„Jei norite taikos, ruoškite taiką“ – Riminio Tautų draugystės mitinge vyko apskritojo stalo diskusija, kurioje nuotoliniu būdu per internetą dalyvavo arkivyskupas Visvaldas Kulbokas, apaštalinis nuncijus Kyjive. Jis, prisimindamas Rusijos invazijos pradžią, pabrėžė daugybę solidarumo gestų, padedančių žvelgti į ateitį su pasitikėjimu.
Gerumo gestai karo kontekste tampa herojiškais gestais, gailestingumo vaisiais. Arkivyskupas V. Kulbokas prisiminė vienos ukrainietės dosnumą, kuri, padedama daugelio pažįstamų, pristatė į šalį 60 mln. dolerių vertės pagalbą. Arkivyskupas taip pat pasakojo apie vieną vyrą, tikintį, bet nesitapatinantį su jokia Bažnyčia, kuris padėjo pabėgti 280 žmonių. Taip pat nuncijus prisiminė 800 žmonių, evakuotų iš Mariupolio vienos protestantų parapijos ryžto dėka. „Dėl šios priežasties, – pabrėžė arkivyskupas, – dedu viltis į pilietinę visuomenę, kuri priima iššūkius į širdį ir turi daugiausia galimybių būti ryžtinga.“
Pasak nuncijaus, būtent pilietinė visuomenė geba anksčiau suvokti tam tikrų situacijų pavojingumą: „Buvo ženklų, kad kažkas negerai. Tačiau ir aš neįvertinau tam tikrų procesų eigos. Gyvenimas mus moko, kad, susidūrus su milžiniškais iššūkiais, ir pastangos turi būti milžiniškos. Man susidarė įspūdis, kad įvairaus pobūdžio institucijoms iš principo sunku pasirengti netikėtumams iš anksto. Žmonės labiau nei institucijos geba įžvelgti artėjančias nepaprastąsias situacijas. Tačiau tiesa ir tai, kad kare nesivadovaujama jokiomis taisyklėmis, todėl institucijos yra nepasirengusios toms situacijoms.“
Diskusijoje taip pat kalbėjo Oleksandra Matvijčuk, Ukrainos teisininkė, Kyjive įsikūrusios pilietinių teisių organizacijos Pilietinių laisvių centro, kuris 2022 m. buvo apdovanotas Nobelio taikos premija, vadovė. Oleksandra pateikė liudijimų apie šalyje vykusį smurtą, o jos kvietimas bendruomenei buvo būti drąsiems, rodyti solidarumo gestus, liudyti žmogiškumą, kuris nelieka abejingas kitų dramoms.
Jaudinantys buvo Lali Liparteliani ir Anastasijos Zolotovos, Ukrainos nevyriausybinės organizacijos „Emmaus“, dalyvavusios evakuojant neįgaliuosius, vadovių pasakojimai. Abi prisiminė patirtą susvetimėjimo jausmą, dėl karo prarastą tapatybę, bet taip pat ir radikalų „Taip“ Kristui, stiprybę, į kurią reikia įsikibti, kad vis dar būtų galima tikėtis taikos rytojaus.