„Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė“, – kalbėjo pirmą kartą ses. Faustinai apsireiškęs Jėzus. Popiežius šv. Jonas Paulius II 2000 m. Atvelykį paskelbė Dievo gailestingumo sekmadieniu. Tad nuo šv. Velykų iki Atvelykio, Vilniuje, Dievo Gailestingumo šventovėje švenčiama Dievo gailestingumo savaitė. „Tai didžiulė Dievo dovana kiekvienais metais. Ir šiais metais, kai visas pasaulis išgyvena didelius išbandymus, esame labai reikalingi Dievo Gailestingumo, kuris padėtų nenuleisti rankų, išsaugotų viltį, įkvėptų jėgų ir išminties“ – kvietė šios šventovės rektorius kun. Povilas Narijauskas. Karantino metu šv. Mišios buvo aukojamos už uždarytų durų, o tikintieji galėjo jungtis interneto pagalba. Balandžio 17 d. šv. Mišias aukojo ir homiliją sakė mūsų – Jiezno parapijos klebonas kun. Rolandas. Pradžioje siūlome perskaityti tos dienos evangelijos ištrauką Jn 21,1-14 ir po to – homiliją.
Evangelijos ištraukoje dar kartą pabrėžiama prisikėlimo tikrovė: Jėzus prisikėlė ne simboliškai, bet tikrai, su savo kūnu. „Mes su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“, – pasakys šv. Petras Apaštalų darbuose, greičiausiai remdamasis būtent šiuo Evangelijos įvykiu. Bet šiai tikrovei išgyventi reikėjo tikėjimo kelionės. Tad ženkime kartu su Petru ir kitais mokiniais, kad ir mes galėtume paliudyti: patyriau Prisikėlusiojo gailestingumą…
Prisiminkime, suėmus mokytoją, mokiniai išsibėgiojo, Petras net tris kartus jo išsigynė… Ar tai neprimena mūsų? Kaip dažnai pasižadame sekti Viešpačiu, bet išbandymų akivaizdoje neriame į krūmus ar net išsižadame… Kaip dažnai žongliruojame žodžiais – visa viltis Dieve, o, kad ir koronaviruso akivaizdoje drebame iš baimės?
Todėl, kaip ir Jėzaus mokinai, pasimetę, bandome kažkuo užsiimti, kažką daryti… Petras sako: einu žvejoti. Anaiptol ne žmonių širdžių, tiesiog bando grįžti prie sau įprastos veiklos, prie saugios kasdienybės. Mokiniai – ir mes su tavimi.
Prasidėjus pandemijai, mes pakrikome. Vieni sakė, kad visos apsaugos priemonės nereikalingos, tad ciniškai nesisaugodami ir nesaugodami kitų šlaistėsi kur tik papuola. Mes juos praminėme buduliais. Kiti – užsidarė, pasislėpė nuo viso pasaulio, įsibaiminę laukdami kada viskas pasibaigs. Tokius pavadinome stručiais, sukišusiais galvas į smėlį. Treti, paveikti koronabaimės, stresuodami visur mato grėsmes, tad daug ką kaltina, kad ir grįžtančius iš užsienio, juk „jie“ užvežė šį virusą! Medikus ir kitus tarnautojus, kurie buvo ir yra pirmose fronto eilėse, laikome didvyriais. Skirtingai reaguojame į susiklosčiusią situaciją, bet vertėtų prisiminti popiežiaus žodžius – mes visi sėdime vienoje valtyje. Taip kaip šios dienos evangelijoje mokiniai. Tad arba visi nuskęsime, arba visi išplauksime. Tai galimybė parodyti daugiau vienas kitam žmogiškumo, nekelti chaoso ir įsiklausyti į tą, kurį tąsyk mokiniai nepažino – į Prisikėlusįjį. Juk kol nebuvo su jais Jėzaus, jų pastangos buvo bevaisės.
Kaip ir mūsų. Mes plušam vargelį ir galo nėra…. , kad ir kovoje su koronavirusu. Kažkiek teikia viltį socialinėse erdvėse sklindantys vaizdeliai – medikai ne tik gydo, pluša, bet ir suklaupę meldžiasi, didįjį penktadienį– nuo palatos iki palatos eina kryžiaus keliu…
Prisikėlusiojo žodis keičia situaciją: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Paprastai žuvys tinklu užgriebiamos naktį, kai yra tamsu, bet ne rytą, tačiau mokiniai, nors ir neatpažinę dar Jėzaus, patiki jo žodžiu: „Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo [tinklo] patraukti dėl žuvų gausybės“ (Jn 21, 6).
Vienas iš mokinių, sugeba įžvelgti šios sėkmės priežastį. Jis ištaria: „Juk tai Viešpats!“. Tai Viešpats padarė. Tai Jėzaus darbas. Supratę, jog Dievas jų neapleido, supratę, kad Jėzus pagavo visas tas žuvis, jie atpažino Jį. Įsileisdami Dievo veikimą jie patyrė stebuklą. Ir mes, tik paklusę Jo balsui, pažinsime Jį ir išvysime Jo nuostabą keliantį veikimą savo gyvenime.
Galiausiai evangelija veda į Eucharistiją. Jis kviečia mokinius „eikite šen pusryčių!“, toliau – „Jėzus paėmė duonos ir padalijo jiems“. Šie žodžiai neabejotinai ženklina Eucharistiją. Jis dalyvauja kaip pokylio šeimininkas, o jo duodama duona yra „mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).
Šiandien, kai tikintieji negali dalyvauti šv. Mišiose ir būti maitinami Kristaus kūnu, yra didelis išbandymas. Nors aš pasisakau už įvestas karantino metu rekomendacijas, visgi, draudimas dalyvauti šv. Mišiose, mano manymu, yra perteklinis. Jeigu žmogus gali lankytis parduotuvėje ir ten įsigyti duonos, tai, kaip Viešpats yra pasakęs – žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. Tikinčiajam reikalinga gyvybę teikianti Duona -Jėzus. Sakysit – galima priimti dvasine Komunija? Taip. Tai gal ir pietus dvasinius priimkim arba vakarienę virtualiai?
Svarbu yra ir tai, kad švenčiantieji Eucharistiją sako vienas kitam, kaip ir mylimasis mokinys Simonui, „Tai – Viešpats“. Taip jie stiprina vienas kitą tikėjime. Taip mes turime stiprinti vienas kitą, o tai virtualiai labai sunku.
Ir visgi, Dievo gailestingumo neuždarysi, jo malones neužkarantinuosi.
Tad kreipkime žvilgsnį į Prisikėlusįjį, iš kurio trykšta ramybės ir vilties versmė ir melskime, kad alkis Kristaus kūno, atvirumas Jo pamokymams ir pasitikėjimas Juo būtų dar didesnis, tuomet ir mūsų pastangos bus vaisingesnės.
Amen.
-jž-