Jubiliejiniai metai, kaip ir pridera, prasidėjo ivairiomis iškilmėmis Romoje ir visame katalikų pasaulyje. Tačiau seniausias ir svarbiausias jų paprotys yra ne durų darinėjimai ir piligrimystės, bet visai praktiški, net žemiški, ir todėl nelabai patogūs reikalavimai: atleisti skolas, paleisti vergus ir palikti žemę dirvonuoti.
Metafora apie tai, kam šiemet turėtume atleisti, ką paleisti ir palikti, bet, manau, kad tie iš mūsų, kurie save laikome katalikais ir rimtai norime švęsti jubiliejinius metus, visiškai tiesiogine prasme turėtume be jokių ceremonijų pamiršti tuos dvidešimt, tris šimtus ar porą tūkstančių eurų, paskolintų giminaičiui ar kaimynui. Taip pat norėčiau išvysti, kaip Bažnyčios hierarchai, Caritas, politiškai angažuoti katalikai ragina Mokesčių inspekciją, Sodrą ir kitas valdiškas įstaigas atleisti bent jau tokias skolas, iš kurių žmonės niekaip negali išsikapstyti, ir sistemiškai spręsti įvairias prasiskolinimo problemas, prispaudžiant uodegą greitiesiems kreditams, beviltiškų paskolų supirkinėtojams, o kartais gal net antstoliams.
Pinigai, labai panašiai kaip valdžia ir galia, yra nuolatinis suklupimo akmuo ir Bažnyčiai, ir pasaulietinėms institucijoms, ir pavieniams žmonėms. Pagal apibrėžimą jie — universali mainų priemonė, tačiau nuolat kėsinasi virsti tikslu ir vargšui, kuris priverstas nepaliaujamai ieškoti būdų jų prasimanyti, ir turtuoliui, kuris, kaip Alisai sakė Juodoji karalienė, turi nuolat jų pelnyti vis daugiau, kad išliktų toje pačioje vietoje. Tuo pačiu košmaru virsta dauguma bandymų jėga pinigus atimti ir padalinti teisingiau; pastangos visiems tolygiai praturtėti dažniausiai būna utopinės avantiūros, ir net mėginimai kaip nors dirbtinai nusiskurdinti neretai virsta veidmainystėmis ir karikatūromis. Godumas ir šykštumas — ydos, bet neapdairiai švaistyti pinigus — irgi kažin ar dorybė. Nuo abiejų kraštutinumų neapsaugota nei Romos kurija, nei kaimo klebonas, nei ministerija, nei šeimos biudžetas. Apskritai net teoriškai suformuluoti kelis glaustus punktus, kaip tinkamai elgtis su pinigais, vadovaujantis krikščioniška morale, atrodo beveik neįmanoma, nes tuoj pat pasipils išlygos. Geriausia, ką išspaudžiame, yra tas mistinis „neprisirišimas“, turbūt iš esmės labai teisinga nuostata, bet tokia miglota sąvoka, kad nelengva net apie save pasakyti, ar gerai sekasi to laikytis praktiškai.
Todėl, man atrodo, taip svarbu kartkartėmis, atleiskite, nusispjauti į pinigus. Vis iš naujo sau ir visiems priminti, kad nei turtuolio, nei vargšo prasmė ir vertė pinigais nematuojama. Dar daugiau, išdrįsti pripažinti, kad turtuolį — mane, mus pačius — nuo paskutinio vargšo dažnai skiria atsitiktinumų virtinė, iš dangaus pabirusios dovanos, kurių niekaip nenusipelnėme. Stengtis įsisąmoninti, kad bet kokia materiali padėtis — turtuolio, vargšo ar viduriniosios klasės — tėra priemonė, turinti mus kiekvieną vis kitu keliu vesti į Dangaus karalystę. Jubiliejinių metų papročiai, raginantys užbraukti brūkšnį, užsinulinti, perkrauti visus materialius santykius ir įsipareigojimus, man atrodo, skirti būtent tam — kad prisimintume, kokie jie visi atsitiktiniai, kaip mažai prildauso nuo mūsų nuopelnų ir kaip menkai lemia mūsų amžinąjį likimą.
Ir tikrai manau, kad labai svarbu visus tokius užnulinimus patirti praktiškai, ne vien dvasingai apmąstyti. Jums tik atrodo, kad tie penki šimtai eurų, kur prieš trejus metus paskolinot bičiuliui, pačiam labai reikalingi. Iš tikrųjų, vos atgausit skolą, tie pinigai pranyks toje pat juodojoje skylėje, kurioje pranyksta visi pinigai, kad ir kaip stropiai stengiamės žymėtis ir skaičiuoti visas pajamas ir išlaidas. Jeigu šiandien pasakysit — tiek to, pamirškim, metų proga skola atleista, pažadu, jūsų finansuose nuo to niekas iš esmės nepasikeis. Ir tai suvokti bus daug didesnė laimė, negu papildyti piniginę.
Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė
Tekstas transliuotas per LRT radiją,
Katalikų radijo Mažąją studiją, 2025 m. sausio 11 d.