MAMAI

Ten, po klevais, už kiemo vartų, kvepėjo gryčia ajerais,
Kai Tu duonelę mūsų šventą, pašovus krosnin, dar meldeis.
Kai nuo darbų sugrubę rankos mus glamonėjo vakarais
Ir kai į kelią mus išleidai, verkei Tu tyliai po klevais.
Ir kai prie vieškelio sustojus, pamojai balta skarele,
Mums, rodės, toks žavus rytojus, ar besugrįšim dar kada.
Tačiau jaunystė bėgo šuoliais, klaidas kartoja mūs vaikai.
O, mama miela, aš maldauju – sugrįžk prie vartų vakarais.
Pareisiu, mama, dar ne kartą Tavųjų rankų išbučiuot,
Žinau, tik svajose lankysiu, ir nekvepės jau ajerai.
Užžėlė, mama, tie takeliai, kuriais Tu kažkada ėjai,
Bet mes pamiršti dar negalim, kaip buvo tėviškėj gerai.
Ir prisiglaudę prie berželio mes laukiame savų vaikų,
O kai išleidžiam juos į kelią, taip pat mums nyku ir baugu . . .