Kelinti metai spalio mėnuo skirtas misijoms. Misija – tai džiaugsmas pažinti Dievą, kuris yra Tėvas ir kuris yra Meilė, ir skelbti visiems Jėzaus Kristaus, vienatinio Tėvo Sūnaus, asmenį. Šių metų tema: „Degančios širdys, keliu žengiančios kojos“ plg. Lk 24,13-35.
Spalis prasideda šv. Teresės iš Lizjė (Lisieux), misijų globėjos, liturginiu minėjimu. Šis minėjimas primena mums, kad Evangelijos misionieriai skiriasi pagal tai, kaip jie skelbia Jėzaus Kristaus apreikštą Dievą. Reikia tokių skelbėjų, kurie paliktų savąsias pirmines bendruomenes ir savo gyvenimu liudytų tikėjimą tarp žmonių, kurie dar nėra girdėję Gerosios Naujienos. Tačiau yra ir tokių, kurie lieka savo gyvenamojoje aplinkoje, bet yra kviečiami palaikyti pirmuosius malda, aukomis, gyvenimo pavyzdžiu. Jie taip pat yra misionieriai.
Popiežius Pranciškus primena: „Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra misijų globėja, bet ji niekuomet nebuvo misijose: kaip tai suprasti? Ji buvo vienuolė karmelitė, o jos gyvenimas buvo kupinas menkumo bei silpnumo dvasios – ji save vadino „mažu smėlio grūdeliu“. Būdama silpnos sveikatos, Teresėlė mirė sulaukusi vos 24 metų. Tačiau nors jos kūnas buvo silpnas, širdis – pilna gyvybės. Ji buvo misionierė. Savo dienoraštyje šv. Teresė pasakoja troškusi būti misioniere ne tik keletą metų, bet visą likusį gyvenimą, iki pasaulio pabaigos. Teresė buvo kelių misionierių „dvasios sesuo“: iš vienuolyno lydėjo juos savo laiškais, maldomis ir nuolat aukojo už juos įvairius apsimarinimus. Nesiekdama pasirodyti ji meldėsi užtarimo malda už misijas, veikė tarsi variklis, kurio nesimato, bet kuris suteikia transporto priemonei galimybę judėti į priekį. Iš tiesų, misionieriai, kurių globėja yra Teresė, yra ne tik tie, kurie toli iškeliauja, išmoksta naujų kalbų, daro gerus darbus ir moka gerai skelbti Evangeliją. Ne. Misionierius yra kiekvienas žmogus, kuris savo gyvenamoje aplinkoje yra Dievo meilės įrankis“.
Todėl turime atnaujinti misionierišką savo savimonę: Evangelijos žinia negali sustoti – ji turi sklisti į tolimus ir artimus kraštus. Tolimus ne tik geografiškai, bet ir socialine prasme: štai galbūt mūsų kaimynas taip nutolo nuo Dievo, kad jo gyvenime nėra jokios tikėjimo šviesos. Tačiau, kas pasieks mūsų kaimyną, jei ne mūsų gyvenimo pavyzdys? Rytinis pasisveikinimas, jam suteikta paslauga, pagalba, gailestingumas bei abipuse pagarba paremti kaimyniški santykiai… Visa tai gali grąžinti tam žmogui tikėjimo šviesą.
Emauso mokiniai – pavyzdys kiekvienam mokiniui misionieriui
Pasaulinei misijų dienai popiežius pasirinko Emauso mokinių vaizdinį iš Evangelijos pagal Luką 24 skyriaus. Šios ištraukos centre – du mokiniai, keliaujantys į Emausą. Jie visais laikais domino skaitytojus. Kas jie? Kur eina? Atrodo, kad šiuos du veikėjus gaubia paslapties skraistė. Vieno iš jų nežinome nei vardo, nei lyties…
Kurti atmintį, atverti širdį
Emauso mokiniai yra tikroje tikėjimo kelionėje. O šią kelionę reikia pradėti būtent nuo širdies. Susitikimo su Kristumi pabaigoje jie sako: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32). Atkreipkime dėmesį į vieną detalę: šie du mokiniai nebuvo apaštalai, tačiau jie pažino Jėzų žemiškajame Jo gyvenime, gerai žinojo, ką Jis buvo padaręs: „Jis buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais…“ (Lk 24,19). Emauso mokiniai labai gražiai apibūdina Jėzaus tarnystę, tačiau trūksta vieno dalyko – širdies. Jėzus juos pavadina „neišmanėliais ir nerangios širdies“ (Lk 24, 25). Skausmas ir nusivylimas dėl to, kas įvyko, atšaldė jų vidų, tačiau Viešpats juos aplanko toje nesėkmės patirtyje, išgydo jų atmintį ir paskatina vėl atverti širdis, kurios jau buvo užsivėrusios.
Matyti Viešpatį – misijos pradžia
Jėzus visada buvo su jais, jie kartu vaikščiojo, o vis dėlto šie žmonės Prisikėlusiojo neatpažino. Dviejų mokinių „matymas“ aprašomas su daug ironijos: iš pradžių jie Jėzaus visai nematė, bet Jis „ėjo kartu“ (Lk 24, 15). Vėliau jie jau kalbasi su Jėzumi, tačiau palaiko jį svetimšaliu. Pats Viešpats aiškina jiems Raštų prasmę ir kartu su jais vakarieniauja. Po Prisikėlimo kiekviena Viešpaties vakarienė yra dovanojimo ir meilės ženklas. Nežinome, kur jie apsistojo, ar tai buvo namai, ar užeiga – evangelistas mums to nepasako, tai nėra svarbu. Teksto autorius visą mūsų dėmesį nori sutelkti į Jėzaus veiksmą tą vakarą – tai yra svarbiausias viso pasakojimo momentas: „Jis paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems“ (Lk 24,30). Ši duona – tai ne vien vanduo ir miltai. Tai Paskutinės vakarienės atminimas. Per ją Jėzus kalbėjo: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19). Tuomet „jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24,31). Didžiausias kada nors atliktas Meilės veiksmas leidžia jiems atpažinti Viešpatį. Nebeįmanoma sulaikyti džiaugsmo, jis prasiveržia jų gyvenimuose. Todėl Emauso mokiniai grįžta į Jeruzalę, kad paskelbtų kitiems mokiniams, ką regėję.
2023 m. Pasaulinei misijų dienai skirtoje žinioje popiežius rašo: „Žengiančių kojų“ įvaizdis mums dar kartą primena prisikėlusio Viešpaties Bažnyčiai pavestą misiją evangelizuoti kiekvieną žmogų ir kiekvieną tautą iki pat žemės pakraščių. Šiandien žmonijai, pažeistai daugybės neteisybių, alinamai susiskaldymų ir karų, labiau nei bet kada anksčiau reikia Gerosios Naujienos apie taiką ir išgelbėjimą Kristuje.
Kas yra Emauso mokiniai?
Mes patys esame Emauso mokiniai, kai einame tuo pačiu keliu kaip ir jie, kai prisimename Viešpaties veikimą mūsų gyvenime ir kai nuoširdžiai klausantis Jo Žodžio užsidega mūsų širdys. Esame Emauso mokiniai, kai susitikimo su Prisikėlusiuoju džiaugsmas neleidžia mums užmigti naktimis ir skatina mus būti Jo Džiaugsmo liudytojais. Tai mes, kurie grįžtame į savo aplinką liudyti susitikimo su gyvu, prisikėlusiu Išganytoju. Mokinių kelionė atgal į Jeruzalę yra misionieriškas veiksmas par excellence, kuris neapsiriboja vien kalbomis apie Dievą, bet ir Jį liudija.
„Kaip tie du mokiniai pasakojo kitiems, kas jiems atsitiko kelyje (plg. Lk 24, 35), taip ir mūsų skelbimas bus džiaugsmingas pasakojimas apie Viešpatį Kristų, Jo gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą, apie stebuklus, kuriuos Jo meilė įvykdė mūsų gyvenime. Taigi ir mes vėl leiskimės į kelionę, nušviesti susitikimo su Prisikėlusiuoju ir atgaivinti Jo Dvasios. Eikime degančiomis širdimis, atviromis akimis ir keliu žengiančiomis kojomis, kad Dievo žodžiu uždegtume kitų širdis, atvertume kitiems akis pamatyti Jėzų Eucharistijoje ir pakviestume visus drauge keliauti taikos ir išganymo
keliu, kurį Dievas Kristuje dovanojo žmonijai“ (Popiežiaus žinia 2023 m. Pasaulinės misijų dienos proga).