KUR YRA DIEVAS? KUR JIS YRA?

Pasigailėk, VIEŠPATIE, savo tautos,

nepadaryk savo paveldo pajuoka, priežodžiu tautoms.

Kodėl tautos turėtų sakyti: ‘Kur yra jų Dievas?’

Jl 2,17b

Masinio smurto prieš nekaltus žmones Ukrainoje akivaizdoje ne vienas mąstome apie kančios prasmę, ką reiškia Dievo ištikimos meilės pažadas šios tragedijos akivaizdoje ir ką Dievas daro (arba nedaro), atsiliepdamas į radikalaus žmogaus sukelto blogio problemą. Rusijos karinė agresija prikaustė visų dėmesį ir, jau šiek tiek pralavintus pandemijos patirties, toliau mus lavina mąstyti apie galutinius klausimus. Šių patirčių priblokšti, dažnai suvokiame, koks trapus yra gyvenimas ir kokia didelė mūsų istorinė atsakomybė. Galbūt ne vienas pastaruoju metu klausiame savęs: „Koks gyvenimas yra vertas gyventi?“, „Kaip nepalūžti kančios akivaizdoje?“ ar net – „Kur yra Dievas?“

Neteisingo ir brutalaus karo akivaizdoje klausimai, kurie kyla, yra sunkesni nei tie, kuriuos iškėlė pandemijos patirtis. Nors abi – žmogžudiškos viruso atakos ir žmogžudiško karo patirtys nukreipė mūsų dėmesį į žmogaus būties trapumą, lyginti jas atrodo netgi neadekvatu. Jei skaitytojai pasijuto ne visai maloniai, kai ką tik virusą pavadinau žmogžudžiu toje pačioje eilutėje kaip ir karo nusikaltėlius, neadekvatumo įrodinėti kaip ir nebereikia. Žmogaus sukeltas radikalus blogis atveria bedugnę tuštumą, kuri grasina mūsų tikėjimui, kad visatoje viskas turi geras priežastis, yra prasminga ir nuolat „išmylima“ į būtį gero, visažinio ir visagalio Dievo.

Nei šie klausimai, nei šis nerimas, beje, nėra nauji. Jie aidi per visą nuodėmės sužeistą žmonijos istoriją ir yra biblinio apmąstymo centre. Anot biblisto Walterio Brueggemanno, visa Biblija sukasi apie vienintelį klausimą: Ar Dievas yra ištikimas? Biblija paremtas teologinis atsakymas yra lyg simfonija, kurioje išsiskiria keletas itin stiprių teminių gijų, atskleidžiančių skirtingas, bet viena kitą papildančias perspektyvas į kančią. Atidžiau pažvelkime į keletą jų.

„Natūrali“ kančia

Dar prieš kalbant apie nuodėmę, tiek mūsų patirtis, tiek ir Šventasis Raštas kreipia mus pripažinti, kad dalis kančios kyla paprasčiausiai dėl to, kad kūrinys, skirtingai nuo Dievo, visada pasižymi ribotumu. Nesupraskite manęs neteisingai: mūsų ribota būtis yra gera. Kaip primena Pradžios knygos istorija apie uždraustą vaisių, manyti kitaip ir gvieštis būti tuo, kuo nesi – kai lyg Dievas nusprendžiu, kas yra gera, o kas yra bloga – tai pasukti į klystkelį. Tačiau galutinis gėris nėra paprasčiausiai visų Dievo kūrinių gėrių suma, bet jų harmoninga visuma. Dievas trokšta to galutinio gėrio kaip visumos ir todėl taip pat nori ribotų dalykų įvairovės.

Pasaulis kaip harmoninga visuma yra geras ir gražus būtent todėl, kad jame yra ne tik lygumos, bet ir kalnai, ne tik vandenys, bet ir uolos. Dar daugiau, jame yra ne tik plaukiančios būtybės, bet ir tos, kurios įkritusios į vandenį gali nuskęsti, ne tik skraidantys tvariniai, bet ir tie, kuriems reikia prakaituoti lipant į kalną, o nusiritęs akmuo gali sutraiškyti pirštą. Kitaip sakant, pasaulio įvairovė ir kūrinių ribotumas jau savaime sąlygoja tam tikrą kančios patirtį. Jei Dievas gėrisi jūrų pabaisos Leviatano siautimu (plg. Job 40, 25–32), kodėl neturėtų leisti egzistuoti tiek žmonėms, tiek ir virusams – abiem taip, kaip dera pagal jų prigimtį?

Klasikinė teologinė tradicija paprastai kalba apie kančią, sukeltą kūrinijos ribotumo ir įvairovės kaip apie „natūralią“ kančią. Ji nėra blogis savyje, nes turi gerą priežastį – Dievo išminties nustatytą ir Dievo gerumo norėtą visumos tvarką. Ši perspektyva yra aiškus žingsnis į priekį, lyginant su mitologiniais natūralios kančios aiškinimais, kaip kad tokią kančią siejant išskirtinai su žmonių nuodėme, kuri neva kažkokiu mums nesuprantamu būdu sukelia gamtinius kataklizmus. Nors žmogaus veikla ir nuodėmingi pasirinkimai (pavyzdžiui, nesaugoti vieni kitų pandemijos metu) tikrai prisideda prie iš esmės natūralių priežasčių sukeltos kančios, šis faktas nereikalauja „suantgamtinti“ gamtos, žmogaus nuodėmę laikant tiesiogine kančios, paaiškinamos gamtos dėsniais, priežastimi. Aiškus kančios, kuri yra reali, bet tam tikra prasme „gera“, patvirtinimas yra reikalingas. Kitaip tektų manyti, kad sportininko raumenų skausmas treniruojantis yra nuodėmės sukeltas blogis arba kad natūralių išsiskyrimų skausmas – kaip kad šeimos patiriamas „lizdo tuštėjimo“ metu – kažkaip nėra kančia.

Kančia kaip nuodėmės pasekmė

Vis dėlto ne visa kančia gali būti paaiškinta natūraliomis priežastimis. Biblinė tradicija liudija, kad nuodėmė yra esminė ir labiausiai mus slegiančios ir šokiruojančios kančios priežastis. Kančia, kurią žmogiškos būtybės sukelia vienos kitoms, yra pati baisiausia, ypač, kai ji susijusi su šaltu, save teisinančiu, apskaičiuotu ir žiauriu blogio linkėjimu. Artimo žmogaus žūtis kalnų sniego lavinoje yra sunki netektis, bet dažnai mažiau traumuojanti nei tyčinis nužudymas. Pastarasis, o juolab radikalus smurtas, kaip kad žvėriškas tėvo ar motinos sušaudymas ar išprievartavimas vaiko akivaizdoje, ypač karinės agresijos ar genocido kontekste, sveikam žmogui viduje sukelia absoliutų protestą. Radikaliõs kančiõs, kylančios dėl žmogaus nuodėmės, akivaizdoje kažkas mūsų viduje aiškiai žino, kad Dievas negali to norėti – nei tiesiogiai, nei dėl kažkokių aukštesnių tikslų.

Šis žinojimas mūsų neapgauna. Jis kyla iš mūsų gelmės, kuri nušviesta dieviškos šviesos, kurios žiežirbą kiekvienas žmogus nešiojasi širdyje. Jau šv. Augustinas užsiminė (vėliau šv. Tomas Akvinietis tą mintį išvystė), kad nors ir galime sakyti, jog tam tikra prasme Dievas netiesiogiai nori natūralių priežasčių sukeltõs kančiõs (norėdamas pasaulio kaip visumos gėrio), Jis niekaip nėra nuodėmės autorius – jos autorius yra tik žmogus, kuris netinkamai naudojasi savo laisve. Dievas sukūrė žmogų laisvą ieškoti prasmės ir gėrio. Kai šia laisve nepasinaudojame iki galo, siekdami to, kas tikrai teisinga ir gera, mūsų laisvė pilnai neatlieka to, kas jai priklausytų.

Tad nuodėmė yra lyg defektas, o ne efektas. Ji atspindi trūkumą laisvos valios veikime ir, kaipo trūkumas, neturi savarankiško buvimo. Nuodėmė nekyla iš kuriančio ir visa palaikančio Dievo veikimo, bet yra tokio veikimo nebuvimas dėl mūsų nusigręžimo nuo Dievo. Panašiai tamsa yra tik šviesos stoka, triukšmas – tylos nebuvimas, o vakuumas – erdvė, neužpildyta oru. Bet lyg vakuumo atveju, nuodėmės centre žiojanti gėrio stokos tuštuma gali tapti baisia destruktyvia jėga, įsiurbiančia ir niokojančia visa, kas pasitaiko jos kelyje. Kaip žinome iš patirties ir kaip liudija Pradžios knyga, įžengusi į pasaulį, nuodėmė dauginasi geometrine progresija. Uždrausto gero ir pikto pažinimo vaisiaus ragavimas baigiasi Adomo ir Ievos trigubu susvetimėjimu su Dievu, tarpusavyje ir su kūrinija. Šį susvetimėjimą seka vis gilesnis nuodėmės skverbimasis į pasaulio istoriją ir plitimas joje, paliudytas Kaino ir Abelio, Babelio bokšto ir tvano istorijos.

Nors Dievas įsako nenusidėti, gerbdamas laisvą žmogaus valią, duoda jam galimybę pasirinkti, kaip atsiliepti. Juk tikra meilė neįmanoma be abipusės pagarbos ir laisvės. Dievas taip pat leidžia mums patirti ir tokio pasirinkimo pasekmes. Didelė kančios dalis yra teisingas atpildas už mūsų nuodėmes. Nuodėmingi pasirinkimai mums atsirūgsta keleriopai: dažnai kartojami jie mūsų viduje įsuka ydos ratus ir, žeisdami kitus, sukelia grandininę reakciją, kuri dažnai atsigręžia ir prieš mus pačius. Jei įpranti sakyti netiesą, tampi melagiu. Jei nesilaikai pažadų, greičiausiai patirsi kitų nepasitikėjimą. Jei padegei kaimyno malkinę, nenustebk, jei vieną rytą tavo sandėliukas skendės liepsnose.

Kančios kaip teisingo atpildo už nuodėmę samprata mumyse dažnai veikia net nemąstant. Pavyzdžiui, ištikusios nelaimės ar ligos akivaizdoje klausiame: „Ką ne taip padariau?“ Atpildo įstatymas yra ir vyraujantis biblinis požiūris į kančią. Tarkime, Patarlių knygoje girdime: „Dorųjų sąžiningumas juos veda, o klastingųjų suktumas juos pražudo. Doro žmogaus teisumas išlygina jo kelią, o nedorėlis pargriūva per savo nedorumą. Sąžiningųjų teisumas juos gelbsti, o klastingieji įkliūna į savo pačių pinkles. Teisus žmogus ištraukiamas iš vargo, o nedorėlis užima jo vietą“ (Pat 11, 3, 5, 8). Tačiau, ar visada toks paaiškinimas patenkina? Ir ar jo taikymas visiems kančios atvejams kartais nepaskatina nesibaigiančio ir bevaisio priežasčių ieškojimo ar net smurto prieš save ar kitus?

Raudų tradicija

Šie klausimai ypač svarbūs radikaliõs nekaltųjų kančiõs akivaizdoje. Jos atžvilgiu vadovautis atpildo samprata atrodo beveik šventvagiška. Dievas, kuris norėtų brutalaus taikių civilių ar savo Tėvynę ginančių karių kankinimo ir žudymo, atrodo vertas kvietimo į teismą. Iš esmės tai Jobo knygoje išsakoma pozicija. Viso ko netekęs Jobas negali net klausytis savo draugų tiradų, kuriomis jie bando Jobą įtikinti, kad gerai paieškojęs jis vis tiek suras, dėl ko kenčia – jei ne dėl savo nuodėmės, tai bent dėl savo šeimos paklydimų. Jobas drąsiai kreipiasi į Dievą, leisdamas suprasti, kad tokia lėkšta Aukščiausiojo gynyba tik dar labiau verčia jį abejoti Dievo reputacija. Jobui atrodo, kad jo pozicija – net jei jis kviečia Dievą į teismą (Job 13, 18–19) – yra sąžiningesnė ir mielesnė Viešpačiui nei jo draugų.

Nei Jobo knygos visuma, nei biblinė raudų tradicija neduoda vienareikšmio atsakymo, kuris padarytų labiau suprantamą kančios slėpinį, ypač – kodėl Dievas leidžia nekaltiesiems kentėti. Atsakymas, kurį gauna Jobas, yra ne tiek paaiškinimas, kiek parodymas, kad Dievas girdi jo skundą ir kad ne viskas gali būti suvokta žmogaus protu. Jobas išmoksta, kad visatos centre nėra žmogus, bet Dievas, ir kad nedera Dievo vertinti žmogiškos išminties masteliu. Tačiau tiek Jobo knyga, tiek ir biblinė raudų tradicija skatina atvirai kreiptis į Dievą su visais jausmais, kurie kyla kančioje, kokie jie bebūtų: šokas, skausmas, pyktis, nerimas, nusivylimas…

Biblinės raudų psalmės, tokios kaip trečioji ir tryliktoji, gali būti didelė pagalba kenčiančiajam. Jos padeda pripažinti ir įvardinti stiprius savo jausmus bei kreiptis į Dievą tiesiai, be religinės cenzūros. Nors nepasiūlo daug gerų atsakymų, jos padeda išsakyti klausimus, tęsti dialogą su Dievu, net jei jis atrodo nesantis, kaip kad niūriausia vadinamoje 88 psalmėje.

Anot dviejų evangelistų, net ir nukryžiuotas Jėzus meldžiasi raudos psalmės žodžiais. Jo paskutiniai žodžiai: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ – evangelijose pagal Morkų (15, 34) ir Matą (27, 46) yra 22-osios psalmės eilutė. Ši raudų psalmė dažnai aprašoma kaip „teisiojo kenčiančio psalmė.“ Kaip ir dauguma raudų psalmių, ši psalmė nesibaigia skundu: jos pabaigoje girdime apie kenčiančiojo pasitikėjimą Dievu, jau įvykusį išgelbėjimą ir dėkingumą.

Biblinė raudų tradicija iškelia į šviesą tai, kad mums svarbiausias klausimas kančios akivaizdoje yra ne tiek intelektinis Dievo visagalybės ir gerumo bei blogio egzistavimo pasaulyje suderinamumo klausimas, kiek klausimas, ką Dievas daro matydamas žmogaus kančią.

Kryžiaus įstatymas

Velykinis slėpinys, kurį švenčiame Tridienio liturgijoje, geriausiai atsako į pastarąjį klausimą. Dievas susitapatina su kiekvienu kenčiančiuoju, kad savo kryžiaus kančia ir mirtimi blogį perkeistų į gėrį. Šis „kryžiaus įstatymas“ (t. y. blogio perkeitimo į gėrį įstatymas) bene geriausiai nusako išganymo slėpinio esmę. Be abejo, kai kurie mūsų norėtų ir toliau klausti: kodėl Dievas pasirinko būtent tokį būdą atsiliepti į blogio ir kančios problemą? Kodėl nepasirinko sugedusio pasaulio nušluoti ir jo vietoje nesukūrė naujo? Kodėl Dievas nepasirinko nusidėjėlių atversti be jokių tarpininkų ir be mūsų pastangų? Nors ir galime, kaip šv. Tomas Akvinietis, rasti daug tokio pasirinkimo tinkamumo požymių, galutinis atsakymas slypi slėpiningoje begaliniai gero Dievo išmintyje, kuri pranoksta mūsų suvokimą. Kaip šv. Augustinas rašė savo veikale apie tikėjimą, viltį ir meilę: melius enim iudicauit Deus de malis bene facere quam mala nulla esse permittere („Dievas sprendė būsiant geriau blogį perkeisti į gėrį nei neleisti blogiui egzistuoti“; ench. 8, 27).

Šiuo pasitikėjimu mes galime gyventi per malonę įliejamų tikėjimo, vilties, ir meilės dorybių dėka. Tikėjimas parodo tikslą, kurio link keliaujame visais savo kryžių keliais. Šis tikslas yra pats Dievas – prasmės ir meilės pilnatvė, kurioje daugiau nėra jokio liūdesio, jokio skausmo šešėlio. Viltis mums padeda nugalėti kelionės sunkumus. Net nepalankiausiomis aplinkybėmis ji suteikia jėgų gyventi kaip Dievo karalystės piliečiams – karalystės, kurioje nuodėmei ir mirčiai jau neduotas paskutinis žodis. Šios vilties šviesoje žmogus atranda, kad yra dalykų, svarbesnių net už fizinį išgyvenimą – kaip kad kitų gelbėjimas ar doros valstybės kūrimas ateities kartoms. Galiausiai, meilė sujungia su tikslu, į kurį keliaujame. Be vienijančio, gydančio ir gaivinančio meilės veikimo, neužtenka nei tikėjimo, nei vilties.

Meilė, kaip vidinis jėgų šaltinis, ypač svarbi tuomet, kai tenka rinktis sunkų gėrį, kai reikia paliudyti viltį, kuri gyvena mumyse (Plg. 1 Pt 3, 15). Tik meilė iš esmės gali perkeisti blogį į gėrį. Nei blogio atspindėjimas pagal griežto „akis už akį“ teisingumo reikalavimus, nei jo perdavimas kitiems, išliejant pyktį kur papuola, nėra pajėgus sustabdyti blogio dauginimosi. Bet, kaip liudija Jėzaus Kryžiaus auka, save dovanojanti meilė gali tai padaryti. Jos veikimu mums žmogiškai sunkūs ar praktiškai neįmanomi dalykai – atleisti savo skriaudėjui ir mylėti savo priešus – tampa įmanomi.

Tokia sunkų gėrį besirenkanti meilė nėra šiltų jausmų puoselėjimas ar nusikaltėlio pateisinimas – taip mąstyti reikštų idealizuoti situaciją ir užmiršti, kad Dievas nori nusidėjėlio atsivertimo ir atgailos. Meilė, kaip rašė šv. Tomas Akvinietis, yra gėrio norėjimas kitam asmeniui. Gyventi Jėzaus dovanojama gailestinga meile, ypač nekaltųjų kančios akivaizdoje, reiškia pasirinkti atsisakyti kerštingų minčių puoselėjimo ir keršto planų. Ši dėl malonės įmanoma meilė net ir priešui linki paties geriausio. Tačiau ji taip pat neleidžia susiaurinti nusidėjėliui trokštamo gėrio iki ko nors mažiau kaip kad atsivertimas į mylintį Dievą. Nes tik Dievas galiausiai gali akmenines širdis perkeisti į kūnines širdis.

Baltas ir raudonas vynas

Viduramžių mistikė Mechtilda iš Magdeburgo rašė, kad pilnai negyvename tol, kol neatsigeriame iš dviejų taurių: balto džiaugsmo vyno ir raudono kančios vyno. Jei pasiūlymas gerti iš balto vyno taurės nekelia problemų, raudono kančios vyno gėrimas mums sukelia daug klausimų, kurie dažnai prasiveržia rauda ir skundu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šių klausimų centre yra: „Kodėl mes kenčiame?“ Tačiau pastarojo klausimo gelmėje vis tik slypi kitas, egzistenciškai tikinčiajam dar svarbesnis klausimas: „Ką Dievas daro, atsiliepdamas į žmogaus kančią?“

Krikščioniškoji tradicija siūlo daug vienas kitą papildančių perspektyvų kančios slėpiniui apmąstyti. Peržvelgėme kai kurias svarbiausiųjų – kūrinių ribotumas ir įvairovė, atpildo įstatymas ir, galiausiai, Dievo gydantis ir perkeičiantis solidarumas su mumis Jėzaus Kryžiaus ir Prisikėlimo slėpinyje. Elie Wiesel „Naktyje“ pasakojama istorija apie žvėrišką bausmę koncentracijos stovykloje jautriai perteikia tokį Dievo atsaką į žmogaus kančią šiais žodžiais:

– Kur yra Dievas? Kur Jis yra? – paklausė kažkas už manęs. …

Vaikas kilpoje išbuvo daugiau nei pusvalandį, kovodamas tarp gyvenimo ir mirties, jis lėtai merdėjo mūsų akyse. Ir mes turėjome žiūrėti jam į veidą. Kai ėjau pro jį, jis dar buvo gyvas. Jo liežuvis vis dar buvo raudonas, akys dar nebuvo stiklinės.

Už nugaros girdėjau, kaip tas pats vyras klausė:

– Kur dabar yra Dievas?

Ir išgirdau, kaip balsas manyje jam atsakė:

– Kur Jis yra? Čia Jis yra – Jis kabo čia, ant šių kartuvių…“

Kaip krikščionims, mums belieka pasitikėti, kad vis tik ne kartuvėms yra duotas paskutinis žodis, bet mirtį nugalinčiai meilei. Anot šv. Pauliaus, balto vyno nepritrūksta net ten, kur raudonas liejasi upeliais, nes „sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį.“ O tokia viltis neapgauna, „nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 3b–5).