Jieznas – vientisas kunigaikščių Holovčinskių ir grafų Pacų miestas. Jie labiausiai prisidėjo prie krašto kūrimo LDK ir Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos laikais. Lietuvos Metrika, Kauno Žemės teismo aktais gal jau nesuabejosim. Juk neįvertinti penkių kartų, kūrusių Jiezną, būtų absurdiška. Abiejų garbingų giminių herbai puošia Valdovų rūmus. Tik labai gaila, kad ne visi ten lankosi. Visiems krašto kūrėjams skiriame ir skirsime dėmesį. Šį kartą skirsime dėmesį Jiezno pirmeiviams. Džiugu, kad tiek lietuvių, tiek baltarusių istorikai (litvinizmas – baltarusių dvasios turgininkų ideologija – V. K.) tarpusavyje sąžiningai lenktyniauja, tyrinėdami LDK istoriją. Leisdami LDK metrikas, 2018 m Vilniaus Universitetas, 2020 m. Baltarusijos Mokslų Akademija išleido Lietuvos Metrikos leidinius, kuriuose yra dokumentas, papildantis Jiezno istoriją. Tai brolių Motiejaus ir Stasio Juškaičių bylos su Jaroslavu Mikitinyčiu dėl jų, kaip Jiezno dvaro valdinių, bet ne kaip Trakų pavieto bajorų, priteisimo kunigaikščio sprendimai“ (Lietuvos Metrika. 1554–1568, 34-oji Teismų knyga 1554–1556, Vilniaus Universitetas. 2018, p. 36–38;), taip pat Метрыка Вялікага Княства Літоўскага. Кніга 35 (1551–1558): кніга запісаў № 35 (копія канца XVI ст.) / Нацыянальная акадэмія навук Беларусі, Інстытут гісторыі; падрыхтаваў А. А. Мяцельскі. — Мінск: Беларуская навука, 2020. p. 248–249)
Abiejuose dokumentuose skelbiami tekstai vienodi, tik jie atlikti iš skirtingų Metrikos originalo kopijų. Dokumentas iš originalo iššifruotas, bet neišverstas. Mes jį išvertėme iš rusėnų kalbos.
Dokumento pagrindinė tema – ir tais laikais pasitaikė pareigūnų ydos, pažeidinėjant įstatymus, siekimas pasipelnijimo, naudos. Tuo pačiu ryškios LDK didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto ir Ponų Tarybos savalaikės pastangos užkirsti tam kelią. Nors per 470 metų smarkiai kito technologijos, bet žmogiškos ydos liko tos pačios. Tikėjimas Dievu padeda mumyse amortizuoti tas ydas, net sušvelninti jų skaudų poveikį aplinkiniams.
Jieznas prieš 1554 metų birželio 30 dieną
Pateikiu labai svarbų ir garbingą Jiezno dokumentą. Prie jo atsiradimo, Jiezno vardo ir priimto sprendimo prisidėjo LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1520–1572), žymus LDK politinis ir karo veikėjas, prieštaravęs, verkęs ir maldavęs karalių dėl Liublino unijos sudarymo, vadovas Mikalojus Radvila Rudasis (1520–1587), palaidotas Dubingiuose, ir labai žymus LDK valstybininkas, Pirmojo Lietuvos statuto 1529 m. iniciatorius, Vilniaus Universiteto (Jėzuitų Akademija) steigimo signataras, Žygimanto Augusto LDK kancleris ir raštininkas Eustachijus Valavičius (1512–1584). Dokumentas skirtas Lietuvos Ponų Tarybos nariui, Jiezno rūmų savininkui kunigaikščiui Jaroslavui Holovčinskiui (1520–1567). Šio tėvas Motiejus Mikitinyčius (apie 1480–1539) – Lietuvos Ponų Tarybos narys, palaikęs gerus santykius su Aleksandru Jogailaičiu ir Žygimantu Senuoju. 1507–1539 m. sukūrė didelę krašto imperiją, susidėjusią iš Lenkijos karalių, LDK didžiųjų kunigaikščių pavedimu valdomo plataus Birštono dvaro su dabartinio kairiakrantės Prienų rajono savivaldybės teritorija, privačių valdų Jiezno ir Šventininkų valsčiuose (dabartinės Jiezno ir Kruonio seniūnijos), Šlienavos ir apylinkių, Rokų, Vaišvydavos Balbieriškio apylinkių, dalies Marijampolės ir Kazlų Rūdos savivaldybių teritorijų). Jaroslavas Holovčinskis nuo 1549 iki 1566 metų užėmė svarbias Trakų vaivadijos maršalkos pareigas, vėliau net Kauno laikytojo ir pirmojo iš Jiezno dvaro savininkų Kauno seniūno pareigas, jam priklausė ir dalis administracinės valdžios paviete, ir kariuomenės surašymas bei rinkimas. Tai sudarė galimybes jam ir piktnaudžiauti valdžia. Tai, beje, pasitaikė ir Pacų bei kitų didikų tarpe. Pagal Lietuvos Statutą pagrindinė bajoro pareiga buvo tarnauti valdovo kariuomenėje, už tai jis gaudavo žemės sklypą su priklausomais valstiečiais. Deja, ne visi bajorai norėjo kariauti, todėl per pavieto maršalką bandė „susitarti“, o maršalka vietoje jų neteisėtai į kariuomenę siųsdavo savo baudžiauninkus, kuriems tai buvo neprivalu. Juos prilygindavo kažkada buvusiems laisviems valstiečiams, kurie retkarčiais atlikdavo senų laikų valstiečio keliuočio arba, rečiausiai, riterio prievolę eiti į kariuomenę. Ir tie, daugiausiai dvaro teritorijoje, turėdavo gaudyti nusikaltėlius arba pabėgusius kalinius. Kanceliarine rusėniška Lietuvos Metrikos kalba jie buvo vadinami „люди путные“ (valstiečiai keliuočiai, atliekantys kelio prievolę, o ta priedanga ir karinę – V. K.)
Su Žygimanto Augusto išmintimi…
Valdovo pareiga buvo tuos pažeidimus užfiksuoti ir neleisti daugiau kartotis. „1554 m. birželio 30 dienos Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto nutartis kunigaikščiui Jaroslavui, Motiejaus Mikitinyčiaus sūnui dėl jo elgesio su valdiniais Juškaičiais, jų sulaikymo ir keitimo valstiečio kario keliuočio tarnybos į bajoro karinę tarnybą. Aš, Dievo malone, Lenkijos karalius, Lietuvos, rusų, prūsų, žemaičių, Mazovijos ir kitų didysis kunigaikštis šiuo raštu pažymiu, kad skundėsi mums Motiejus ir Stasys Juškaičiai su savo sūnumis maršalu Jaroslavu, Motiejaus Mikitinyčiaus sūnumi. Skundėsi tuo, kad jis savivalę ir smurtą palaikė, jų namus apiplėšė, namą užantspaudavo. Patį Motiejų į kalėjimą Jiezno rūmuose uždaryti įsakė. O jo sūnų Jokūbą jo urėdas ( jo pavardė – Karalius) mušė ir nemažai skriaudos padarė. Ir lenkėsi jie mums žemai. Dėl teisingumo sudarėme komisiją žemės riboms tarp jų patikrinti ir pavedėme tai Mikalojui, Jurgio sūnui Radvilai, taip pat Trakų vaivadai (karo vadui – V. K.), Lydos, Vasiliškių, Beliačių ir Semeliškių vietininkui. Kad jis šį mūsų raštą kunigaikščiui parodytų, kad šis stotų prieš Trakų vaivadą ir prieš mūsų bajorus dėl teisingumo. Gi Trakų vaivada mums pasakė, kad teismų rėžių bylas peržiūrėjo, bet ne viską suspėjo, nes kunigaikštis Jaroslavas tuos žmones, kurie juo skundęsi, pakeisdavo savo asmeniniais Jiezno pavaldiniais, kurie nuo seno kunigaikštienei Elenai ir netekus jos, ir velioniui broliui kunigaikščiui Jonui, ir Jaroslavo dabartiniam globėjui Novgorodo vaivadai, dvaro maršalkai, žemės paiždininkiui, Slonimo seniūnui Jonui Gornostajui ir jam pačiam karine valstiečio tarnyba Jiezno dvarui amžinai tarnavo ir tuos Jiezno rūmus (kuriuose uždaryti buvo – V. K.) žinojo. Pas jį nuo išvykusio Žemaičių vyskupo Vaclovo Virbickio likę žmonės, karinės tarnybos žmonėmis tapo. Nors Trakų paviete jokių bajoriškų prievolių neatlikinėjo, nei žemės, nei karinės tarnybos“ (Ten pat).
Mikalojui Radvilai Rudajam, tiriant skundą, išaiškėjo, kad, kai Jaroslavas Holovčinskis išvykdavo į karą, nuskriausti žmonės jokių bajoriškų pareigų, karinės tarnybos pareigų neatliko. Nurodoma dar viena smurto priežasčių. Mirus tėvui Motiejui Mikitinyčiui, Jaroslavas ir brolis Eustachijus ėmė dalintis dvarus, žemes ir žmones, antspauduoti priklausomų valstiečių sodybas. O Jiezno pareigūnas pavarde Karalius Juškaičius į kalėjimą rūmuose uždarė, kad tie priešgyniauti išdrįso. Motiejus su sūnumi ir broliu apklausiami pasakė, kad niekada jie nebuvo bajorais, o bajorais buvo Adomas Mykolaitis, Mykolas Laurinaitis, Jonas Stonys, medžioklis Jonaitis Soroka.
Minėti asmenys, galimai per Jaroslavo Holovčinskio malonę išvengę karinės tarnybos, liudijo palankiai kunigaikščiui Jaroslavui, teigdami, kad Juškaičiai buvo šlėktos. Tada Trakų vaivada (Mikalojus Radvila Rudasis) irgi išsakė savo nuomonę: jeigu jie kuo nors galėjo būti, tai tik valstiečiais keliuočiais. Savo išvadas išsakė ir Darsūniškio (Jieznas pagal karinę organizaciją jam priklausė, nors visais kitais lygmenimis buvo privati Holovčinskių valda) seniūnas Jonas Vaskevičius, taip pat nuskriaustųjų žemionys, trys bajorai Jonas Martinaitis Burba, Grigas Barbaryčius ir Jonas Jonaitis, kurie nušvietė, kad Juškaičiai nėra šlėktos, kad jie Jiezno valstiečiai – keliuočiai, visada Jiezno dvare atliko karinę tarnybą, o Trakų paviete (iki 1566 m Trakų pavietas, vėliau Kauno – V. K.) jokių įsipareigojimų neturėjo.
Mikalojus Radvila Rudasis išklausė Jaroslavo Holovčinskio pasiaiškinimą. Šis paaiškino, kad dėl to kalti jo pareigūnai, kurie nežinant maršalkai tai padarė. Apie šį įvykį Mikalojus Radvila Rudasis informavo Lietuvos Ponų Tarybą (įtakingiausi 20–25 LDK pareigūnai – V. K.). Jos nariu buvo ir pats kunigaikštis Jaroslavas Holovčinskis.
„Lietuvos Ponų Taryba kunigaikščiui Jaroslavui, kaip viršijusiam savo įgaliojimus, pavedė savo baudžiauninkus Juškaičius visiškai paleisti į laisvę, grąžinti jiems amžiams jų turėtą turtą, namus. Dėl to mes ir šį raštą surašėme. Rašytas Vilniuje, 1554 Viešpats gimimo metais, birželio 30 dieną. Savo ranka pasirašė LDK kancleris. Vilniaus Vaivada (Mikalojus Radvila Rudasis ir LDK kancleris ir raštininkas Eustachijus (Valavičius – V. K.)“ (Ten pat, p. 38).
1554 m. kunigaikščių Holovčinskių mūrinė Jiezno pilis (rūmai)
Kai kurie iš mano oponentų, neigiantys kunigaikščių Holovčinskių vaidmenį Jiezno istorijoje, užduos klausimą: o pagal ką sprendžiama?
1) Į šį klausimą irgi atsako Lietuvos Metrika. Lietuvos Metrikos 1554–1558 34-oje Teismų bylų knygoje 115 dokumentas 1555 m. kovo 25 d. karalius Žygimantas Augustas stabdo Motiejaus Mikitinyčiaus dukros Teodoros Motiejūtės Korsakienės nuo pirmosios žmonos Fetinijos teisminį ginčą su jos broliu Jaroslavu iš antros tėvo santuokos su Liudmila Duchnič ir broliu Eustachijumi iš trečiosios jau mirusio tėvo santuokos su jau našle Tomilos Mtislavietės. Pirmosios dvi Motiejaus Mikitinyčiaus žmonos mirė dėl ligų. O teisminis Motiejaus Mikitinyčiaus vaikų ginčas vyko dėl Balbieriškio ir Kmiažycų pilių (mūrinių rūmų) su jiems priklausančiais kaimais paveldėjimo. Taigi Balbieriškio, Kniažycų rūmai – mūriniai, Holovčino ir dabar dar mūro griuvėsiai yra. Jiezno pilis nepaminėta, nes ją iš karto po tėvo mirties paveldėjo be teisminių ginčų Jaroslavas Holovčinskis (Lietuvos Metrika (toliau LM 1554–1558, 34-oji Teismų bylų knyga, Vilniaus Universitetas. 2018, p. 102).
2) Pats Motiejus Mikitinyčius jau 1499 m. Vilniuje gavo sklypą ir pasistatė mūrinį namą tuometiniame rusėnų rajone, dabartinėje Bokšto gatvėje (LM, 25-oji užrašymų knyga. V., 1998, p. 185–186). Jis matė, kaip karalius Aleksandras Jogailaitis apjuosė Vilnių mūro siena.
3) Motiejui Mikitinyčiui valdant tik Balbieriškio ir Kniažycų rūmai buvo mūriniai. Bet pagal 1539 metų testamentą, mirus tėvui, Jiezno valda turėjo atitekti sūnui Jaroslavui, o Balbieriškis – Eustachijui. Tad Jaroslavo didelių valdų Kauno paviete turto apsauga pagrindinėje valdoje, tiek jo LDK Ponų Tarybos nario statusas, tiek valdovo atstovo – seniūno Kauno regione – statusas reikalavo mūrinės pilies Jiezne.
4) Mūrinės pilies rūsių katakombos ir dabar yra dideliame plote aplink Jiezno seniūniją 3,5–4 metrų gylyje.
5) 1554 m. pirmąkart Jiezno istorijoje priimdamas labai žinomą, garbų Žemaičių vyskupą Vaclovą Virbickį, Jaroslavas Holovčinskis, be abejo, didžiavosi savo rūmais.
Jaroslavo Holovčinskio Jiezno grafystės valdos
Kunigaikščiai Holovčinskiai, pradedant Motiejumi Mikitinyčiumi, pagrindinai suformavo Jiezno krašto arealą, vadinamą grafyste. Ypatingai čia padirbėjo Jaroslavas Holovčinskis. Jis 1557 metais nustatė šiaurinę grafystės sieną 4km nuo Kalvių, ties Kazokų kaimu, ir ją pažymėjo kapčiais. Kaip plėtėsi grafystės valdos, pažymėjo Grigalius Valavičius, žymus LDK veikėjas, miškininkas, 1559 m. atlikęs LDK girių reviziją. Jis pastebėjo, kad šalia Jiezno ir Šventininkų kunigaikštis Jaroslavas turėjo Šventininkų girią iki pat Tursono kalno, Šlienavos, Rokų apylinkes. Darsūniškio girioje kunigaikščio šienaujamos pievos buvo prie Germuonio upės. Birštono girioje kunigaikščio Jaroslavo kaimai buvo prie buvusio Apšaro ežero (Gudelių link), prie Leiciškių ežero (1 km į vakarus nuo Gudelių, 1 km į šiaurės rytus nuo Žuvinto), prie Amalvo ežero (3 km į šiaurę nuo Daukšių), prie Ringio upelio (Ringėnai). O 1565 m. kunigaikštis Jaroslavas į LDK kariuomenę pristatė 100 ginkluotų raitelių ir 50 ginkluotų pėstininkų (Pietinė Lietuva. Grigaliaus Valavičiaus 1559 m. Lietuvos girių aprašymas, Chicago, 1964, p. 127–132).
Mielieji, tai mūsų kunigaikščio, mūsų Jiezno grafystės valdos. Vėliau jų dydis keitėsi. Ar tai mūsų nedžiugina, nesuteikia garbės? Ar visos kunigaikščių Holovčinskių, kūrusios kraštą, kartos per tvyrantį nemokšiškumą nusipelnė tokio jų ignoravimo praeities įprasminime?
Vytautas Kuzmickas, istorikas