Rugsėjo paskutinis sekmadienis Jiezne nuo seno laukiamas. Ir šventiškas, nes Jiezno krašto žmonės švenčia vieno iš parapijos globėjų – Šv. Arkangelo Mykolo – atlaidus. Šventojo, kuriam artima kovotojo su blogiu misija ir kurio paveikslo kopija, akademiko Nikodemo Silvanavičiaus nutapyta pagal italų dailininko Guido Reni originalą, puošia centrinį bažnyčios altorių.
Mykolinės kaip ir vainikuoja Jiezno parapijoje vykstančių atlaidų sezoną ir suteikia progą pasidžiaugti tuo, kuo dosni buvo vasara, pagalvoti, su kokiomis mintimis bei viltimis keliaujame rudenėjančiu gyvenimo keliu. Nes, kaip homilijos kalboje minėjo iškilmėms vadovavęs Alytaus įgulos kapelionas, kunigas Saulius Kristapavičius, arkangelas Mykolas, būdamas gynėju, kviečia ir mus kiekvieną būti savyje kovotoju prieš blogį, bandantį nusverti gėrį.
Šimtmečiams nešant laiko vandenis, keičiantis kartoms, gimstant naujoms tradicijoms, ir šie atlaidai įgauna naujų bruožų, pildosi naujais akcentais, įnešančiais savo žavesio, stiprinančiais bendrystės, pasitikėjimo bei saugumo jausmą.
Prašoma globos keliaujantiesiems ir transporto priemonėms
Šv. Arkangelo Mykolo dieną minima ir Keliautojų diena, meldžiamasi už žuvusiuosius keliuose, prašoma globos bei apsaugos pėstiesiems ir vairuotojams, šventinamos transporto priemonės. Šiemet po šv. Mišių parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas šia intencija į susirinkusiuosius kreipėsi ne nuo bažnyčios laiptų, kaip tai darydavo anksčiau, o iš naujai restauruoto balkono, esančio virš paradinių maldos namų durų. Tai dar viena proga pasidžiaugti, kad gražioji Jiezno bažnyčia velkasi naują rūbą.
Prisiminti ir bažnyčios fundatoriai
Šie metai Jieznui ypatingi – miestas mini 530 metų sukaktį. Tad praėjusio sekmadienio šv. Mišiose buvo išreikšta pagarba ir bažnyčios fundatoriams – vieniems ryškiausių Lietuvoje didikams Pacams, palikusiems gilų pėdsaką Jiezno miesto ir viso krašto istorijoje. Jiezno parapijos, dar globojamos ir Šv. Jono krikštytojo, bažnyčia buvo konsekruota 1670 metais. Didingumu ir puošnumu garsėję dvaro rūmai neišliko, o baroko stiliaus perlu laikoma Jiezno bažnyčia atlaikė visas laiko, gamtos ir karų siunčiamas negandas ir ne tik šildo saviškius, bet ir džiugina svečius bei turistus.
Padėkota už prasmingą ir gražų gyvenimą
Daugiau kaip prieš du dešimtmečius, kai Jiezno parapijai pradėjo vadovauti kunigas Rolandas Bičkauskas, per Šv. Arkangelo Mykolo atlaidus Jiezne pradėta minėti ir Padėkos diena. Diena, kai dėkojama ne tik už užaugintą derlių, bet ir prasmingus darbus, gebėjimą atjausti, padėti, dalintis.
Šiųmetė padėka – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio paveikslas – sekmadienį, aidint plojimams, su susirinkusiųjų pritarimu, buvo įteikta Onutei ir Pranui Kandrotams iš Dukurnonių kaimo, gegužę minėjusiems bendro gyvenimo šešiasdešimtmetį. Jiems buvo padėkota už gražų gyvenimą, kuriame telpa labai daug: ir rūpestis bei meilė savai šeimai, ir dėmesys bei pagalba giminei ir kaimynams, ir aktyvus dalyvavimas parapijos gyvenime. Ne vienerius metus Onutė Kandrotienė buvo parapijos pastoracinės tarybos narė, apie ją telkiasi Dukurnonių rožinio būrelio moterys, abu jie – ilgamečiai procesijos dalyviai.
Daugelis Dukurnonių ir aplinkinių kaimų gyventojų gerai žino ir jaukius, gražius ir atvirus jų namus. Iš tėvų, senelių pasakojimų tikriausiai žino ir apie tuos laikus, kai juose dar šeimininkavo Onutės tėvas – vienas pažangiausių šiame krašte ūkininkų Kostantas Bieliauskas, tik už tai, kad sumaniai ūkininkavo, 1948-ųjų pavasarį ištremtas į Sibirą. Penkiametės Onutės atmintyje giliai įsirėžusi ta gegužės naktis, joms su mama slepiantis paežerės melduose, bet viską girdint: ir šunų kauksmą, ir išvaromų gyvulių bliovimą, ir tėvelio prašymą būti nušautam prie gimto namo slenksčio nei išvežamam į Sibirą. Suprato, kad gyvas jau negrįš. Bet amžinojo poilsio sugrįžo. Daugiau kaip keturis dešimtmečius Sibiro įšale pragulėjusius jo palaikus, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Pranas parvežė kelioniniame krepšyje. Jie atgulė Sobuvos kapinėse.
Netrukus po to, kai ūkis buvo išdraskytas, tvartuose vietą užėmė iš kitų buvusių ūkininkų atimti arkliai, kitame buvusios erdvios trobos gale įsikūrė jauna šeima. Onutei su mama pavyko išvengti tremties, tačiau patirti teko visko. Ištvėrė. Atgijo ir namai. O kai po vestuvių į juos iš kitos ežero pusės persikėlė Pranas, pamažu atgavo ir savo švytėjimą.
Pranas dirbo traktorininku, kombainininku. Onutė siuvo, audė, daugelį metų dirbo audėja namudininke Meno gaminių įmonėje. Ir dar, kažin ar surasi aplinkui senesnę sodybą, kurioje Onutė nebūtų šeimininkavusi per vestuves, krikštynas, jubiliejus, šermenis ar kuria kita proga. Kaip ir artimesnį ar tolimesnį kaimyną, kuriam Pranas nebūtų nukūlęs javų, nesuaręs lauko ar nepatalkinęs kituose darbuose.
Po Nepriklausomybės atkūrimo atgavę Onutės tėvo žemę, kelis dešimtmečius Kandrotai sėkmingai ūkininkavo, dabar dalį žemės nuomoja.
Bet namuose vis tiek šurmulio mažiau gal tik šiokiomis dienomis. Savaitgaliais – jo apstu. Kandrotai išaugino tris šaunias dukras, džiaugiasi penkiais anūkais, keturiais proanūkiais, kurie visi dažni svečiai Dukurnonyse. Ne, ne svečiai, tiesiog – namiškiai. Kiekvienas žino savo darbus, turi mėgiamas veiklos sritis: kas gėlynus tvarko, kas žolę pjauna, kas šiltnamyje tvarkosi, kas malkas kapoja, kas žvejoja, kas pyragus ar bandas kepa… Jie – kartu.
… Ir vieta, ir namai turi savo aurą, ypač jeigu juose gyvenimą kuria darbštūs, mokantys suprasti, atjausti ir dalintis žmonės. Būtent tokie ir yra Onutė ir Pranas Kandrotai, šiemet toje pačioje Jiezno bažnyčioje, kurioje 1962-ųjų gegužę, lydimi dvylikos tautiškais rūbais pasipuošusių svočių bei būrelio jaunimo, susituokė, – tyliai, ramiai vienu du padėkojo Dievui už kartu pragyventus metus.