Vykstant dar nuo LDK laikų giminingos ukrainiečių tautos kovai prieš imperinės Rusijos valstybės agresiją, dvipakopė Jiezno krašto istorija primena tiek kunigaikščius Holovčinskius, tiek grafus Pacus, kurie visuomet kovojo už krašto ribų išsaugojimą ir LDK teritorinį vientisumą.
Patrankos Jiezne XVII–XVIII amžiuje
1654–1667 m. LDK, buvusi bendroje valstybėje su Lenkija, kariavo prieš agresyvią Maskvos kariauną, siekusią didelių teritorinių pretenzijų. 1655 m. rugpjūtį maskvėnai užėmė Jiezną, griovė ir degino kraštą. Po sėkmingų LDK karinių veiksmų 1663 m. išvaduojant Kauną, maskvėnai pasitraukė ir iš Jiezno. Kristupas Zigmantas Pacas pasimokė iš maskvėnų okupacijos. Aplink rūmus jis išstatė patrankų dalinį, kuris priešų užpuolimo atveju gynė rūmus ir miestelį. Kristupo Zigmanto Paco patrankos stovėjo iki pat 1678 m. Apie jas mena 1678 m. Kristupas Zigmantas Pacas savo surašytame testamente: „dvi ketaus patrankos gautos iš pono Oskierkos Mozyriečio su jo giminės herbais yra Jiezne. Jiezno seniūnas ponas Mokčeckis taip pat turi dvi patrankas. Iš Biržų į Jiezną atvežtas visas patrankų skyrius. Vieną jų dovanojo velionis Žeromskis, kitas – pulkininkas savanoris Čarneckis, prieš tai buvęs Lenkijos rotmistras (kavalerijos karininkas – V. K.), taip pat buvęs Seimo narys. Jis dovanojo porą patrankų prie Dysnos iš maskvėnų paimtas. Iš LDK etmono (Mykolo Kazimiero Paco) dar esu gavęs dvi patrankas, pažadėtas Ferdinandui Vulfui Karūnos (Lenkijos karalystės – V. K.) artilerijos leitenantui“ („Lat od narodzenia Syna Božeho Tysesza Szestsot Ošmudešiat Pionteho mecesa Maja Semnadcateho Dnia“ – Vilniaus Universiteto Mokslinė Biblioteka, rankraščių skyrius, F.68-4, p. 21-21v – toliau: 1678 metų testamentas). Tai rusų, lenkų, lotynų kalbų mišiniu parašytas 1678 m. lapkričio 20 d. Kristupo Zigmanto Paco testamento aktikavimas galiojimui į Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, testatoriui 1684 m. mirus. Anksčiau šis dokumentas buvo saugojamas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.
Taigi Jiezno rūmus ir valdas gynė mažiausiai 8 patrankos. LDK kancleriui labai rūpėjo jų likimas, jų saugus panaudojimas, jam ir sutuoktinei mirus.
„Tomis patrankomis, dar sutuoktinei gyvai esant, turi pasirūpinti Jiezno seniūnas, Kauno medžioklis (medžioklės ūkio pareigūnas – V. K.) Voidatas. Ketaus ir geležinių patrankų, esančių Jiezne, skyrius stovi sutelktai Jiezne. Visa tai turi tarnauti rūmų gynybai ir sustiprinimui ir turi pasilikti amžinai Jiezno valdos palikuoniams. Bet prieš tai tas patrankas turi surinkti, dar gyvai esant sutuoktinei, Jiezno seniūnas Voidatas, geriausia šiais testamento rašymo metais, pakeičiant jų dispoziciją“ (Ten pat, p. 49v-50). Žodis „dispozicija“ tuo metu reiškė patrankų dalinio pavaldumą LDK etmonui Mykolui Kazimierui Pacui. Tačiau LDK kancleris dar 6 metus iki 1684 m. gyveno. Patrankas mes surandame dar ir 1721 m. surašytame Jiezno dvaro inventoriuje. „Šalia vartų, nuo sargybinės kairėje ir dešinėje pusėje, buvo laikomos patrankos“ (LMAB.Rs, f.20-1832, p.1). Patrankų kiekis nenurodytas.
Šiaurės kare (1700–1721) buvo sudegintas Darsūniškis, bet nepaliestas Jieznas, tad patrankų rūmų gynybai panaudoti neprireikė (Jurgis Oksas. Jiezno istorijos bruožai, V., 2014, p.28–30). Tačiau patrankos Jiezne minimos iki 1754 m gruodžio 21 d. Šią dieną Antanas Pacas savo surašytame testamente pažymėjo, kad rūmuose „yra ketaus patrankų – trys ir viena didelė, geležinė“ (LVIA, f.SA, b.13809, p.1951 v). Manau, kad tos Jiezną saugančios patrankos galėjo būti nuo XVI a., nes Jiezno dvaro savininkas, Minsko pilininkas, Liubošanų seniūnas Sčastnas Holovčinskis 1583 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje nuo maskvėnų puolimo gynė Mogiliavą ir suprato, ką reiškia jų agresyvumas. Be to, 100 metų kunigaikščiams Holovčinskiams teko ginti Jiezno valdas nuo kunigaikščių Oginskių puldinėjimo. Netoli buvo šių valda – Kruonio dvaro Kašonių palivarkas. Reikalingi tyrinėjimai, bet neatmetu, kad čia taip pat stovėti Oginskių patrankos. Beje, Kašonys gegužės 30 d. švęs savo pirmojo paminėjimo 440-ąjį gimtadienį (VU MB.Rs, f .7, 1581–1583, p.1–3).
Jeigu tvarkant Jiezno prieigas būtų konsultuotasi su specialistais, aikštėje ar prie seniūnijos stovėtų miniatiūrinės patrankos su užrašu: „Jiezno patrankos VII–XVIII a.“ (bent). Tai bylotų, kad jau XVII a. ir vėliau susidūrėme su Maskvos agresija. Deja…
Kristupo Zigmanto Paco dėmesys Jieznui
Testamentas yra žmogaus koncentruoto proto, dėmesio, realybės suvokimo jo rašymo metu ir pamatuotų sprendimų išraiška. Testamente, kaip niekur kitur, išryškinama nekilnojamasis turtas, skolos ir dovanojimai. Čia pateikiami svarbiausi asmeninio gyvenimo ir turto akcentai.
LDK kancleris patrankomis gynė savo valdas, taip pat ir Belvederį. Varšuvos Belvederįo rūmus jis laikė savo namais. Tai testamente jis ne kartą pažymėjo net kelis kartus. Visos jo išleistos privilegijos, pagrindinės fundacijos visoms bažnyčioms ir bažnytinėms valdoms, jeigu jos nebuvo įrašytos į valstybines teisingumo įstaigas, buvo saugomos namuose, žmonos Klaros Izabelės de Mailly-Lascaris dėžutėje. Belvederyje buvo pagrindinis Kristupo Zigmanto Paco žemės valdų archyvas, biblioteka (Ten pat, p 44, p. 51–52). Jiezne nuo XVIII a. vidurio buvo saugomas Antano ir Teresės Pacų šeimos archyvas. Pacai neturėjo jokio savo rezidencinio centro. Kiekvienas tvarkėsi savo valdose, savo rūmuose. Suvažiuodavo į giminės vestuves ir laidotuves, kaip ir dabar. Tiktai kitoks rangas, linksmybės ir puošnumas. Tiesa, visa Pacų giminė turėjo savo Panteoną – Pažaislį, kuriame visi giminės vyrai ir kai kurių žmonos nuo Kristupo Zigmanto Paco su žmona ir mažamečiu sūneliu iki Antano Mykolo tėvo Kristupo Konstantino ir brolio Kazimiero imtinai ten palaidoti. Šalia rūpesčio savo sutuoktinės likimu, LDK kancleris didžiausią dėmesį skyrė Pažaislio kamaldulių vienuolynui, o po to mūsų bažnyčiai. Tai K. Z. Paco fundacijos bažnyčiai ,,per vos ne 50 metų vykęs bažnytinių valdų keitimasis, bažnyčios statyba, jos apturtinimas, bažnyčios finansinis išlaikymas, parama klebonijai, vargonininkams ir vikarams, bažnytinis inventorius (Ten pat., p. 11, 14, 15, 16, 23, 24, 40, 42, 43. 43 v). LDK kanclerio meilė Jieznui pirmiausiai ir reiškėsi per rūpinimąsi Jiezno bažnyčia.
Kristupo Zigmanto Paco Jiezno dvaro valdas sudarė Jiezno dvaras su rūmais ir jam priklausiantys statiniai, miestelis, Šventininkų ir Sundakų palivarkai (Ten pat, 20v). Testamentu valdos po testatoriaus mirties buvo paliktos jo žmonai (Ten pat, p. 13). Po jos mirties tai turėjo atitekti Kristupo Zigmanto Paco įsūniui, Kauno seniūnui Mikalojui Andriui Pacui (Ten pat, 49 v). Apie Jiezną savo pirmajame testamente 1665 m. rašė tiek, kad rūpinasi monstracijos atkeliavimu iš Gdansko. Daugelyje pirmojo testamento vietų testatorius pastebėjo, kad jo dvaro valdos buvo „suniokotos ir sudegintos“. Vis dėlto, jis niekur neakcentavo, kad tai buvo atsitikę su statoma bažnyčia ar Jiezno dvaro rūmais (https://polona.pl/item-view/fd13fcaa-ca9c-49a5-8c6e-089149b674d7?page=4)
Daugelis tyrinėtojų neatkreipė dėmesio į svarbų šaltinį, kuriame išsakyta principinė LDK kanclerio pozicija ir konkretus laikas dėl Jiezno rūmų statybos neužbaigimo. 1678 m. savo testamente jis rašė: „Gardino rūmus užrašiau ponui Valavičiui, Gardino raštininkui, kol tai mažai kainavo. Bet kada mano pastatyti rūmai man atsiėjo keliolika tūkstančių, o jis dar ypatingai dar didesnius rūmus pasistatė, ir net su Ostryne kartu paėmus, negu man atidavė. Kas iš to skaičiaus, (pinigų – V. K.) Jo malonybės Kašubos man atsiųstų, tai man nesuteikė pasitenkinimo. Prieš duodamas dar turiu pareigą prieš savo Ponią atlikti. Tada tie rūmai su visais pastatais Sutuoktinei gyvai esant, jai priklausys ir tikru Jiezno palikuonių palikimu bus Mikalojui Konstantinui Pacui, po sutuoktinės mirties Kauno seniūnui, Jiezno rūmų ir dvaro reikalai priklausys“ (1678 m. testamentas, p 55–55v).
LDK kancleris turėjo vieną charakterio savybę: ką ypatingesnio atlikęs, pastatęs ar suremontavęs, jis tai pažymėdavo, parašydavo. Nerasime jokių žodžių apie Jiezno rūmų pastatymą, jų išgražinimą. Galima daryti prielaidą, kad jis panaudojo ankstesnius Holovčinskių rūmus, juos išplėsdamas, remontuodamas. Jau esu rašęs, kad dar Steponui Pacui esant 1637 m., Nibrių vyrai buvo atleisti nuo prievolių, nes dirbo prie mūrų. Ne statė mūrus, o dirbo prie mūrų. Mano prieš tai pateikta ištrauka veikiau fiksuoja rūmų būseną, kad jie dar nebaigti statyti. Kancleris įsipareigoja sau juos užbaigti. Ar per tuos likusius šešerius gyvenimo metus K. Z. Pacas juos galėjo užbaigti? Jis buvo labai ligotas, važinėjo į Karlsbado kurortą, gydėsi. Rūmų statybos neužbaigė ir palikuonis Mikalojus Andrius, jie nebuvo tinkamai prižiūrimi. 1720 m. jie jau buvo netinkami naudojimui, niekam nereikalingi kaip namai vaiduokliai. Ir turime dėkoti Antanui ir Teresei Pacams, kurie rūmus ir dvasinius namus pakėlė į žvaigždes, suformavo tą rūmų blizgesį. Tai, kad mes gėrimės rūmų praeitimi, ir romantikoje, ir maldoje turime būti dėkingi jiems. Ieškokime jų asmenybių savitumo ir jų gerų darbų.
Per aspera ad astra
Šis posakis: per kančias į žvaigždes – daugiausiai taikomas Vilniaus Universiteto istorinės observatorijos Počobuto kiemui. Bet aš jį pritaikysiu Vilniaus Universitetui, kaip kvalifikuočiausiam istorijos tyrinėjimo centrui. Šį palyginimą taip pat pritaikysiu Universiteto Mokslinės bibliotekos senųjų spaudinių ir rankraščių skyriams. Iš čia tikrai kylama į plačias pažinimo ir dvasines erdves, čia saugomi vieni rečiausių Europoje leidinių ir rankraščių egzempliorių. Koridoriuose senųjų XVIII–XIX a. knygų, enciklopedijų lietuvių, lenkų, lotynų, rusų kalbomis lentynos, pro langus matosi Šv. Jonų bažnyčia, renesansinis Skargos didysis kiemas. Geresniam minties susikaupimui ir dvasios skrydžiui vietos lyg ir nėra. Prieš kelis metus čia „Jiezno parapijos žinioms“ iš lotynų kalbos verčiau Vilniaus kanauninko Tadeušo Sliženio pamokslą, skirtą Antano Mykolo Paco laidotuvėms. Dabar vykstu su linksmesne intencija: surasti leidinį, skirtą Antano ir Teresės Pacų vestuvėms. Ši santuoka atnešė Jieznui gerus darbus, o gyventojams ramybę nuo epidemijų ir dažnai paplitusių ligų.
„Aukso amžiaus vasara. Kad būčiau laimingas šaltu oru ir saulėtomis dienomis. Tai charakterizuoja Pacų lelijos žydėjimą, o taip pat apibūdina ponaitį Antaną Mykolą Pacą, Polocko kaštelionaitį, taip pat žydintį vynmedį, klestinčių protėvių poros sąjungą su išaukštinta princese Terese Radvilaite. Ji buvo pirmose sėkmingose vedybose (vyras mirė – V. K.) su šviesiausiu ponu Juozapu dėl Campo Scipionis, LDK dvaro maršalka, Barčių seniūnu, sėkmingu, jautriu tarp žmonių vyru. Palaiminta Naugarduko Jėzuitų Akademijoje. Išleista Vilniaus Jėzuitų Akademijoje (būsimajame Vilniaus Universitete – V. K.) 1745, saulėtais linksmybių metais“. Toks leidinio pavadinimas. Su turiniu susipažindinsiu kitame straipsnyje.
Bus daugiau –
Vytautas Kuzmickas, istorikas