Sveikinu visus Jėzaus Kristaus Prisikėlimo švente ir, dalinuos su Jumis velykiniu džiaugsmu bei trokštu, kad kiekvieno Jūsų širdis būtų kupina džiaugsmo, kuriuo spinduliuoja Velykų žinia. „Jis prisikėlė!“ – tai mūsų tikėjimo pamatas, vilties ir meilės priežastis, nes ,jei Kristus nebuvo prikeltas, anot apaštalo Pauliaus, „tai tuščias mūsų skelbimas“ (l Kor 15, 14). Be prisikėlimo patirties Jėzaus ir mūsų nešami kryžiai būtų tik krikščioniško gyvenimo absurdo tragedija.
Nenuginkluoja Jėzus įspūdingu, triumfuojančiu prisikėlimu, bet po truputi ženklais – kaip Velyknaktį – tuščiu kapu, numestomis įkapės, vis veda į asmeninį susitikimą.
Tik reikia išdrįsti leistis į šią kelionę, apsiginklavus ne teoriniais apsiskaitymais, bet nuolankiu ir nuoširdžiu ieškojimu, o tiksliau leidimu, kad Jėzus surastu ir apsireikštu. Mes silpni ir mūsų tikėjimas silpnas. Tai žinodamas, Jėzus per paskutinę vakarienę, paliko save duonoje ir vyne, kad mes galėtume jį matyti, priėjo prisiliesti ir būti jo sustiprinti.
Jėzus mirdamas ant kryžiaus užnešė mūsų nuodėmes, kad mes nebevergautume nuodėmei, bet gyventume Dievo vaikų laisvės gyvenimą. Tiesa, kad pralietas kraujas paliestu mane, turiu išpažinti nuodėmes ir priimti atleidimą. Juk nepriėmę Jėzaus – kenčiančio ir mirštančio už mane, ir žinia apie tuščią kapą bei Jo prisikėlimą man nieko nesako.
Tad priimkim Jėzų tokį koks yra – kenčiantį ir mirštantį už mane. Tuomet ir, džiugus aleliuja pripildys mūsų širdis.
Klebonas kun. Rolandas