Palaimintojo Mykolo Giedraičio 600-ąjį gimtadienį apmąstant
Keliaudami tolyn nuo Lietuvos per Vidurio Europą link Vokietijos ar Prancūzijos, matome išlikusius senuosius miestus, pilių kompleksus. Suvokiame, kad krikščionybė šiose šalyse buvo priimta keliais šimtmečiais anksčiau nei Lietuvoje. Tai padėjo užtikrinti šių valstybių vidinį stabilumą, lėmė laipsnišką atsisakymą smurto, žudynių ir plėšikavimo. Tikėjimas dieviškuoju pavyzdžiu, dieviška gėrio jėga žmonėse ugdė daugiau atlaidumo, kompromiso, sąžinės graužaties, susivaldymo nuo pykčio ir keršto.
Tai buvo sudėtingas ir ilgas procesas, nes žmogus visada lieka tarp Dievo – kaip jo kūrinys – ir savojo ego, savanaudiškumo.
Vis dėlto galima tvirtinti, kad senąją Lietuvos valstybę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – stiprino ne vien ginklo jėga, bet ir katalikiško tikėjimo galia. Negalime pamiršti, kad valstybės valdovai buvo krikštijami ir remiami tiek Romos popiežiaus, tiek katalikiškos Europos valdovų.
Asmenybės, kurios pasižymėjo atsidavimu Dievui, pamaldumu, gyvenimo pavyzdžiu, gerumu, nuolankumu, kuklumu ir per jas pasireiškusiais Dievo galia stebuklais, buvo Bažnyčios įprasminamos – jos paskelbtos palaimintaisiais ar šventaisiais.
Kiekviena iš šių asmenybių yra savita ir unikali. Lietuva turi savo globėją – Šventąjį Kazimierą, kuris laikomas ir Lenkijos bei Radomo (Lenkijoje) vyskupijos globėju. Lietuvoje yra paskelbti du palaimintieji – Jurgis Matulaitis ir Teofilius Matulionis. O kartu su Lenkija – ir palaimintasis Mykolas Giedraitis (1420–1485). Jų kanonizacijos procesai, vykę tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, atspindi jų sielovadinę veiklą abiejose valstybėse.
Kaišiadorių vyskupijai ypač artimi palaimintieji Teofilius Matulionis ir Mykolas Giedraitis – dėl jų sielovadinės veiklos, glaudžiai susijusios su šia vyskupija.
Palaimintojo Mykolo Giedraičio 600-ųjų gimimo metinių paminėjimo svarba Lietuvai
Palaimintasis Mykolas Giedraitis (apie 1420–1425 – 1485 m. gegužės 4 d.) – regulinių atgailos kanauninkų ordino vienuolis, gimęs Giedraičiuose, o šventumo viršūnę pasiekęs Krokuvoje. Šiandien jis iš naujo atrandamas tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje.
Palaimintojo Mykolo Giedraičio beatifikacijos byla pradėta dar 1634 m., tačiau dėl įvairių aplinkybių procesas užtruko iki 2018 m., kai Vatikanas oficialiai pripažino jo gyvenimo šventumą. Beatifikacijos iškilmės įvyko 2019 m. Krokuvoje ir Videniškėse.
2025 m., minint 600-ąsias Palaimintojo gimimo ir 540-ąsias mirties metines, buvo surengtos iškilmingos jubiliejinės mišios, kuriose dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos dvasininkai bei kiti garbūs svečiai. Įsimintinas ir simboliškas buvo bėgimas Krokuva–Giedraičiai: jauni bėgikai, įveikę daugiau kaip 800 km, parnešė Palaimintojo relikvijas. Palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimo kelias jungia bažnyčias Lietuvoje ir užsienyje.
Gegužės 8 d. Valdovų rūmuose įvyko prasmingas renginys, skirtas Palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimui pagerbti. Jame dalyvavo dvasininkija, kultūros atstovai, visuomenės veikėjai, mokslininkai, Seimo nariai ir garbingos Giedraičių giminės atstovai iš užsienio. Vienu svarbiausių renginio akcentų tapo humanitarinių mokslų daktaro, Vilniaus universiteto profesoriaus, Lietuvos istorijos instituto darbuotojo Dariaus Barono paskaita apie Palaimintojo gyvenimą ir svarbą.
Profesorius pristatė savo išverstą, dar spaustuvės dažais kvepiančią Krokuvos universiteto filosofo, teologo ir viešojo notaro Jono Arundiniečio (1510–1567) knygą „Palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimas“, pirmą kartą išleistą 1605 metais. Šis vertimas užpildo ilgą laiką tvyrojusį informacijos apie Palaimintąjį stygių. Knygoje taip pat pateikiamas angliškas vertimas, kurį parengė airių kilmės Lietuvos istorijos instituto darbuotojas S. C. Rowell, bei faksimilinis originalaus 1605 m. leidimo variantas. Knygą išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Garbingieji kunigaikščiai Giedraičiai
Pasak habilituotos mokslų daktarės Aldonos Prašmantaitės, kunigaikščiai Giedraičiai yra viena seniausių Lietuvos didikų giminių, kurios istorija ir indėlis į visuomenės bei kultūros raidą iki šiol buvo mažai tyrinėtas. Profesoriaus Dariaus Barono publikacija šią spragą iš dalies užpildo.
„Amžių pervartose“ kunigaikštišką giminės liniją išsaugojusių Giedraičių valdos buvo sutelktos rytiniame dabartinės Lietuvos regione. Videniškiai – vienas svarbiausių šios giminės valdų centrų. Čia iki mūsų dienų išlikę tiek žinomų, tiek mažiau pažįstamų kunigaikščių Giedraičių paminėjimų ir artefaktų.
(Šaltinis: Voruta – Giedraičių giminė, Mykolo Giedraičio kultas, Videniškių fenomenas)
Dariaus Barono tyrimuose teigiama, kad palaimintasis Mykolas Giedraitis buvo lietuvis, gimęs Giedraičiuose tarp 1420 ir 1425 metų. Jo tėvo vardas buvo Jurgis, motinos vardas nežinomas. Abu tėvai priklausė kilmingajam bajorų luomui. Mykolas buvo vienintelis jų vaikas – nuo mažens silpnos sveikatos, vaikystėje prarado galimybę valdyti vieną koją ir turėjo naudotis ramentais.
(Jonas Arundinietis, Palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimas, V., 2025, p. 17)
Kaip pažymėjo Jonas Arundinietis, Mykolo Giedraičio kilmingieji tėvai, „susilaukę vienintelio sūnaus, iš prigimties negavusio kūno dovanų – buvusio ypač žemo ūgio, todėl nelabai tinkamo nei karo amatui (bajorų priedermė valdovui – V. K.), nei ūkio darbams, kuriais ši tauta daugiausia verčiasi – ir manydami, kad gimus tokiam sūnui jie patys nedaug kuo skiriasi nuo bevaikių šeimų, jį visų pirma pratino prie pamaldumo praktikų ir dieviškos liturgijos, tikėdamiesi, kad jeigu iš niekur kitur jiems paguodos nebus duota, tai didžiausia paguoda bus tai, kad jų sūnus augs sielos jėgomis, kurios jau tuomet ryškėjo, ir savo dorybėmis atsvers kūno trūkumus. Ir jų troškimai nebuvo apvilti!“ (Ten pat, p. 107)
Mykolas Giedraitis jaunystėje
„Nuo vaikystės jis buvo taip atsidavęs pasninkui, kad per savaitę tik tris dienas leisdavo kūnui atgauti jėgas, o likusias susilaikydavo nuo maisto. Kūną taip smarkiai vargino, kad dėl tokio gyvenimo atšiaurumo apmirdavo dvasinės galios.
Neįmanoma apsakyti, kaip jis mylėjo vienatvę – santykių su bendraamžiais vengdavo, traukdavo į nuošalias vietas, saugias nuo stebėtojų, kur ištisas valandas medituodavo ir melsdavosi. Būdamas jaunuolis, savo papročių tvirtumu ir brandumu jis prilygo senam žmogui. Kalbėdavo taip mažai, kad iš jo niekada neišgirsdavo nieko nereikalingo“ (Ten pat, p. 109).
Bistryčios vienuolyne (1458–1460 m.)
Jis ėmė karštai trokšti vienuolinio gyvenimo. Tuo metu Bistryčios mieste, nedideliu atstumu nuo jo gimtojo kaimo (dabartinėje Baltarusijoje, netoli Lietuvos pasienio), gyvavo garsus vienuolynas. Jame gyveno Šv. Augustino regulos kanauninkai atgailautojai, pavaldūs Krokuvos Šv. Morkaus vienuolynui.
„Ten jis ir patraukė, nešinas tokiomis mintimis: „Esu beraštis, silpno kūno, man – nenaudingam – nebus leista įstoti į vienuolyną.“ Tačiau ryžosi šiam pavojui. <…>
Brolis Augustinas, rimtas vyras, pritarė prašančiajam – nežinia, ar sujaudintas pamaldaus nusiteikimo, ar iš veido išskaitęs jo sielos įkarštį. Tad, atlikęs šventas pareigas, apvilko jį ordino abitu ir suteikė palaiminimą.
Neilgai trukus jis, kaip kelionės palydovas, buvo pasiimtas į Krokuvą, kur turėjo vykti ordino kapitula. Pasibaigus noviciato laikotarpiui, jam buvo suteiktas vienuolystės sakramentas“ (Ten pat, p. 111).
Vienuolystė Krokuvoje (1461–1465 m.)
Palaimintasis Mykolas Giedraitis studijavo Krokuvos universitete, kur įgijo menų ir filosofijos bakalauro laipsnį. Baigęs studijas, gyveno Šv. Morkaus vienuolyne ir atliko zakristijono pareigas.
Palaimintojo aplinka visiems krisdavo į akis: žemė – plika, patalas – šiaudai, asmeniniai daiktai – rožinis ir ant sienos kabanti saviplakos rykštė.
Jis buvo uoliai atsidėjęs vienuolyno darbams ir niekada neapleisdavo savo pareigų – ypač, kai reikėdavo puošti altorius ar patarnauti per šventąsias Mišias. Laisvomis nuo tarnystės valandomis jį visada matydavo šventovėje.
Džiaugėsi paprasčiausiu maistu: nevalgė mėsos, pasitenkindavo virtomis daržovėmis, dažnai – tik duona su druska, kartais pridėdamas aliejaus ar sviesto. Jis užsidarydavo vienuolyne ir iš jo neišeidavo.
Saviplaka
Šalia nuolatinės maldos, klūpant prieš Nukryžiuotojo atvaizdą, saviplaka buvo įprasta viduramžių vienuolynuose, vienuolių gyvenime.
„Netgi jį, maldose panirusį ir kontempliacijai atsidavusį, dažnai apnikdavo kipšai – keldami triukšmus, riksmus, dantų griežimą ir stengdamiesi įvaryti baimę. Tuo metu, kai jis praktikuodamas saviplaką čaižydavo sau nugarą, tie jį kankindavo atseikėdami antra tiek kirčių ir nusėdami kūną baisiomis žaizdomis taip, kad nuo kraujosruvų nebelikdavo jokios sveikos kūno dalies. Dažnai, smarkiai išplaktą ir siaubingų kirčių nusėtą, kartais net per šventovę vilktą, jį leisgyvį už didžiojo altoriaus aptikdavo rytmetinių maldų giedoti susirinkę broliai, šalia matydami į šipulius subyrėjusias rykštes.“ (Ten pat, p. 115)
Pranašystės dovana
Būnant Krokuvoje, jam sužibo pranašystės dovana. Viena Krokuvos miestiečio žmona, vedina dviem sūnumis, atėjo pas jį pasiteirauti, koks gyvenimas jų lauktų. Pasvėręs jos troškimą ir trumpam įsmeigęs žvilgsnį į vaikus, palaimintasis pasakė: vienas gaus dvasininko šventimus, kitas gyvenimą baigs kartuvėse. Taip ir atsitiko.
Pasklidus žiniai apie jo pranašystes, Palaimintajam teko slapstytis nuo žmonių, trokštančių išgirsti ateitį, ir tokius smalsuolius jis stengėsi atkalbėti. (Ten pat, p. 121)
Palaimintasis išpranašavo kelis gaisrus Krokuvoje. Prisilietus prie jo palaikų po mirties, daugelis ligotų žmonių pasveiko.
Mirtis
„Kai palaimintasis Mykolas suprato, kad jo gyvenimo pabaiga jau arti, liepė pakviesti ordino generalinį vyresnįjį ir jam, su skausmu širdyje, išpažino viską, kas gyvenime buvo įvykę – nenutylėdamas net ir aukščiau minėtų paslapčių: kad jam meldžiantis prabilo bažnyčios viduryje buvęs Nukryžiuotojo atvaizdas; kad, persekiojamas piktųjų dvasių, jis kartais likdavo tik pusgyvis; kad padėdavo žmonėms, sergantiems įvairiomis ligomis.
Savo nuodėmklausiui jis karštai maldavo šių dalykų neatskleisti. Galiausiai paprašė būti sustiprintas šventaisiais sakramentais ir brolių, kurie jam neatsakytų skaitydami psalmes. Jam buvo skirta deramai laiko – su ašaromis akyse jis meldė brolius atleisti už visus suklupimus. Vėliau prašė atleidimo ir iš vyresniųjų, jei kuo jiems buvo nusikaltęs, ypač jei pažeidė paklusnumo dorybę. Broliai, apsipylę ašaromis, savo ruožtu jo taip pat atsiprašė ir pavedė jį maldoms.
Taigi, klūpodamas, melsdamasis ir liedamas ašaras, kaip tikras Kristaus kovotojas, jis nurimo Viešpatyje 1485 metų gegužės 4 dieną.“ (Ten pat, p. 125)
Palaimintasis Mykolas Giedraitis buvo palaidotas Šv. Morkaus bažnyčioje, presbiterijoje, šalia įėjimo į zakristiją. Jo vidinis credo buvo: „Iki gyvenimo pabaigos būk kantrus.“
Apie jį plačiau galima sužinoti Videniškiuose, Giedraičiuose, taip pat aplankant Krokuvą.
Važiuodami ilsėtis į pajūrį senuoju Žemaičių keliu, užsukime į Varnių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą, kur palaidoti žymūs Žemaitijos vyskupai. Tarp jų – ir garsūs Giedraičiai: Merkelis Giedraitis (XVI a.), Steponas Jonas Giedraitis (XVIII a.), o stiklo karstuose su išlikusiais palaikais – XIX a. vyskupai Juozapas Arnulfas Giedraitis ir Simonas Mykolas Giedraitis.
Čia taip pat galima sužinoti daugiau apie žymų Žemaitijos vyskupą Kazimierą Pacą (1667–1695), kuris taip pat palaidotas šioje katedroje.
Vytautas Kuzmickas, istorikas