jų vaizdas užfiksuotas XIX a. vidurio dailės kūriniuose. Šaltiniai mini rūmuose buvus tokias reprezentacines patalpas kaip erdvus pirmojo aukšto vestibiulis, didžioji antrojo aukšto salė, lodžija sodo pusėje, po ja – grota, taip pat koplyčia ir vynrūsiai. Be šių bendro naudojimo patalpų, būta privačių šeimininkų apartamentų, kurie užsibaigė kabinetais. Kadangi rūmai buvo dviejų aukštų, juose galėjo būti kasdieniai pirmajame ir reprezentaciniai apartamentai antrajame aukšte (piano nobile). Tikėtina, kad salę antrajame aukšte jau puošė Olimpo dievų puotos siužeto tapyba, kuri pasiekė XIX a. pradžią. Patalpų puošybai taip pat buvo pasitelkta polichromuota stiuko lipdyba ir marmuras, juo formuotos durų apkalos, laiptai, grindys. Iš šio periodo rūmų yra išlikę bokšto rūsio fragmentai ir herbinis kartušas iš Dembniko marmuro. Trečiuoju etapu (1747–1770) senieji Jiezno rūmai buvo stipriai išplėsti ir tai jau sietina su vėlyvojo baroko (rokoko) estetika; šio etapo sektini pavyzdžiai buvo prancūziški kilmingųjų rūmai su išplėtotu reprezentaciniu apartamentu. Prie ankstesnės vilos buvo pristatyti šoniniai fligeliai, kuriuose turėjo būti įrengtas naujasis reprezentacinis apartamentas. Šis reprezentacinis apartamentas – baltieji kambariai – minimi amžininkų, buvo dekoruoti rokoko stiliumi, sienas dengiant medinėmis buazerijomis arba polichromuota lipdyba. Dalis šio periodo rūmų, šoninių fligelių fragmentai, yra išlikę iki šių dienų, juose matoma sieninė tapyba. Nemaža tikimybė, kad būtent juose buvo XVIII a. vid. įrengtų reprezentacinių apartamentų dalis. Tikimasi, kad šis straipsnis sužadins smalsumą ir galbūt paskatins ateityje atlikti išsamius teritorijos archeologinius ir išlikusio vakarinio Pacų fligelio mūro polichromijos tyrimus, nes net ir nedidelis išlikęs šių rūmų fragmentas gali būti itin iškalbingas ir reikšmingas Pacų giminės ir baroko dailės bei architektūros istorijai“ (Marius Daraškevičius. Jiezno dvaro rūmai nuo itališkos vilos iki prancūziškos chateau – Kauno istorijos metraštis. 2022/20. p. 212–213).
Šį Mariaus Daraškevičiaus straipsnį vertinu labai pozityviai, nes jis pripažįsta kunigaikščių Holovčinskių rūmų galimybę. Jau nuo 1524 m. Motiejaus Mikitinyčiaus vietininko Nečajaus įsakymu pagrobti iš didikų Jurlovų kaimyninių valdų link dabartinio Kruonio (grobė abi pusės) baudžiauninkai buvo laikomi Jiezno dvare. Nemanau, kad daržinėje ar gyvulių tvarte, iš kur galėjo pabėgti. Rūmai pergyveno evoliuciją ir jie XVI a. pabaigoje tiesiog turėjo būti. Tai atskleisime po kruopelytę rinkdami kunigaikščių Holovčinskių valdymo Jiezne istoriją. Priminsiu, kad tie įrodymai yra prie seniūnijos 600 kvadratinių metrų plote. 1975 m. teko dirbti Jiezno globos namuose-internate (dabartinėse Kęstučio Derliūno valdose). Seniūnijos teritorijoje buvo vykdomi paruošiamieji-žvalgomieji darbai naudojant ekskavatorių. 1975 m. rugsėjo pabaigoje buvo atkasti milžiniški su gotikiniais apvadais raudonų plytų rūsių labirintai. Kreipiausi į direktorių Čekanauską, kad praneštų Kultūros ir paminklų apsaugos inspekcijai, kad nutrauktų darbus ir atvažiuotų visa tai peržiūrėti. Kasimo darbus laikinai nutraukė, bet niekas neatvažiavo. Neturėjau fotoaparato, negalėjau užfiksuoti. Už dviejų dienų viską užbėrė žemėmis. Gerbiami seniūnijos darbuotojai, turtas po jūsų kojomis.
Klausimai, reikalaujantys atsakymo…
Susipažinus su visų metraštyje skelbiamų straipsnių medžiaga, kyla labai daug klausimų. Ar rūmai statomi funkcionavimui ir kryptingam naudojimui ar merdėjimui? Pateiksiu Merkinės seniūno įrašus. 1722 m. rugsėjo 11 d.: „Išsiuntęs laiškus, užvažiavau į Jiezną, pernakvojau įsitaisęs ant suolo. Iš Jiezno išvažiavau su aušra“ (Dienoraštis, p. 108). 1726 m. rugpjūčio 21 d. įrašas: „Tą pačią dieną vakarop išvykau į Vievį. Iš pono Vitanovskio gavau 20 talerių, in vim, už Jiezno nuomą (Ten pat, p.171). Gerai įsiklausykime į 1727 m. spalio 12 d. Antano Kazimiero Sapiegos įrašą: „Atvažiavo jmp generolo Huko pasiuntinys, pranešdamas, kad iš jmp Karengos (Kazimieras Karenga – Kauno kariškis, kapitonas, Jiezno nuomininkas) trejiems metams išsinuomavęs Jiezną. Praneša, kad valda apleista ir klausia, ar leisiu jam suremontuoti pastatą bei sutvarkyti sodą, kad galėtų vaisiais naudotis. Dar informuoja, kad rūmai visiškai suniokoti.“ (Dienoraštis, p. 267). 1728 m. kovo 21 d. įrašas: „Tą pačią dieną atvyko jmp generolo Huko žmonos pasiuntinys su prašymu pranešti, ar Jiezno nuoma teisėta, nes grasinama šaukimais į teismą ir ar galima naudotis itališku sodu, kurį žada atnaujinti“ (Ten pat, p. 295). Iki 1745 m. Jiezną valdė, vieni iš kitų nuomavo, pernuomodavo, bylinėjosi tarpusavyje Vitanovskiai, Karengos, Stabrovskiai, Verygos, Hukas ir kiti.
Kaip suprasti, 60 metų nuo rūmų pastatymo ir rūmai neturi nuolatinio šeimininko? Kai kas bando žaisti garbia LDK kanclerio pavarde. Taip jis buvo tiek bažnyčios, tiek rūmų fundatorius. Bet jis labiau mylėjo Pažaislį, Belvederį, o ne Jiezną. Jo apsilankymai čia buvo reti, įtakos rūmams nedarantys. O jam mirus rūmai tapo nuomos arba įkeitimo objektu. Deramesnę pagarbą turime skirti rūmų atgaivintojui Antanui Mykolui Pacui ir jo žmonai Teresei Radvilaitei bei kitoms asmenybėms, kurios dirbo gerus darbus Jiezno gerovei.
Kitas klausimas. Ar Jieznas buvo Pacų rezidencinis centras? Nebuvo, nes ir patys rūmai ilgai buvo negyvenami. Daugiausia Pacų archyvinių dokumentų buvo išsaugoti Pažaislio kamaldulių vienuolyne. Juos visus siejo įsipareigojimai vienuolynui ir protėvių palaidojimai vienuolyne. Pažaislis tapo Pacų rezidenciniu, dvasiniu centru. XVIII a. viduryje Pažaislio fenomeną giminėje siauroje plotmėje bandė pakartoti Antanas Mykolas Pacas, bet sunkios visuomeninio gyvenimo sąlygos tam sutrukdė.
Ir dar vienas intriguojantis klausimas. Kokiems rūmams taikytinas posakis „Vertas rūmų Pacas, o rūmai Paco“? Vilniaus Universiteto rektoriaus, viduramžių istorijos profesoriaus Rimvydo Petrausko nuomone „architektas Pjetras Bozjas (Pietro Bosio) suprojektavo įspūdingus neogotikinius rūmus Palenkės Dauspudoje. Veikiausiai, būtent šie rūmai davė pradžią patarlei „Wart Pac palaca, a palac Paca“ (Vertas rūmų Pacas, o rūmai Paco). Taip Italijos žvaigždė sužibo giminės saulėlydyje“ (Rimvydas Petrauskas. Galia ir tradicija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos, V., 2019, p. 143). Daugelyje savo darbų šios pozicijos laikosi ir žymi lenkų menotyrininkė Anna Sylwia Czyż. Lieka atviras klausimas, tad diskutuokime.
Visiems ir visoms laimingų Šventų Kalėdų.
Vytautas Kuzmickas, istorikas