Gegužės 13 d. LR Seimas pritarė socialdemokratų pateiktam Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui, kuriame, be kita ko, STERILIZACIJA įteisinama kaip ŠEIMOS PLANAVIMO priemonė. Siūlome susipažinti su Kristinos Zamarytės-Sakavičienės – teisininkės, kurios specializacija labai glaudžiai susijusi su biomedicinos etika, sveikatos teisės normomis ir farmacijos reguliavimu, šešių vaikų mamos – pastabomis.
1. Įstatymas – teisėkūros parodija
2025-04-14 Teisės departamento išvada negailestinga: šis projektas – „nenuoseklus, neišbaigtas, deklaratyvus“, su 63 pastabomis. Nors palaikytojai gražiai kalba apie įvairius gėrius, kuriuos įstatymas atneš moterims, pačiame projekte nėra aiškių normų, tik suvelti lozungai, maždaug „visi turi teisę į viską visada ir nemokamai“.
Aiškios tik kelios naujienos – įstatymas skirtas:
- Finansuoti visą kontracepciją ir abortus iš PSDF.
- „Destigmatizuoti“ abortą, paverčiant jį moraliai priimtina ir patrauklia paslauga.
- Nuo darželio diegti lytiškumo ugdymą, skatinantį laisvą seksualinį elgesį.
Tai ne pagalba moterims – tai planas nuo ankstyvo amžiaus auginti kontracepcijos ir aborto vartotojus, remiant farmacijos pramonę mokesčių mokėtojų pinigais. Dar daugiau – iš biudžeto apmokant ir šių prekių marketingą per vaikų ir visuomenės švietimą.
Kaina? Projekto rengėjai nesivargina Aiškinamajame rašte pateikti skaičiavimų, tik nurodo: „tam tikros išlaidos“. Ar taip atsakingai elgiamasi su mūsų biudžetu?
2. Spjūvis šeimoms ir ligoniams
Konstitucijos 53 straipsnis sako: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.“
Ar nėštumas yra liga? Kodėl PSDF lėšos, skirtos pagalbai žmogui susirgus, turėtų finansuoti kontracepciją ir abortus?
Kai mano vaikai suserga, už vaistus vaistinėje mokame patys. Lietuvoje yra onkologinėmis ligomis sergančių vaikų, kurie negauna inovatyvaus gydymo, nes PSDF lėšų trūksta.
Rezerviniame vaistų sąraše laukia onkologinimas ligoniams būtini vaistai, kurie gelbėtų gyvybes ir suteiktų papildomus kokybiško gyvenimo metus. Tačiau valstybė jų neišgali finansuoti.
Šis projektas – spjūvis į veidą šeimoms, kurios augina vaikus, ir ligoniams, kurie kovoja už gyvybę, negaudami reikiamo gydymo.
3. Pavojus moterų sveikatai
Projektas prailgina medikamentinio aborto laiką iki 12 savaičių, nors vaisto gamintojas nurodo galimą laiką tik iki 9 savaičių. Kokiu pagrindu įstatymo rengėjai pratęsia šį terminą, kai tam nėra jokių saugumo duomenų – juk su kiekviena savaite sunkių nepageidaujamų reakcijų rizika auga.
Naujausi tyrimai rodo, kad mifepristono komplikacijų rizika yra 22 kartus didesnė, nei teigia gamintojai – net 10,93 % moterų patiria sepsį, kraujavimą ar kitas sunkias pasekmes. Nemokami abortai padidins jų skaičių, o gydymo kaštai guls ant mūsų sveikatos sistemos, t.y. mokesčių mokėtojų pečių.
4. Teisė į gyvybę, o ne į abortą
Konstitucijos 19 straipsnis aiškiai saugo teisę į gyvybę. Tačiau nei Konstitucijoje, nei kituose Lietuvos teisės aktuose nėra įtvirtinta teisė į abortą kaip savarankiška teisė.
Tarptautiniu mastu Lietuvai privalomos konvencijos, tokios kaip 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK), Jungtinių Tautų Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966 m.) ar Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo prieš moteris (CEDAW, 1979 m.), taip pat nenustato teisės į abortą.
„Teisė į abortą“, „reprodukcinės teisės“, „teisė į kūno autonomiją“ tėra viešųjų ryšių frazės, siekiant per įstatymus vykdyti reprodukcinės industrijos rinkodarą.
5. Kova už moteris – tai kova už motinystę
Šis įstatymas formuoja nuostatą, kad vaikas yra problema, o nėštumas – kontracepcijos nesėkmė, kurią reikia „ištaisyti“. Tai neša mirties kultūrą ir menkina moteriškumo esmę. Kova už moteris turi būti kova už pagarbą motinystei – už realią pagalbą mamoms, kurios skiria didžiulius resursus, kad augintų mūsų šalies ateitį. Valstybė turi remti šeimas, o ne kontracepcijos ir aborto pramonę.
Nuotraukoje yra 11 savaičių žmogus. Reprodukcinės sveikatos įstatymas įtvirtintų „TEISĘ” iki 12 savaičių embrionus numarinti badu (medikamentinis abortas) arba suplėšyti į gabalus (chirurginis abortas) be jokio nuskausminimo.
-jž-
Komentarai:
Algirdas: Saugomų paukščių kiaušinių daužymas užtraukia baudas, o kai kur už tokius darbelius netgi gali atsidurti kaliūzėj. Bet mes gi Lietuvoj ne gyvuliai. Pas mus embrionas žmogumi nelaikomas. Todėl už jo nužudymą ne tik, kad baudos negausi, bet Lietuvos piliečiai dar už tai sumokės, sakydami, kad tai „sveikatos apsauga“.
Neišsiritęs gandro jauniklis Lietuvoj tuoj turės daugiau teisių ir bus labiau saugomas už negimusį žmogų.
Algirdas: Galvoj netelpa, kaip pasiekėme tokį „dugną“, jog vaikelio žudymą imame vadinti ‘reprodukcinės sveikatos apsauga’. Tokiu atveju, turbūt, ir holokaustą galima vadinti ‘demografine politika’.
Bet žiauriausia net ne tai, kad tokia ‘sveikatos apsauga’ (kaip ir ana ‘demografinė politika’) yra vykdoma be sutikimo tų, kuriuos ji konkrečiausiai paliečia. Žiauriausia yra tai, kad mes kiekvienas esame paverčiami šito nusikaltimo dalyviais. Tai didžiausias pilietiškumo išniekinimas.
Rolandas: Tai kas laikoma nuodėme, bandoma įteisinti įstatymu ir dar užkrauti atsakomybę ant mūsų galvų.
Angelė: Įstatymas suteikia ne tik teisę, bet tuo nusako, kad tai yra norma. Jei leidžiama, tai normalu, jei draudžiama, tai negalima, nebent taikant kažkokias išimtis. Įstatymu įteisinus abortus, valstybiniu lygmeniu skelbiama, kad abortas – vaikelio įsčiose žudymas – yra norma.