Kovo 23 d. sukanka 100 metų nuo kun. Broniaus Bulikos gimimo. Bronius gimė 1923 m. kovo 23 d., Pūčkoriškių k. (Kuktiškių vlsč., Utenos apskr.). Nuo 1942 studijavo Kauno kunigų seminarijoje, 1947 įšventintas kunigu. Vikaras Kauno, Kaišiadorių, Beižionių parapijose, nuo 1949 Zibalų parapijos klebonas. 1950 sovietinio saugumo suimtas, nuteistas 10 metų kalėti ir ištremtas; kalėjo Karagandos ir Omsko lageriuose. 1953 reabilituotas. 1955 grįžo į Lietuvą, buvo Viduklės parapijos altaristas. 1956 paskirtas Bobriškio parapijos klebonu, nuo 1960 Molėtų dekanato dekanu. 1967–74 Kaišiadorių kurijos kancleris. 1974–88 Jiezno parapijos klebonas. Mirė netikėtai – 1988 m. birželio 22 d. Palaidotas Jiezno parapijos bažnyčios šventoriuje.
Minint jo 100-ąsias gimimo metines, verta prisiminti jo išmintį.
Gyvename vieną kartą. Supraskime, kas yra laikina ir kas amžina. Baisu, kai esame sukvailėję ir apakę… Aklas gimęs nežino, ko negavo, bet kas matė ir prarado regėjimą, tas turi žinoti, ką prarado.
Laimingi, kurie žino, kam ir dėl ko gyvena. Laimingi, kurie turi ką nors šventa žemėje ir širdyje. Laimingi, kurie turi protą ir skiria, kas ko vertas. Laimingi, kurie turi širdį, gerumo pilną. Laimingi, kurie turi valios daryti gera. Laimingi, kurie turi duonos ir ja dalijasi. Laimingi, kurie moka mylėti ir sugyventi. Laimingi, kurie už viską dėkoja Dievui. Ar tokių daug? Išauginkim taip mąstančius vaikus ir būsime tikinti Dievo tauta.
Sunku suprasti dieviškas paslaptis, gyventi jomis reikia. Yra Dievas Tėvas, žinau, kad neapleis. Tikiu ir pasitikiu.
Yra Jėzus Kristus, pagal Jo žodžius gyvenu. Tikiu prisikėlimu, Jo Bažnyčiai priklausau.
Yra Šventoji Dvasia. Ji kalba, žadina, stiprina, todėl klausau, budžiu ir gyvenu iš meilės, ne už pinigus ir ne už dovanas.
Sutiktą žmogų ilgai atsimenam, o Dievą pamirštam tuoj pat ir vėl būnam tokie patys, lyg nebūtume sutikę.
Yra žmonių, kurie Jį priima, sutinka, ir visą dieną jų žodžiai ir darbai sąmoningai esti kitokie. Žmogus žino, kad jis ne vienas.
Dievas yra Dievas: Jam nieko negaliu nei duoti, nei pridėti. Niekas negali Jo pažeminti ir išniekinti. Garbė, kurią Dievui reiškiame, mus išaukština, panieka pažemina. Galima sakyti, kad man Dievo nereikia, bet džiaugsmo iš to nedaug bus – Jis vis vien yra. Galime Jį vadinti Tėvu ir tikrais vaikais būti, galime ir išsižadėti.
Visi norime, kad būtų „mano valia“. O per tą „mano valią“ prapuolė, lageriuose ir tremtyje žuvo tūkstančiai žmonių. Skundė, išdavė, „savo valia“ pardavė…
Koks stebuklas būtų, jei mokėtume pasakyti: „Tebūnie Tavo šventa valia!“ Ir taip gyventume!
Jėzus sako, kad pats didžiausias turtas yra Dangaus karalystė, o mums atrodo, kad už ją brangesnė alkanam duona, ištroškusiam vanduo, kaliniui laisvė, ligoniui sveikata. Ne visi taip mano. Pats mačiau: alkani vyrai mainė duoną į machorką… Kiti vyrai namų laimę, vaikų sveikatą į butelį išmaino… Vadinasi, tai, kas brangiausia, kiekvienas įsivaizduoja savaip.
Kol neturim PATIES BRANGIAUSIO, nieko neturim!
Medelis stiebiasi į saulę, žmogų traukia tamsa. Upelis bėga į vagą, o žmogus ardo krantus… Paukštelis gieda savo balsu, o žmogus sustaugia kaip vilkas… Tai gimtosios nuodėmės palikimas.
Gimtoji nuodėmė – tai galimybė pasirinkti tamsą arba šviesą, blogį arba gėrį, bjaurumą arba grožį. Tai galimybė skaudinti arba mylėti.
Gimtoji nuodėmė atleidžiama krikštu, bet į Šviesos kelią žmogui reikia sugrįžti pačiam. Visi esame pašaukti laimei ir turim galimybę pasirinkti. Medelis į saulę, upelis į vagą, o mes kur?.. Reikia tėvų pastangų ir budrumo, reikia gerų mokytojų, kad žmogus į Gėrį, Tiesą, Dievą stiebtųsi!
Dievas žmogui kaip savo vaikui patikėjo žemę, todėl tikintis žmogus privalo ja rūpintis. Žemė ne dangus: ji pilna trūkumų, bet vieną kartą mums leista čia būti užvaizdais, kad kurtume Dangaus karalystę! O danguje rasime tai, ką žemėje sukūrėme: kas kūrė dangų, danguje gyvens, kas pragarą – džiaugsmo neturės.
Bet kur Dievas, ten ir dangus: žmoguje, širdyje, namuose… Ten, kur motina kursto židinį, vyras saugo ir padeda, ten ir vaikai auga šviesūs kaip angelai.
Oi, nelengva, Viešpatie, Tavo našta ir nesaldus jungas… Nors esame krikštyti, sutvirtinti, einam Komunijos, bet nėra lengva būti geriems.
Ko iš mūsų reikalauja Viešpats?
„Budėkite, nes nežinote dienos nei valandos.“
„Ką padarėte vienam mažiausių mano brolių, man padarėte!“
„Atleiskite ir jums bus atleista.“
„Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“
Taigi ar lengva? O vaikas pavargusiai motinai ar sunkus? Kai myli, nieko nėra sunkaus, kai myli, viskas lengva.
Nedarykime bloga ir pamatysime, ką Dievas duoda tiems, kurie Jį myli! Su jais jis elgiasi savaip, dieviškai: patraukia, apdovanoja, atlygina. Nors ir gerasis padaro bloga, bet Dievas jį išgelbsti.
„Dievas duoda dangų už gera ir pragarą už bloga?“ Tiksliau ne dangų duoda, bet protą, valią, rankas ir širdį. O tada jau, ką padarysim, tą ir gausim. Patys užsidirbsim. „Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo šventovė dar nepastatyta…“ (J. Baltrušaitis)
Mariją Dievas paėmė į dangų tik po to, kai užaugino Jėzų, kai 30 metų saugojo ir globojo, kai lydėjo žemės keliais, kai ėjo drauge į Kalvarijos kalną, kai iškentė Jo mirtį ir prisikėlimą, kai palaimino Jį, einantį pas Tėvą!
Sūnus apvogė parduotuvę. Arklys nepavežė, todėl dalį vogtų daiktų paslėpė miške. Grįžusį tėvai paklausė: „Kodėl tiek mažai?“ – „Yra daugiau, miške palikau“. – „O jeigu kas ras ir paims?..“ Vagiui visi vagys. Girtuokliui – girtuokliai, bedieviui – bedieviai. Mes norėtume, kad žmonės, panašūs į kūkalius, kaip pikta žolė būtų išrauti. Nenorėkime, tik melskime Viešpatį, kad patys nevirstume kūkaliais kaip tie, kurių nekenčiame.
Iš knygos kun. Bronius Bulika – „Dievo karalystės žemė“ I tomas.