Lietuvoje vis dar rengiamos gegužinės pamaldos Marijos garbei, tad gali būti įdomu, kada ir kur pirmiausia atsirado šios pamaldos, kokia yra jų kilmė. Šis straipsnis parengtas remiantis ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos tekstais.
Tradicijos visą mėnesį melstis Marijai, kaip ir kitų jos kulto formų, reikia ieškoti Rytuose. Jau V amžiuje Mažosios Azijos koptai visą mėnesį, vadinamą Kiahc (gruodžiu), kuris gamtos cikle atitinka mūsų gegužę, buvo skyrę ypatingai Marijos garbei.
Sakoma, kad šią pamaldžią praktiką Rytuose yra įvedęs šv. Kirilas Aleksandrietis, uoliai vystęs Marijos teologiją Nestorijaus erezijos akivaizdoje.
Gegužinės pakeitė florealijų siautulį
Vakaruose gegužės mėnesio dedikaciją Marijai Bažnyčia priešpastatė pagonių pavasario šventei – Florai, kuri Romos imperijoje buvo švenčiama nuo balandžio 13 iki gegužės 3 d. Jos metu cirkuose vykdavo žaidimai, o liaudis rengdavosi drabužiais, kurie kitu metu buvo draudžiami, namus ir galvas puošdavo gėlių vainikais, keldavo orgijas, vadinamas florealia.
Idėja jungti Marijos asmenį su gegužės mėnesiu, pirmasis iškėlė Ispanijos karalius Alfonsas X (1239-1284) savo poema Cantegas de S. Maria, kurioje Mariją lygina su geguže. Šio mėnesio pamaldų Marijos garbei tam tikrų ženklų Viduramžiais randame ir kitose Europos vietose. Vokietijoje pal. Henrikas Seuse (1365), didis vokiečių mistikas visą gegužės mėnesį rinkdavęs gėles, jomis puošdavęs Marijos altorius ir kalbėdavęs specialias maldas.
Italijoje 1676 m. Fiesole domininkonų noviciate buvo įkurta draugija, kurios nariai įsipareigodavo ypatingu būdu melstis Marijai gegužės pradžioje. Nuo 1701 m. ši praktika buvo praplėsta visam mėnesiui. To paties XVII a. pabaigoje Neapolyje, karališkoje Šv. Klaros bažnyčioje, visą gegužės mėnesį kas vakarą vykdavo valandos trukmės pamaldos su giesmėmis ir palaiminimu Švč. Sakramentu.
Šio pamaldumo suvienodinimo ir apibendrinimo nuopelnai priklauso italų jėzuitui A. Dionidui, kuris 1725 m. Veronoje išleido knygelę Mese di Maria, ossia Mese di Maggio, consecrato a Maria. Joje buvo surinktos paskiros šio pamaldumo praktikos ir iš jų sudaryta tam tikra sistema.
Šiam skaitymui kitas jėzuitas P. Lalomia 1758 m. parašė II Mese di Maggio, kuri buvo išsyk išversta į prancūzų (susilaukė net 60 laidų) bei vokiečių kalbas ir prisidėjo prie gegužinių pamaldų išplitimo Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Prie jų dar didesnio universalumo prisidėjo jėzuitas Alfonsas Muzzarellis (1749-1813), kuris 1785 m. išleido knygelę II Mese di Maggio ir ją su laišku išsiuntinėjo visiems Italijos vyskupams, prašydamas įvesti gegužines pamaldas visose vyskupijose.
Ši knygutė XIX a. susilaukė net 100 laidų ir buvo išversta į daugybę kalbų. Pats Muzzarellis, 1803 m. popiežiaus Pijaus VII pakviestas į Romą, pirmiausia gegužines pamaldas vedė Romos jėzuitų kolegijos studentų bažnyčioje. Iš ten jos paplito po visas Amžinojo miesto bažnyčias, o iš čia po Prancūziją ir Ispaniją. XIX amž. gegužinės pamaldos jau yra Belgijoje ir Šveicarijoje, nuo 1840 m. visoje Austrijoje ir Vokietijoje.
Kai popiežius Pijus VII 1814 m. laimingai grįžo iš nelaisvės į Romą, jis kitais metais gegužinių pamaldų praktiką aprobavo, o 1822 m. suteikė atlaidus už dalyvavimą jose, o popiežius Pijus IX 1859 m. juos praplėtė. Nuo to laiko visame katalikų pasaulyje, bažnyčiose gegužės mėnesį vykdavo pamaldos Marijos garbei.
Nusižiūrėjo Italijoje
Lietuvoje gegužinės pamaldos įvestos palyginti vėlai. Seinų vyskupijos valdytojas (1851-1853) prelatas Butkevičius (1794-1871), kilęs iš Kretingos bajorų, kai buvo išrinktas šioms pareigoms, tuo metu buvo nuvykęs į Romą. Ten jis pamatė gegužines pamaldas Romos bažnyčioje, kur jos buvo vykdomos itin iškilmingai.
Grįžęs 1853 m. spalio mėn. į savo vyskupiją ir perėmęs jos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu jau valdė vyskupas Motiejus Valančius. Jis ir tapo šių pamaldų platintojas savo vyskupijoje. Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m.
Gegužinėms pamaldoms nėra nustatytos privalomos maldos. Lietuvoje gegužinės susideda iš skaitomos ar giedamos Marijos litanijos, maldos Memorare ir giesmių.
Litãnija (gr. Litaneia – malda), tai krikščionių maldos forma, sudaryta iš kreipinių (invokacijų) į Dievą, šventuosius ir nuolat kartojamo bendruomenės atsako (refreno).
Nuo XII a. išpopuliarėjo Švč. Mergelės Marijos litanijos. XVI a. būta daugiau kaip 80 litanijų. 1601 m. popiežius Klemensas VIII ją patvirtino kaip vienintelę leidžiamą Marijos litaniją.
M. Valančiaus ranka lemtinga
Populiari ir tik gegužinėse pamaldose giedama giesmė Sveika Marija, Motina Dievo yra versta iš lenkų kalbos. Vertimas labai laisvas ir smarkiai nutolęs nuo originalo. Lenkiškieji giesmynai šią giesmę kildina iš Mozūrijos, tačiau nei jos autoriaus, nei atsiradimo metų nenurodo.
Plačiai anuo metu Lietuvoje katalikų vartota maldaknygė Šaltinis (1919) apie Marijos mėnesį, nurodo, kaip gegužines pamaldas švęsti: „Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio Marijos mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tiegi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Papuoškite (išdabinkite) gražius altorėlius aprinktoje ant to koplytėlėje (jei tokią sodžiuje turite), o jei ne, tai nors čystose seklyčiose, Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesme:
Sveika Marija, Dievo Motina, / Kaip saulė šviesi, kaip drąsa gryna. / Atmink ant mūsų savo širdyje, / Melskis už mumis, Sveika Marija… ”
Toliau sakoma: „Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės”.
Maldyne raginama visur dalyvauti gegužinėse pamaldose ir jas ruošti pas save namuose.
Gegužinės pamaldos greitai paplito Lietuvoje ir mažai pakitusios pasiekė mūsų laikus. Nors tai yra tik liaudies pamaldumo dalis, ji ir toliau skamba bažnyčiose ir kai kuriuose namuose.
Tomas Viluckas, laikmetis.lt