Vyskupijos vyskupas, atlikdamas pastoracinę pareigą, vizituoja savo valdomas parapijas. Lankant ganomuosius, vyskupo tikslas yra skelbti Evangeliją, gaivinti tikėjimą, viltį ir meilę, kviesti išpažinti ir liudyti Kristų, rūpintis tikinčiųjų dvasine gerove. Taip pat siekti, kad Evangelinė žinia paliestų visus parapijos žmones, pažinti parapijos gyvenimą, sužinoti jos aktualijas, stiprinti sielovadą, skatinti visų jos sričių atsinaujinimą.
Ką Jums reiškia Kaišiadorių vyskupijos vyskupo Jono Ivanausko atvykimas į parapijos bažnyčią, susitikimas su pastoracinės tarybos nariais, Gyvojo rožinio būreliu, parapijoje veikiančių organizacijų atstovais bei parapijiečiais?
Jonas, Kašonys
– Vyskupo apsilankymas tarsi sustiprina visa tikinčiųjų ir, galbūt, tų, kurie dar nesuradę tikėjimo savyje, bendrystę – tiek tarpusavyje, tiek su bažnyčia, Dievu.
Ona, Sundakai
– Ne kartą teko dalyvauti susitikime su vyskupu. Po jo palaiminimo atrodo, kad ir mirti jau nebaisu.
Daiva, Jieznas
– Įdomu išgirsti ir mūsų klebono Rolando tarsi audito ataskaitą, džiaugsmus bei rūpesčius dėl bažnyčios reikalų. Juk vyskupo dėmesys įkvepia ir mus, bendruomenę, suteikia vilties, sustiprina tikėjimą dar kartą primenant, kad bažnyčia – mūsų visų namai, todėl ir rūpintis, juos puoselėti turime visi.
Aldona, Sobuva
– Vyskupo apsilankymas parapijos bažnyčioje visada yra svarbus. Tai dar kartą patvirtina tai, ko mes mokome savo vaikus, kaip svarbu mokėti mylėti ir tikėti, kad Jėzų galime sutikti ir kitame žmoguje. Manau, svarbu visiems vyskupo padrąsinimas liudyti Kristų ir susitelkti bendrystėje ir su savimi, vieniems su kitais, ir su Dievu. Ir mūsų bažnyčioje pamaldų metu gautą šviesą parnešti į savo šeimas, perduoti ligoniams, ir, žinoma, mylėti savo artimą kaip save patį.
Sutvirtinimo sakramentas – tai krikščioniškosios brandos ženklas, sąmoningas pakrikštyto ir pagal Katalikų Bažnyčios tikėjimą gyventi pasirengusio žmogaus sustiprinimas Šventąja Dvasia.
Apeigos atliekamos šventiškai ir iškilmingai. Dalyvauti šiose iškilmėse kviečiami sutvirtinamųjų giminės, bičiuliai bei vietinės bendruomenės nariai, kad jie atstovautų visai Dievo tautai ir parodytų, kokius tikėjimo vaisius joje subrandino Šventoji Dvasia. Sutvirtinimo tėvu ar mama gali būti tik pakrikštyti, Sutvirtinimo, Atgailos ir Eucharistijos sakramentus priėmęs brandaus tikėjimo žmogus, gyvenantys pareigingo krikščionio gyvenimą. Šis žmogus turi būti autoritetas tam, kuris priima Sutvirtinimo sakramentą.
Ar esate priėmę sutvirtinimo sakramentą? Ką jis jums reiškia?
Darius, Jieznas
-Taip, esu krikštytas, prie Komunijos, atsimenu, mane vedė močiutė. O Sutvirtinimo sakramentą priėmiau norėdamas susituokti bažnyčioje, kaip norėjo būsima žmona. Šiek tiek tam priešinausi iš pradžių, bet dabar esu laimingas, nes po jo priėmimo iš naujo atradau save.
Lina, Jieznas
– Taip, tai buvo prieš ne vieną dešimtmetį atgal laiku, kai man sutvirtinimo sakramentą suteikė kardinolas Vincentas Sladkevičius būtent Jiezno bažnyčioje. Gerai pamenu, kad pirmiausia reikėjo atlikti išpažintį, priimti Švenčiausiąjį sakramentą. Man buvo apie dvylika metų. Iškilmės vyko vasarą bažnyčios šventoriuje, buvo labai graži diena, ir atmintyje išlikęs didelis ratas mūsų, norinčių gauti sutvirtinimą, už mūsų nugarų stovėję tuo laikmečiu vadinami birmavonės tėvai (Sutvirtinimo mama ar tėvas). Bažnyčios šventoriuje žmonių buvo tiesiog sausakimša, vos rasdavai, kur pastatyti koją. Antrą šventą vardą man parinko mama – juk tikintieji žinojo šventųjų vardus. O sutvirtinimo mama tiesiog tapo moteris, šalia manęs stovėjusios mergaitės mama, kuriai dabar nunešu gėlių į jos Amžinojo poilsio vietą. Tai visą gyvenimą sutvirtinimas ir reiškia sutvirtėjimą. Kai gyvenime būna labai sunkių situacijų, pamenu kardinolo iškeltą ranką virš mano dar „žalios” galvelės…
Marytė, Jiezno parapija
– Oi, tai buvo daugiau nei prieš penkiasdešimt metų. Kai dar iš toli ateiti pėsčiomis iki Jiezno mums, to meto vaikams, buvo netoli. Ir keliai buvo geri, ir per pievas bristi gera. Nelabai kuo turėjom ir apsiauti, ir apsirengti, nes augom daug vaikų šeimoje, nebūdavo, kaip dabar, teikiamų dovanų nei nuo tėvų, nei nuo sutvirtinimo tėvų ar mamų. Nebuvo po iškilmių, kurios mums buvo išties šventos, ir užsakytų kavinių nei picų į namus. Sugrįžę pėsčiomis namo atgal labai skaniai kirsdavome bulves su rūgpieniu. Taigi pėsčia atėjau ir pirmosios Komunijos, ir gauti Sutvirtinimą, ir vėliau, dar daug kartų sekmadieniais, kuriuos mes švęsdavome, dalyvauti šv. mišiose. Dabar jau nebepaeinu, eikite jūs, vaikai, eikite. Mano malda gal pasieks Dievulį iš namų, kol iš jų išeisiu visam laikui.