Keliaudami į jubiliejinius maldos metus, taip pat link spalio mėnesio, kuris skirtas Rožinio maldai, siūlome
ištrauką iš Timothy Radcliffe OP straipsnio „Rožinis“. Autorius teigia, kad „Rožinis jam yra tiesiog tai, ką darau negalvodamas, taip pat kaip kvėpuoju. Melstis rožinį – tai kvėpuoti. Taigi, ką galima apie tai pasakyti?
Paprastumas
Gal pasirodys keista, kad tokia paprasta malda, kaip rožinis, taip ypatingai susijusi su dominikonais. Dominikonai retai laikomi paprastais. Mes esame užsitarnavę ilgų, sudėtingų teologinių traktatų rašytojų reputaciją. 1574 m. Generelinė Kapitula paragino brolius skelbti šią maldą. Tai „nostra sacra haereditas“ – „mūsų šventas palikimas“. Egzistuoja sena tradicija, vaizduojanti Mergelę Mariją, įteikiančią rožinį Dominykui. Kodėl gi dominikonai taip brangina šią paprastą maldą?
Tikriausiai todėl, kad mūsų teologinės tradicijos centre glūdi paprastumo ilgesys. Šv. Tomas Akvinietis sakė, kad nepajėgiame suprasti Dievo, nes Dievas yra absoliučiai paprastas – paprastas nežiūrint visų mūsų konsepcijų. Mes studijuojame, sutelkiame visą savo protą, atkakliai grumiamės su teologinėmis problemomis, bet tikslas visada yra vienas – artėti prie paslapties To, kuris yra absoliučiai paprastas. Mes turime pereiti sudėtingumą, kad pasiektume paprastumą.
Egzistuoja ir klaidingas paprastumas, kurio reiktų vengti. Tai paprastumas tų, kurie pernelyg viską supaprastina, į viską turi labai lengvus atsakymus ir viską žino iš anksto. Jie arba siaubingai tingi, arba nesugeba mąstyti. Bet yra tikras paprastumas, širdies paprastumas, atviro žvilgsnio paprastumas. Jį galime pasiekti tik neskubėdami, su Dievo malone artėdami prie neįžvelgiamo Dievo paprastumo. Rožinis išties paprastas, labai paprastas. Bet jo paprastumas gilus ir išmintingas, toks, kurio ilgimės ir kuriame randame ramybę.
Sakoma, kad senatvėje šv. Jonas Evangelistas tapo tokiu paprastu, kad mėgo žaisti su balandžiu ir viskas, ką sakydavo žmonėms, kai šie ateidavo jo aplankyti – „Mylėkite vienas kitą“. Bet jums ir man neužtektų pasakyti tik tiek. Mumis žmonės nepatikėtų. Tik toks žmogus, kaip šv. Jonas, kuris parašė pačią giliausią ir sudėtingiausią evangeliją, gali pasiekti išminties paprastumą ir nebesakyti nieko daugiau – vien „Mylėkite vienas kitą“. Tik toks, kaip šv. Tomas Akvinietis, parašęs savo garsiąją Summa Teologiae, gali pasakyti, kad visa, ką parašė, yra „kaip šiaudai“. Rožinis – labai paprastas. Jis ragina atrasti gilų tikros išminties paprastumą. Apie tėvą Lagrange, vieną šiuolaikinio Biblijos centro įkūrėjų, sakoma, kad jis kasdien darė tris dalykus: skaitė laikraščius, studijavo Bibliją ir meldėsi rožinį!
Angelas pamokslininkas
Malda prasideda angelo žodžiais, skirtais Marijai: „Sveika, Marija, malonės pilnoji“. Išgirstas žodis yra pradžia. Šv. Jonas rašė: „Meilė ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet, kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1Jn 4, 10). Dominyko laikais maldą „Ave Maria“ sudarė tik angelo ir Elžbietos žodžiai. Melsdavomės mums duotais žodžiais. Tik vėliau, po Tridento Susirinkimo, atsirado ir mūsų pačių pridėti žodžiai.
Labai dažnai apie maldą galvojame kaip apie savo pačių pastangą kalbėtis su Dievu. Malda gali pasirodyti tarsi kokia kova, siekiant tolimojo Dievo. Ar jis bent jau girdi mus? Ši paprasta malda primena, kad yra kitaip. Ne mes pirmi nutraukiame tylą. Kalbėdami tik atsakome į mums jau ištartą žodį. Esame įtraukiami į pokalbį, kurį ne mes pradėjome. Angelas paskelbia Dievo žodį, į kurį savo ruožtu galime atsiliepti: „Šventoji Marija, Dievo Motina“.
Labai dažnai mūsų gyvenimas yra kamuojamas tylos. Rojaus tyla kartais atrodo paslėpta nuo mūsų, dažniau išgyvename mus vienas nuo kito atskiriančią tylą. Gerame pamoksle Dievo žodis ateina pas mus ir sugriauna kliūtis. Esame išlaisvinami kalbėti. Aptinkame atsirandančius žodžius, žodžius Dievui ir žodžius vienas kitam.
Angelo ir Elžbietos pasveikinimas Marijai pratęsiamas žodžiais, kuriuos mes tariame jai. Antroji maldos dalis ataidi pirmąją. Angelas taria Marijai: „Sveika Marija, malonės pilnoji“, ir mūsų lūpose tai tampa tokiu pat pasveikinimu: „Šventoji Marija“. Elžbieta taria: „Palaimintas tavo įsčių vaisius“, ir mes atliepiame: „Dievo Motina“. Esame įtraukti į Dievo kalbėjimą. Mūsų malda – tai Dievas kalbantis mumyse. Dalyvaujame pokalbyje, kuris yra Trejybės gyvenimas.
Manau, kad paprastutė malda „Sveika Marija“ yra tarsi glaustas pavyzdinis pamokslas. Ji paskelbia Gerąją Naujieną. Bet, kaip ir visi geri pamokslai, ji padaro daug daugiau. Ji – ne tik paprasčiausiai suteikia informaciją. Ji duoda Dievo žodį, žodį, kuris aidi mūsų žodžiuose, žodį, kuris įveikia mūsų tylėjimą ir suteikia mums balsą.
Namų malda ir kelionės malda
Tai malda, kuri sukuria bendruomenę ir malda, kuri priverčia vykti į kelionę. Mums reikia bendruomenės. Reikia vietos, kurioje jaučiamės namuose kartu su sesėmis ir broliais.
Prisiminkite žymiuosius Apreiškimų paveikslus. Juose dažnai matome namų vaizdelį. Angelas ateina į Marijos namus, randa ją savo kambaryje. Istorija prasideda čia, namuose.
Todėl rožinis dažnai yra namų ir bendruomenės malda. Šeimose ir vienuolių bendruomenėse jis tradiciškai kalbamas kasdien. Nuo XV a. vidurio kuriasi Rožinio brolijos, besirenkančios melstis kartu. Taigi rožinis giliai susijęs su bendruomene, malda kuria dalijamės su kitais.
Angelo pasveikinimas nepalieka Marijos namuose, angelas ateina sutrikdyti jos ramaus gyvenimo. Dažnai prisimenu Apreiškimą, nutapytą mūsų brolio dominikono Petit, kuris gyvena ir dirba Japonijoje. Jis piešia Gabrielių, kaip didį žinios nešėją, užpildantį visą drobę, o Marija mažutė, drovi, kukli japoniukė, kurios gyvenimas apverstas aukštyn kojom. Ji priversta pradėti kelionę, nuvesiančią ją į Elžbietos namus, į Betliejų, į Egiptą, į Jeruzalę. Tai kelionė, nuvesianti ją ten, kur jos širdis bus perverta – į Kryžiaus papėdę. Tai kelionė, kuri galiausiai nuves ją į dangaus šlovę.
Rožinis malda tų, kurie keliauja, piligrimų, kaip ir jūs. Aš ypatingai pamilau rožinį, kaip savo kelionių maldą. Tai oro uostų ir lėktuvų malda. Tai malda, kurią dažnai kalbu žengdamas ant žemės naujoje vietoje, klausdamas savęs, ką rasiu ir ką galėsiu duoti. Tai malda išvykstant, padėka už visa, ką gavau iš brolių ir seserų. Tai mano piligrimystės malda.
Manau, kad Marijos kelionės struktūra atskleidžia du rožinio lygmenis. Vienas – kiekviena atskira „Sveika Marija“ malda, kitas – visų rožinio slėpinių struktūra.
Tęsinys kitame numeryje