Po gero mėnesio, gruodžio 4 ir gruodžio 28 dieną, virš Jiezno seniūnijos reikėtų tikėtis dviejų istorinių krašto vėliavų iškėlimo: kunigaikščių Holovčinskių Gulbės herbo ir grafų Pacų Dvigubos lelijos herbo. Pirmuoju atveju atsiminsime LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio 1492 m. suteiktą privilegiją jos išlaikymui gauti dešimtinę iš pirmąkart paminėto Jiezno dvaro. Antroji data – tai, kad praėjus 15 metų po Aleksandro ir jo žmonos kunigaikštienės Elenos valdymo, Jiezno krašte 1507 m. LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis Lenkijos karalystės sostinėje Krokuvoje patvirtino kunigaikštienės Elenos 1507 m. gruodžio 15 dienos Lenkijos mieste Melnike suteiktą privilegiją ir perdavė Jiezno dvarą Starodubo kunigaikščiui, kunigaikštienės Elenos asmeniniam sekretoriui Motiejui Mikitinyčiui. Remiantis šiuo dokumentu Motiejus Mikitinyčius ir jo palikuonys kunigaikščiai Holovčinskiai Jiezno kraštą valdė 125 metus (Lietuvos Metrika. Knyga 25 (1387–1546). Užrašymų knyga 25.v.,1998, P.180–181, dokumentai 121–122).
Vilniaus Universiteto Rektorius, Lietuvos universitetų rektorių bendruomenės prezidentas, Lietuvos istorijos profesorius, mūsų krašto istorinio saulėtekio tyrinėtojas Rimvydas Petrauskas yra labai tiksliai ir prasmingai pasakęs: „Istorijos mokslas nėra pageidavimų koncertas. Istorinės ir kultūrinės tikrovės ignoravimas anksčiau ar vėliau smogia atgal“ (https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rimvydas-petrauskas-ukrainos-valstybe.d?id=91043525).
Sutikdami svarbias mūsų kraštui 530-ąsias ir 515-ąsias metines, pagalvokim apie tai, ar mes gerai suprantam mūsų istorines šaknis, mūsų pamatinius akmenis: krašto istorijoje, visoje LDK pažinimo sistemoje. Sovietizmas ištrynė daug kam iš mūsų norą semtis tikrų istorinių žinių, nes dar gyva iš tų laikų atėjusi samprata, kad valdžia daro istoriją. Kokią norės, tokią padarys. Vietoje realaus istorijos pažinimo, dažnai kuriam faktais nepatikrintas legendas, kažkokias niekada nebuvusias būtybes. Ar tuo ugdom istorinę sąmonę? Ugdom iki to, kad gal kas nors ims ir greit patikės, kad Adomas ir Ieva irgi iš Jiezno yra kilę… Ne spėlionės, mitai, o tik istoriniais dokumentais ir archeologinių kasinėjimų rezultatais paremti duomenys sudaro vis besikeičiančio, vis pasipildančio istorijos mokslo pagrindą. Pigus, pilkas įvaizdis niekada nepakeis tikrovės pažinimo vaidmens.
Labai svarbu mums visiems suprasti, kad LDK – jokiu būdu ne dabartinė moderni, prieš daugiau kaip 100 metų atsiradusi valstybė, bet tai mūsų gilios šaknys. Nebandykim į tuos penkis šimtmečius eksportuoti dabartinės Lietuvos valstybės tautinės struktūros, vertybių sistemos. Kalbėdami apie XVI amžių, neturėtume užmiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo lietuvių ir rusėnų (ukrainiečių, baltarusių ir dalies rusiškų žemių protėviai), kur dabartinė Lietuva, o ir patys lietuviai, sudarė mažumą. Dėl bendros valstybės komunikacijos kanceliarijoje, teismų sistemoje ir bendravime su rusėniškomis žemėmis įsigalėjo rusėnų kalba, iš pradžių Kijevo Rusios kalbos, vėliau gudų tarmės pagrindu. Visi Lietuvos įstatymų kodeksai (Lietuvos statutai), LDK vidaus ir užsienio kanceliarija (Lietuvos Metrika), visų plačios šalies įvairių vaivadijų teismų dokumentai buvo parašyti rusėnų kalba. Pabrėžiu – rusėnų, o ne rusų kalba.
LDK elitas
Lietuvos diduomenė buvo įvairialytė: iš Lietuvos kilę Alšėniškiai, Astikai, Goštautai, Kęsgailos, Radvilos, Pacai, Manvydai, Sakaičiai ir t.t. Bet daug ir iš kitų žemių atkeliavusių. LDK valdovui, Lenkijos karaliui nebuvo svarbu didiko kalba, religinė konfesija. Buvo vertinamas didiko lojalumas valdovui ir visai LDK, kaip bajorai rūpinasi krašto gynyba, kiek duoda jai karių ir ginkluotės, kiek patys dalyvauja kovose. Atsilygindamas už tai valdovas savo bajorams skirdavo žemes įvairiose LDK vietose. Taip ir atsitiko, kad gavę didelius žemės plotus mūsų krašte, prie krašto istorijos kūrimo prisidėjo kunigaikščiai rusėnai Holovčinskiai Jiezne, Birštone, Balbieriškyje, Prienų žemėse ir dalyje Sūduvos. Kunigaikščiai Iljiničiai – Ašmintoje ir Pakaunėje. Kunigaikščiai Jurlovai ir Oginskiai – Kruonyje ir Kašonyse. Kunigaikščiai Liackiai – Užuguostyje ir Aukštadvaryje. Pažvelkim vien į Stakliškių Didžiojo kunigaikščio dvaro vietininkus XVI amžiuje: Fedka Grigorievičius, Michailas Basa, Piotras Timofiejevičius Masalskis, Ivanas Ivanovičius Riazanskis, Michailas Vasiljevičius Šviniuckis, Semionas Belskis, Ivanas Hornostajus ir t. t. (Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy. Tom II. Wojewodstwo Trockie XIV–XVIII wiek. Warszawa, 2009, p. 89–90). Visi šie vietininkai buvo rusėnai, bet nei vienas jų neišdavė LDK, išskyrus Mykolą Glinskį, tariamą Prienų įkūrėją. Bet būna dar linksmiau.
Tai tik parodo, kiek nesuformuota ar pažeista mūsų istorinė sąmonė. Po nesenai vykusios istorikų konferencijos Jiezno gimnazijoje priėjo vienas pažįstamas, net ir aukštąjį mokslą baigęs. Skundėsi, kad jam nepatiko rusiškos pavardės mano pranešime. Tai „kvepia rusiška dvasia“. Iš tiesų, jos buvo rusėniškos. Atsakiau, kad jam daug kas gali nepatikti. Bet tos pavardės Jiezno istorijoje buvo, jos paliko nemažą pėdsaką ir jos liks istorijoje. Patariau daugiau domėtis Lietuvos istorija ir pridūriau, kad negi išmesi iš Lietuvos istorijos rusėnus: žymių LDK karvedžių Ostrogiškių ir Chodkevičių gimines, negi išmesi didikus Sapiegas, Tiškevičius, Oginskius, tiek nusipelniusius Lietuvos kultūrai. Galima iškelti Gulbės herbo vėliavą ant kokio nors kalno, bet tai nieko nepakeis. Įamžinti kunigaikščius Holovčinskius turėtumėm čia, Jiezne, kurį jie įkūrė ir puoselėjo. Be to – tiesiog tamsuma, viduramžiai, LDK esmės neigimas.
Istorinio Jiezno supratimas
Ne mažiau svarbu žinoti, kur yra tas istorinis Jiezno kraštas. Motiejaus Mikitinyčiaus valdymo metu (1507–1539) ir jo palikuonims valdant, Jiezno kraštas buvo negausiai apgyvendintas. Jiezne stovėjo medinė pilis su administraciniais pastatais, žemės ūkio produktų saugyklomis ir kalėjimu. Vėliau, XVI a. pabaigoje, anūkas Sčastnas Holovčinskis pastatė mūrinius rūmus. Tuo metu Motiejui priklausė Sobuvos, Liciškių (Liciškėnų) su Čebotariškių pievomis kaimai. Kažkur dabartinių Musninkų vietoje buvo Nečiajaus (Motiejaus Mikitinyčiaus tijūno vardu pavadintas) kaimas, rusėniškai skambantis kaip Nečiajevo. Dabartinio Beržynų kaimo vietoje buvo paties Motiejaus Mikitinyčiaus valda – Motiejavo kaimas (VU MB RS, F-7, KZT, 1581–1583, P. 226–234) Nibriai. Verbyliškės priklausė kitiems savininkams (Raimonda Ragauskienė. Karališko Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., V., 2004, p. 69–70). Nibrius, Sundakus Holovčinskiai nupirko tik 1584–1590 m. (Ten pat, p. 71).
Aplink Jiezną buvo daug pelkėtų vietovių, balų, nendrynų, daug neįžengiamų vietų. Todėl savo ekonominę galią kraštas įgavo dėka Šventininkų valsčiaus ir jo žmonių. Iki Pacų buvo nuolatos vartojamos sąvokos „Jiezno valsčius su Šventininkų žmonėmis“, „Jiezno ir Šventininkų valsčius“. Kas gi tas Šventininkų valsčius? Tai nemaža dalis dabartinės Kruonio seniūnijos. Visų pirma, tai – Jiezno dvarui priklausantis Purvininkų palivarkas su dviem gražiais tvenkiniais, ąžuolų alėjomis, ant kalno – didelis sodas (Археографический сборник документов относящихся кь истории Северо-Западной Руси издаваемый при управлении Виленского округа. Томь десятый. Вильна, 1874, с.13–14). Išvardysiu visus kaimus, suteikusius ekonominės galios mūsų istoriniam valsčiui: Jiezno bažnytinė valda XVII amžiuje – Andriūnai, Bajoriškės, Bajoriškės, Butkiemis, Ginteitiškės, Domeikiemis, Kalviai, Kazokai (kunigaikščių Holovčinskių 1566 m. pradėtos kurti Jiezno grafystės šiaurinis taškas), Lapainia, Lankakiemis, Maisiejūnai, Paukštiškės, Plaskūnai, Plaskūnų Būda, Purvininkai, 3 Rokiškio kaimai, Seveliomys, Šnipeliai, Rūčkakiemis, Sevelionys, Šventininkai, senoji Jiezno klebonijos valda Toliškės, Vilūnai (ten pat, p. 3–31).
Štai tie kaimai ir sudarė Jiezno istorinio valsčiaus ekonominį gyvybingumą. Jo dėka per 125 metus kunigaikščiai Holovčinskiai įsisavino dabartinį Jiezno kraštą, įvykdė valakų reformą, sutvarkė girių apskaitą, nusausino pelkėtas vietas, sutvarkė kelius, pastatė tiltus, malūnus, alaus bravorus. 1581 m. gegužės 23 dieną įkūrė Jiezno miestelį, 1581–1599 metais pastatė kalvinų šventyklą. O dabar mes jų nenorime įprasminti…
Labai gražu, patriotiška, kada Jiezno seniūnija, Jiezno gimnazija, Jiezno šauliai keliauja po seniūnijos kaimus, įgydami kraštotyrinių žinių ir fizinės ištvermės. Bet gal žygiuoti tuo pačiu keliu nuolat darosi monotoniška? Turiu pasiūlymą. Manau, minėtos institucijos galėtų susitarti su Kruonio seniūnija bei Kaišiadorių šauliais ir esmingai, autentiškai, nauju maršrutu pažymėti mūsų krašto istorinio saulėtekio 530-ąsias metines.
Šv. Trejybės stačiatikių cerkvė Vilniuje ir Šventininkų žemės
Daugelio žemių krašte ir daugelyje LDK vietovių savininkas Motiejus Mikitinyčius sąžiningai tarnavo valdovams. Jį labai vertino LDK valdovas, Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis su kunigaikštiene Elena ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis su karaliene Bona Sforca. Motiejus buvo pravoslavas, norėjo saugiai pasilaidoti žymaus LDK karžygio Konstantino Ostrogiškio pastatytoje Šv. Trejybės stačiatikių cerkvėje. Šios cerkvės pastatymas buvo atsidėkojimas Dievui už karvedžio pergalę prieš maskvėnus prie Oršos 1514 metais.
1539 metais jis prieš pat mirtį sudarė savo testamentą. LDK didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Žygimantas Senasis jį patvirtino: „Šiuo mūsų raštu patvirtiname, kas jį panorės pamatyti ar išgirsti dabar ir ateityje, kam bus tai svarbu žinoti. Lenkėsi prieš mus kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus našlė, kunigaikštienė Tomila Michailovna ir padėjo prieš mus savo vyro, Birštono valdytojo, velionio, kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus testamentą. Jame jis rašė, kad sirgdamas turėjo gerą ir šviesų protą. Kad išėjus jam iš gyvenimo nebūtų bereikalingų kalbų ir apkalbų tarp kunigaikštienės ir vaikų (turėjo dar dvi mirusias žmonas, su kuriomis susilaukė vaikų – V. K.), tai šį testamentą surašiau žmonai, o ir savo vaikams atskirai palikau. Kreipėsi į mus kunigaikštienė Motiejaus žmona, kad šį testamentą savo parašu patvirtintumėme. Mes tą testamentą peržiūrėjome ir jį išklausę savo ranka perrašėme tai, kas iš tikrųjų yra.
Vardan neperskiriamos Šv. Trejybės amen. Aš, Dievo vergas, kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius, Birštono valdytojas, turėdamas pakankamą mąstymą ir būdamas sveikas sieloje, Dievo man atsiųstoje ligoje norėjau savo gyvenimo paskutinę valią testamente išsakyti, prieš savo sielą maloningam Dievui atiduodamas. Ir prieš skaisčiausią jo motiną ir šviesiausią mano sielos kūno saugotoją, šviesiausią angelą pareiškiu, kad noriu būti palaidotas Šv. Trejybės šventovėje. 400 kapų tų pinigų išdalinau man gyvenant, o 250 kapų grašių palieku palaidojimui ir sielos priminimui. Mane palaidoti gali tik mano žmona kunigaikštienė iš Mstislavlio Tomila Michailovna, o sūnus Jaroslavas ir bajorai nieko negali daryti be jos sutikimo…“ (Zbior dawnych dyplomatów i akt miast awilna, Kowna, Trok, prawosławnych monasterow, cerkwi i roszych spraw, Wilno, 1843, częsz II, p. 61–62).
Kunigaikštis buvo palaidotas Šv. Trejybės cerkvėje. Ją rasite praėję pro Aušros vartus, už 40 metrų kairėje pusėje einant link pilies. Daugiau medžiagos, nuotraukų apie tai – mano facebook laisvoje paskyroje.
Kaip matome tik iš trumpos testamento ištraukos, tarp vyriausio sūnaus Jaroslavo ir jo pamotės Tomilos buvo įtempti santykiai. Mat, tėvas ir vyras dar užrašė Šv. Trejybės cerkvei amžinai Šventininkų ir Purvininkų kaimų valdas: „Purvininkų dvarą su Šventininkais su viskuo atiduodame Šv. Trejybės cerkvei Vilniuje. Už tai archimandritas turės Viešpatį sveikatos žmonai ir vaikams prašyti“ (Ten pat, p. 65). 23 metus viskas buvo tvarkoje: šių kaimų gyventojai mokėjo piniginius mokesčius cerkvei, vėliau čia įsikūrusiam vienuolynui. Bet tas pradėjo netenkinti Motiejaus Mikitinyčiaus anūkų – Jiezno ir kitų valdų valdytojo Sčastno (Felikso) Holovčinskio ir Balbieriškio valdytojo Jaroslavo Holovčinskio. Mat jie jau buvo priėmę kalvinų tikėjimą. Jie abu su ginkluotu draugų ratu 1572 metais užpuolė kaimą, išvijo vienuolyno administratorius ir prisijungė prie Jiezno žemių tas valdas. Faktiškai jie pažeidė Lietuvos Statuto normas apie paveldėjimą, prievartą. Giminaičiai Chodkevičiai prašė šias žemes grąžinti vienuolynui. Tačiau byla užsitęsė net 170 metų. Jos teko paragauti ir Holovčinskiams, ir Pacams. 1710–1713 metų didžiojo maro metu bylinėjimasis buvo nutrauktas, teisingumas nebuvo pasiektas.
Vertingas krašto istorijos dokumentas Krokuvos Jogailos vardo Universiteto bibliotekoje
Negalima gyventi su senomis žinių klišėmis, reikia ieškoti naujų, kad ir mažų pažinimo kristalėlių, jais pamažėle papildant krašto istoriją. Krokuva – nuostabus miestas, Lenkijos kultūros centras. Įsimintina karalių rezidencija su Šventųjų Stanislovo ir Vaclovo katedra, kur ilsisi mūsų didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai Gediminaičiai ir Jogailaičiai bei kiti reikšmingi Lenkijos žmonės. Bet labai svarbi mūsų kraštui ir Krokuvos Jogailos vardo Universiteto biblioteka, kurioje aptikome 1631–1634 metų bylą, pavadintą „Įvairūs dokumentai, įskaitant 1631–1634 Jiezno ir Šventininkų dvarų karvidžių ir avižų ūkinius įrašus“. Atrodytų, labai prozaiška. Bet šioje byloje svarbiausi gausūs krašto valstiečių žemdirbių sąrašai, liudijantys krašto lietuvišką prigimtį. Kadangi Jiezno katalikų parapija žinoma jau 1631 metais, tai manytumėm, kad ne vienas tų gyventojų buvo katalikų pasaulio žmogus. Apie tai kitą kartą.
Vytautas Kuzmickas, istorikas.