Siūlome „Mano tikėjimo istorija“ – „Bernardinai.lt“ laidų ciklą, kuriame skirtingi žmonės liudija savo krikščioniškąjį tikėjimą ir dalijasi mintimis, ką daryti tiems, kurie savo gyvenime ieško Dievo, bet vis dar jo neatranda.
Aš sutikau ateiti į šią laidą vien dėl to, – tai egoistiškai skamba, – kad pasitikrinčiau, ar galiu pasakoti kitiems savo patirtį, ir sau paliudyčiau, jog esu teisingame kely. Nes čia aš negaliu meluoti“, – pasakodamas apie savo tikėjimo kelią ir Dievo buvimo pojūtį tvirtina aktorius ARŪNAS SAKALAUSKAS.
Jis užsimena, kad visą gyvenimą negali pamiršti vienos istorijos, kuri jam atsitiko paauglystės metais, kai rašydamas rašinį, pagautas pojūčio, kad viską valdo, užrašė: „Man religija yra kaip vėjo atnešta šiukšlė patvory.“
„Aš šitaip parašiau. Mokytojas perskaitė, mane pasikvietė, klausia: kodėl tu taip rašai? Vadinasi, tu taip rašai apie savo senelius, savo mamą. Prisimenu, mama visą laiką laikydavo medinį kryželį pasidėjusi stalčiuj, aš nemačiau jos meldžiantis, bet ji turėjo jį iš savo mamos. Dar mokytojas paklausė: tu krikštytas tikriausiai? Sakau, taip.
Jis mane labai stipriai sugėdino. Tai buvo pokalbis akis į akį. Ir šitai aš prisimenu iki šiandien…“ – prisipažįsta A. Sakalauskas.
Ką jums reiškia tikėjimas?
Tikėjimas man reiškia matymą, jausmą, supratimą. Pastangą. Visą laiką prisimenu, ką rašė Charmsas, – viename spektaklyje tai naudojome, – jis parašė taip: klausti, ar tikite Dievu, yra tas pats, kai jūs ką tik matėte, kaip žmogus įsidėjo į kišenę krūvą pinigų, ir prašote jo jų paskolinti.
Man tikėjimas yra intymus dalykas. Vidinė nuostata. Tiesiog dabar negaliu tiksliai įvardinti. Tik galiu pasakyti, kad tikėjimas yra.
Prisimenu laikus, kai šaukdavausi visų šventųjų ir paskui greit užmiršdavau, kai pagerėdavo. Aš priklausomas žmogus. Ir mano kelias į tikėjimą nėra paprastas. Nesu įsitikinęs, kad dabar turiu šimtaprocentinį tikėjimą, bet jau pradėjau matyti, kaip viskas surėdyta, kaip viskas klostosi, kaip viskas yra sujungta. Mes priklausom vienas nuo kito, ir visiškai nesvarbu, ar tu būsi prezidentas Prezidentūros aikštėj, ar Tytuvėnų autobusų stoties valytojas. Esam visi vienodi, dirbam savo darbą. Ir dirbdami galime įprasminti vienas kitą. Tai susijungia… Man sunku paaiškinti – aš tiesiog šitai matau.
Aš visą laiką mėgindavau viską valdyti pats. Tvarkyti viską pats. Aprėpti viską pats. Ir galvodavau, kad viskas priklauso nuo manęs. Bet taip nėra – aš tuo įsitikinau. Yra dalykų, kurių tiesiog negaliu padaryti, kurių negaliu suprasti iki galo ir kurie susitvarko patys. Kaip jie susitvarko – aš nežinau, bet taip nutinka. Ir aš tikiu tais dalykais. Tai galima įvardinti Dievu, galima – gyvybe, Visatos tvarka. Mūsų protas negali daug aprėpti. Mes labai siaurai matom. Mes negalim suprasti, kas yra begalybė. Ir lygiai taip pat negalim suprasti, kai žvelgiam į kitą pusę, pro mikroskopą, kur viskas mažėja, mažėja, mažėja.
Svarbiausia – pažinti savo ego, savimeilę, aš visą laiką turiu su jais kalbėtis, aiškintis. Ir kai pradedu tai atpažinti, man darosi daug lengviau. Suprantu, kad tai mano puikybė ir kad aš noriu viską valdyti. Noriu būti lyderis. Bet taip pat puikiai suprantu, kad ne mes šioj žemėj lyderiai. Ne mes. Kai pradedi pats tvarkyti visus reikalus, tada kaip su dalgiu per akmenį, – kai kurie dalykai nesusitvarko.
Anksčiau kalbėdamasis su tikinčiais žmonėmis galvodavau, kad jie turi prisidėję į kišenes daug kortelių. Klausi kokio klausimo – išsitraukia kortelę, sako: belsk, ir tau bus atidaryta. Lengva pasakyti: belsk, ir tau bus atidaryta. Ir tik paskui su laiku man pradėjo viskas dėliotis. Belsk, ir tau bus atidaryta – jeigu nori ką nors pradėti, pradėk dabar. Pradėk. Tik tada sužinosi, ko tau reikia, ko trūksta. O mes nepradedam – kai aš sakau „mes“, tai turiu omeny „aš“, – mes manom, kad viską reikia gerai apgalvoti, susidėti į stalčiukus ir tada pradėti ką nors naujo. Taip niekada nepradėsi, niekada neateis tas laikas. Tas laikas yra dabar. Žmogus, mano manymu, gali pasikeisti dabar. Tiesiog šią sekundę.
Galite tai pavadinti savo keliu į tikėjimą? Dievo pojūčiu? Atsivertimu?
Aš esu sutikęs žmonių, kurie pradėjo tikėti va taip (spragtelėja pirštais). Užsidegė lemputė, ir viskas. Mano kelias į tikėjimą yra ilgesnis. Man viskas dėliojosi labai lėtai, pamažu. Netgi ir dabar dėliojasi. Aš labai norėjau, kad man būtų kaip kitiems. Bet, matyt, mano toks kelias. Negaliu jo nei paskubinti, nei nutraukti. Bet jau pradėjau justi skonį, kas tai yra. Ką reiškia būti laisvam ir nebijoti. Anksčiau visą laiką galvodavau: kaip čia atsitiks, o dabar žinau, kad tiesiog atsitiks. Jeigu ir blogai atsitiks, tai irgi gerai. Matyt, taip turėjo būti. Tiesiog esu ramesnis.
Man tik dabar pradeda dėliotis, kaip kas surėdyta. Dėl ko turiu nesijaudinti, tiesiog palikti, nes tai ne mano kova – ją padarys už mane kažkas. Skamba juokingai, bet kažkas iš tikrųjų už mane kovoja. Kai gerai pagalvoji, perkratai savo gyvenimą – keista, kad aš dar gyvas… Tikrai keista – kažkas visą laiką man padeda pagalvę, kažkas man atidaro vienas duris, aš jas pats užtrenkiu, tada atidaro kitas, sako: eik ir dar tenai paieškok, pamėgink lyderiauti tenai nuėjęs, aš vėl užtrenkiu duris, vėl atidaro kitas. Dėl kažko mane vedžioja…
Yra dalykų, į kuriuos anksčiau nekreipdavau dėmesio, bet dabar kreipiu ir galiu pasakyti: kaip filmuose koks nors ateivis sužeidžiamas, ir jam žaizda iškart užgyja, lygiai tas pats ir mums – mes spjaunam sau į delną, ir jis per laiką užgyja. Viskas tobulai padaryta. Tobulas žmogaus kūnas. Ir kas tai padaro – aš nežinau. Galima sakyti – evoliucija. Galima sakyti – Dievas.
Sakote, jums nuolat tenka aiškintis su savo ego, puikybe, tramdyti norą lyderiauti. O kaip viską paleisti? Juk tai sudėtinga.
Paleisk… (Šypsosi.) Sudėtinga paleist, sutinku. Bet norint surasti ramybę reikia daug dalykų paleisti. Ypač tuos, kurie kyla iš ego, iš to, kad norisi pakeisti kitą žmogų. Nepakeisi kito žmogaus. Ne tavo valioje. Koks jis buvo, toks ir bus.
Ir šitam pasauly niekas nieko neprivalo. Nori – eik, nori – neik. Tavo sprendimai ir tavo pasirinkimai. Jeigu padarai sprendimą, tai ir pasirinkimas tavo. Ir tai turės pasekmių – gerų arba blogų. Pasakymas, kad viskas tavo rankose ir viską gali daryti, gali nuvesti labai toli. Iš tikrųjų ne viskas mūsų rankose, ir ne viską mes galime padaryti. Bet turim tokį vieną dalyką: kažkas giliai viduj mums tarsi pašnibžda: nedaryk taip. Iš kur tas balsas? Čia kaip su programa galima sulyginti. Mes girdim ją, ji įsijungia, bet nemokam ja naudotis. Nesielk šitaip – šnibžda.
Arba, tarkime, maldos „Tėve mūsų“ žodžiai. Aš šimtus kartų kartodavau, kol galų gale supratau – ten juk aiškiai pasakyta: „ir atleisk mums mūsų kaltes“ – taip, labai gražu, mes prašom atleisti, bet tas „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ – čia jau prasideda derybos. Kodėl turiu atleisti, jeigu jis su manimi šitaip pasielgė? Mes užmirštam pirmąjį pasakymą: atleisk taip, kaip mes atleidžiame. Jeigu mes neatleidžiam, tai ir tau nebus atleista. Ir tu kankinsiesi. O reikia atleisti ir pamiršti. Ne tu teisėjas. Ne tu lyderis. Ne tu skirstai šiuos reikalus.
Čia aš taip apie save kalbu.
Aš irgi deruosi: o kas man iš to? O ką aš gausiu? O ką tu nori gaut? Dirbi savo darbą, uždirbi, ir ką tu dar nori gaut? Tas mokėjimas duoti nesitikint nieko atgal – tai drąsių ir stiprių žmonių poelgis. Aš irgi toks noriu būt. Tokia mano siekiamybė. Ir tai man padeda, kartais labai stipriai, man tereikia pabūt, susikaupus pagalvot – ir tada būnu kaip ant sparnų.
Arba ta istorija apie ukrainietį, kuris pasakė „Slava Ukraini“, ir jį čia pat sušaudė, – iš kur ta drąsa ir tikėjimas taip pasakyti mirties akivaizdoj? Tai yra laisvė ir drąsa. Stipriųjų žmonių pasirinkimas, o ne tų, kurie derasi.
Arba būna, kalbiesi su žmogumi, jis kalba kalba, ir tu pradedi skaityti tarp eilučių, matai, kad jis visai ne apie tai galvoja, ką kalba. Ir aš pats stebiuosi tokiais atsivėrimais. Buvau viename gimtadienyje, dalyvavo aštuoni ar devyni žmonės, ir jie vienas su kitu kalbėjosi. Staiga tarsi atitolstu nuo jų ir labai aiškiai girdžiu, kaip vieni kalbasi apie tai, kiti – apie tai, ir visi vienu metu. Aš girdžiu ir vienus, ir kitus. Pagalvojau: prieš dvejus metus nė vieno iš šių žmonių nepažinojau. Ir vienas iš jų yra mano žmona. Kaip aš čia atsidūriau? Ar dariau kažkokius pasirinkimus? Sprendimus? Ieškojau? Ne, neieškojau. Ir tą akimirką nusistebėjau, tarsi juos visus matydamas pirmą kartą.
Kas tai yra?
Galbūt veda jus kažkas?
Galbūt. Neateina šiaip sau žmonės į tavo gyvenimą. Arba jie ateina dėl to, kad tu pasimokytum, kad pamatytum, kaip klydai, kaip apgaudinėjai ir save, ir kitus.
Esate stulbinamos karjeros aktorius. Teatro menas – labai dvasinga veikla, taip sako teatro žmonės. Bet iš tikrųjų, kai pagalvoji – ar teatre daug vietos Dievui?
Man atrodo, daug. Jeigu žvelgsime tarp eilučių. Man atrodo, teatre yra daug Dievo. Be Dievo teatras neįmanomas. Suprantat, žmonės teatre išgyvena, tapatinasi, verkia, juokiasi, bet visi žino, kad tai, apie ką jie kalba, kokius rodo jausmus, kažkas parašė. Vaidindami kitų istorijas jie atpažįsta save ir dar kartą viską permąsto. Visur slypi Dievas… Visur. Teatre ypač. Nelyginu su Bažnyčia, ne, bet teatre yra kažkoks bendras žmonių susitarimas ir bendras tikėjimas.
Ar anksčiau buvo? Man atrodo, visą laiką buvo. Ir dabar netgi yra, kai nekalbama apie Dievą, kai kalbama lozungais. Dabar truputėlį kiti laikai, jie nei geresni, nei blogesni. Jie tiesiog tokie yra. Bet nuo to šnabždėjimo viduj mes niekur nepabėgsim. Galim apsimesti, kad čia nesvarbu, bet tas šnabždesys yra.
Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie ieško savo gyvenime Dievo, bet jo neranda?
Suras, jis visiškai šalia. Jis yra tavy, tik mokėk atpažinti. Mokėk atpažinti, kas atsitiko, dėl ko atsitiko, ar pasimokei iš to, ar tave moko, ar tave kviečia eiti šiuo keliu. Klausyti savęs reikia. Tai sunku, nes vyksta amžina kova. Kaip, mano manymu, yra absoliuti meilė, lygiai taip pat yra ir absoliutus blogis, kuris man yra nepaaiškinamas. Man niekas nepaaiškins, kodėl dabar vyksta karas Ukrainoje. Tų tikrųjų priežasčių. Galime narstyti politines, ekonomines priežastis, kaip apkvailinta liaudis, kaip sėdi psichopatas valdžioj, bet tai nepaaiškina, kodėl tokia masė žmonių aklai pasiduoda žudymui. Kas tai yra?
Prieš metus pradėjau užsisakyti Biblijos skaitinius sau į paštą. Ir kai tik susiduriu su kokia nors problema, kuri man neduoda ramybės, ryte atsidarau savo paštą ir ten randu aiškiai parašyta, tarsi kas skaitytų mano mintis. Žmogus pasėjo rugius, o naktį kažkas atėjo ir pasėjo piktžoles. Ir niekas nežino, kodėl taip atsitiko. Gėris ir blogis. Tarsi vienodos jėgos, tik viena kuria, o kita naikina. Tai gali skambėti įtartinai, kai manęs kas nors klausys, bet taip yra.
Geriau būti šitoj pusėj. Kad ir kaip narstytum, dėliotum kortas ir su savimi derėtumeisi, jeigu naudą matuoji apčiuopiamais dalykais, tikėti yra geriau.
Jurgita Jačėnaitė