Šiais metais birželio 22 d. dovanoja dvi sukaktis – pal. Teofiliaus Matulionio 150-ąsias gimimo metines (Palaimintasis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio k., Alantos valsčiuje (dabar – Anykščių r.). Taip pat ši diena svarbi Jiezno parapijai, nes minime garbios atminties kunigo Broniaus Bulikos mirimo 35-ąsias metines (kunigas mirė 1988 m. birželio 22 d., palaidotas Jiezno parapijos šventoriuje). Palaimintąjį Teofilių parapijoje minėsime šv. Jono Krikštytojo gimimo atlaiduose (birželio 24 d. 12 val.), kun. Bronių pagerbsime ir už jo tarnystę Jiezne Dievui dėkosime Vyskupo apsilankymo metu (birželio 25 d. 10 val.).
Siūlome keletą pal. Teofiliaus minčių apie Atgailą ir kun. Broniaus apie gerus darbus.
APIE ATGAILĄ
Nenusiminkime, brangūs broliai ir seserys Kristuje, nepraraskime pusiausvyros. Pasitikėkime Dievu, prisiminkime Kristaus įspėjimą: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11,9) ir „Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos“ (Jn 16,23), nes „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15,5). Taigi, pirmučiausia šaukimės Dievo gailestingumo. Bet atsiminkime, kad būtina sąlyga laimėti Dievo gailestingumą – susitaikinti su Dievu per Atgailos sakramentą, nebegrįžti į savo senas nuodėmes, pradėti naują gyvenimą ir tuomet – būkime tikri – nieko blogo mums neatsitiks. Juk Dievas per pranašą Ezekielį užtikrina, sakydamas: „Jei nusidėjėlis darys atgailą dėl visų savo nuodėmių, kurias jis padarė, ir sergės visus mano įsakymus, laikysis teisės ir teisybės, jis tikrai bus gyvas ir nemirs. Aš nebeatminsiu visų jo neteisybių“ (Ez 18,21-22). (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Mano brangiausieji, „daug gali nuolatinė teisiojo malda“ (Jer 5,16), nors malda „pereina per debesis“ (Ekl 35,2), nors Išganytojo yra pažadėta – „Ko tik melsdamiesi prašysite, tikėkite, kad gausite“ (Mk 11,24), tačiau atsiminkime to paties Išganytojo grasinimą – „Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite“ (Lk 13,5). Kad iš tikrųjų Išganytojas neįvykdytų to grasinimo, neleistų mums nuo karo žūti, o pasielgtų pagal pažadą: „Aukščiausias pasigaili darančiųjų atgailą“ (Koh 12,3), neatidėliodami, dar šiandien visa širdimi grįžkime prie Dievo, savo kasdieninį ir viešą gyvenimą sutvarkykime pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus, pradėkime skaisčiai ir blaiviai gyventi. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. rugsėjo 16 d.)
GERI DARBAI
Už kokius darbus Dievas žmogų apdovanos amžina laime, už kokius darbus pasmerks amžinom kančiom, Kristus aiškiai pasakė Paskutiniojo Teismo sprendimu (Mt 25, 35. 36. 40): „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane. (…) Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“.
Tai Evangelijos žodžiai. Marai, karai, epidemijos, palikti ir niekinami lavonai papildė šį gerų darbų sąrašą dar vienu: numirusius palaidoti.
Reali, konkreti pagalba stokojančiam, vargingesniam už mane yra tikrai geras darbas, puošiantis žmogų ir atidarantis duris į dangų čia ir po mirties.
Tačiau būtina žinoti, kad net ir norėdami daryti gerus darbus, mes negalime niekada pavaduoti kito, už kitą atlikti jam pačiam privalomų dalykų: atlikti išpažintį, melstis, mylėti, būti geri, lygiai kaip nusiprausti, pavalgyti, išsimiegoti už kitą. Kiekvienas privalo padaryti viską pats. Kitas negali išmokti už mane, gyventi už mane, melstis, jungtis su Dievu už mane. Kiekvienas privalo pats padaryti viską, ką jis privalo padaryti.
Todėl su malda ir su paskola nereikia skubėti. Bendromis jėgomis reikia pasirūpinti, kad nebūtų elgetaujančių, kad žmogus galėtų dirbti ir užsidirbti pats, kad planuotų savo gyvenimą pagal realias galimybes, o ne fantazijų vedamas. Kaip dažnai išmalda pažemina ir duodantį, ir prašantį! Tai, kas gaunama dovanai, nevertinama, greitai iššvaistoma; tai, kas paskolinta, sunkiai grąžinama ir dažnai su-pykdo net gerus draugus.
Maldos negalima vadinti labdara, nes malda yra gera ir išganinga pati savaime: tai dvasinė vertybė, kuri negali būti siūloma ir teikiama vietoj duonos, drabužio, pamokymo ar drausmės. „Aš už tave pasimelsiu“, gali nuskambėti nesuprantamai, kai žmogui reikia konkrečios ir realios pagalbos. Juo labiau pasninkas yra asmeniškas susivaldymo aktas, jo „geras darbas“ kitam – nebent tai, ką nesuvalgęs atiduotum badaujančiam. Juk būna „gerų“ žmonių, sutinkančių pasninkauti, kad tik nereikėtų grąžinti skolos, išlaikyti nusenusių tėvų, prisidėti prie bendrų reikalų…
Dabartiniame pasaulyje šį gerų darbų sąrašą reikėtų papildyti: gelbėkim užpultuosius, padėkim avarijose nukentėjusiems, išdrįskime pasakyti būtiną tiesą tada, kai žmogus skriaudžiamas ar persekiojamas.
Remiantis tuo pačiu principu: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, buvo nurodyti ir kiti ne mažiau svarbūs ir būtini geri darbai. Dabar, kai mūsų krašte alkanų, nuogų, benamių nėra, kai vandens užtenka, kai iš kalėjimo neišvaduosi, kai gydymas tapo specialiu gydytojų pašaukimu, tenka pabrėžti gerus darbus žmogaus dvasiai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, blogą darantį sudrausti. Išmokime ir daugiau: kai mane užgauna, kai už manęs užkliūva, iškęsti; kai mane įžeidžia, padaro ką negero man, neužsidegti pykčiu ar kerštu; kai matau, kad žmogus gailisi, net atsiprašo, – atleisti; kai klystančiam niekuo negaliu padėti, kai jis savotiškai apakęs, paprašyti Dievo malonės, dieviškos kantrybės ir Šv. Dvasios šviesos sau ir kitiems.
Geri darbai gali tapti ištisa stebuklų grandimi: gera padarius gali prabilti numarinta ar nustelbta sąžinė, prabusti noras keltis iš klampynės ir grįžti į tiesos kelią, gali būti užpilta bedugnė tarp kaimynų ir buvusių draugų, galima išprašyti iš Dievo, kad Jis užmirštų kaltes, apdovanotų malonėmis ir nebebaustų nuklydusio žmogaus. Geras darbas gali labai daug ką!
Kun. Br. Bulika