Kova už Dievo žodžio skleidimą
Visiems mums kunigas Bronius Bulika žinomas kaip ilgametis Jiezno parapijos klebonas, vienas žymiausių Kaišiadorių vyskupijos pamokslininkų, rašytojas, vertėjas, tremtinys. Ilgamečio Jiezno parapijos ganytojo Broniaus Bulikos sielovadinė patirtis, gilūs teologiniai pamąstymai taip pat labai gerai žinomi mūsų parapijiečiams. Tačiau jo aktyvi krikščioniška ir pilietinė pozicija buldozerinio ateizmo laikais yra mažiau nušviesta.
Popiežius Pijus XI apie komunizmą
Komunizmas ir jo sovietinė atmaina atnešė didžiausių nuostolių lietuvių tautai. Naikino ją fiziškai, luošino dvasiškai. Dažnai kyla klausimas, ar Lietuvos katalikų dvasininkija gerai žinojo šio žmonijos priešo esmę, ar tikintieji buvo apie tai pakankamai informuoti. Bent Palaimintojo Teofiliaus gyvenimo patirtis daugeliui dvasiškių buvo gerai žinoma. Pats popiežius Pijus XI buvo vaizdžiai apibūdinęs komunizmą. Jis svarbus ir dabar, nes istorinis procesas vyksta zigzagais.
„Komunizmas atima iš žmogaus laisvę, jo moralinio elgesio dvasinius principus, jis atima iš žmogaus tai, kas sudaro jo vertybę kovoje su aklais instinktais. Individui komunizme lieka tik sraigtelio vieta baisioje mašinoje“; „Komunizmo sužvėrėjimas pasireiškė ne tik šimtų kunigų ir vienuolių žudymu Ispanijoje (Pilietinio karo metu 1937–1939 m. – V. K.). Žudymu tų, kurie daug prisidėjo prie pagalbos neturtingiesiems. Komunizmas su tokiu žvėriškumu, neapykanta ir barbariškumu naikina žmogiškas vertybes, ko nebuvo galima net tikėtis“.
„Stokite sargyboje, šlovingi broliai, kad tikintieji nebūtų apgaudinėjami. Komunizmas yra klaidingas ir giliai klaidingas visa savo esme ir apie tai turime plačiai kalbėti, kad išsaugotume krikščionišką kultūrą“.
Šios popiežiaus Pijaus XI tiesos buvo skleidžiamos organizacijoje, kuriai priklausė ir Bronius Bulika (LYA.f.K-143287/3, t.1, p.281–282). Tuo metu jų sklaida buvo labai svarbi. Bet ji būtų buvusi reikšmingesnė, jeigu būtų plačiau vykusi katalikų bendruomenėje prieš sovietų invaziją ir okupaciją 1940 m.
Kunigo Broniaus Bulikos areštas
1948–1949 m. sovietai pradėjo uždarinėti bažnyčias ir vienuolynus, represuoti dvasiškius, bandė paversti Lietuvos bažnyčią okupantų tikslų rėmėja, kunigus padaryti KGB informatoriais. Tai tarp dvasiškių inteligentijos ir studentijos sukėlė natūralų protestą. Jis nebuvo politinis, jis turėjo tikėjimo realizacijos pobūdį. Buvo siekiama atkurti nepriklausomybės laikotarpiu veikusias katalikiškas tikėjimo draugijas ir organizacijas.
Kunigas Bronius Bulika gimė 1923 metais dabartinio Utenos rajono Pučkoriškių kaime, 1942–1947 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Nuo pat pirmųjų kunigystės dienų apaštalavo Kaišiadorių vyskupijoje.
1949 m. prie Vilniaus Universiteto buvo įsteigta katalikiška organizacija „Aušros vartų kolegija“. Vėliau ši organizacija buvo pavadinta „Aušros Vartų Marijos vaikai“. Ją sudarė daugelis kunigų, studentų. Tarp jų buvo ir visiems mums žinomas, anapilin išėjęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Organizacija vykdė tikėjimo agitaciją, organizavo Kryžiaus kelią: atlaidus Žemaičių Kalvarijoje, rašė laiškus Romos popiežiui, paskelbė mistinį Marijos žemėje kritusių kankinių palaidojimo aktą (LYA.f.K-143287/3, t.1, ap.58, p.30–31; t.4, p.27).
1950 m. 22 šios organizacijos nariai buvo suimti ir nuteisti. Kunigas Bronius Bulika nebuvo minėtos organizacijos narys, tačiau jis palaikė bičiuliškus santykius su daugeliu jos narių. Būtent dėl šios priežasties jis 1950 m. birželio 26 d. buvo areštuotas (Ten pat, t.1, p.178).
Kaltinimai kunigui Broniui Bulikai
Sovietų valdžia norėdama sunaikinti tautos proto elitą, iš pradžių suimtuosius apkaltindavo Tėvynės išdavimu, pagal RTFSR Baudžiamojo kodekso 58-1 straipsnį, o tik paskui ieškodavo priežasčių, net išgalvotų, kad tą kaltinimą sukurptų. Ypatingojo pasitarimo posėdžiuose liudininkai nedalyvaudavo, tad viską buvo galima suklastoti. Sovietai kunigą apkaltino: „Bulika būdamas Kauno kunigų seminarijos kleriku priklausė „Tomistų“ būreliui (Šv. Tomo filosofijos tyrinėjimo pasekėjai). 1949 m. Bulika užmezgė nusikalstamus ryšius su klerikalinės nacionalistinės organizacijos „Aušros Vartų Marijos vaikai“ vadovais, asmeniškai instruktavo juos, davė nurodym
us antitarybinei veiklai. Šiuo metu (būdamas Zibalų parapijos klebonu – V. K.) veda antitarybinę veiklą, tam panaudodamas bažnyčią“ (Ten pat, priedas prie bylos, p.21).
Yra žmonių, ,,kurie kaip gėlės“
Kunigas Bronius bendravo su pogrindinės organizacijos narėmis, studentėmis Stase Miliauskaite ir Gene Marazauskaite. 1950 m. Stasei Miliauskaitei rašytas teologinis laiškas tapo pagrindiniu įkalčiu. Tai kartu atskleidžia Broniaus Bulikos, 28 metų dvasininko, teologinį ir pasišventimo kunigystei brandumą.
„Yra žmonių, kaip gėlės. Nei bendradarbiai, nei draugai. Nei priešai, nei bendrakeleiviai. Jie tiek gražūs, kad pasidžiaugiame kartu. Ir net lepūs, kad savimi pasirūpinti nepajėgia. Jie tiek gabūs – gali suprasti ir susižavėti tiesos plotais, ir tiek gležni – pirmi akmenukai pragraužia kojas ir jie verkia. Jie smalsūs iki šaknų – todėl ir kaip Tu, kitokie; ir pavydi pikti, kodėl ne aš ir kt.
Ir baisiai sunku, jei klausaisi jų, jei su jais, kaip žmonėmis, gyventi nori. Nes jie – gėlės. Mes – mužikai. Man taip regis.
Mužikai kalbėt nemoka. Jie rankas turi tik. Rankas, kurios nepavargsta. Kurių vargo neskaičiuoja. Neklausia, ar apsimoka. Niekada gyvenime neprabils, kuris skrupulingai drebėdamas sveria savo jėgas. Mužikas nesimelsdamas lieka doras. Mužikas, nežinai, iš kur jo vardai raudoni, sveikata ir darbo vaisiai, kada jie spėja apibėgt, padaryt ir dar išsimiegoti. Jie niekada nesipasakoja ir niekada nesiteisina. Paklauso priekaištų ir vėl eina. Širdį ranka prispaudžia ir vėl eina (Toks lietuviškas žmogus pravardžiuojamas tik rusiškai).
Gėlė – kas kita. Tai kas, kad gėlė nežino esanti gėlė, vis tiek ji gėlė. Jai saulės reikia. Jai reikia ir švaraus vandenėlio. Neprirūkyto kambario. Reikia jai nuo šalčio apsisaugot ir nepalikti kitų be globos.
Gyventi su gėle sunku. Tikrai sunku. Su ja būti, ją suprasti ir užjausti.
Dabar suprask. Geriausiai gyventi vienam. Turėti vienišą lizdelį nakčiai, turėti olą darbui. Geriausia troba ir Laisvė gyventi vienišai, savitai, laikantis bendros taisyklės „Nedaryk to kitam, ko nenorėtum susilaukti iš kitų“. Bet retai taip pasitaiko: turėt savo kampelį. Žmogus turi tėvynę ir vaikų. Turi šiltadaržį ir turi draugus. Taip ir reikia.
Spręsk. Tu arti. Turėdama gyvą konkretų žmogų ir pačią save.
Pabandyk kaip su gėle. Jai reikia viską dovanoti. Nesiteisint, ja rūpintis. Konkreti meilė yra brangesnė už komuniją. Ir vėl, ir vėl nejučiom sutvarkyt visa. Nepasidžiaugt ir nepasirodyt pasisekimais. Et, lyg nieko, nieko.
Ir savo nieko nebrangink, nenoriai net mirtį, kad mokėtų įvertinti, matytų. Nieko, nei daiktų, nei pasitarnavimo, nei kąsnio, nei narvelio.“
Kunigo Broniaus Bulikos tardymas
Kunigas Bronius Bulika buvo kalinamas ir tardomas Vilniuje, KGB rūmuose. Nuo 1950 m. birželio 21 d. iki 1950 m. liepos 12 d. jis buvo tardomas 8 kartus. Tardymas vyko per vertėją lietuvių kalba. Pirmasis tardymas pradėtas 22 val., o baigtas 3 val. nakties. Jis užrašytas 3 nedideliais protokoliniais puslapiais. Bronius Bulika turėjo papasakoti savo biografiją, daugiau klausimų neužfiksuota. Jis aiškiai neigė bet kokį jam inkriminuojamą priklausymą katalikiškoms organizacijoms. Jis buvo stipriai tardytojų mušamas. Tą patvirtina ir kitas tardymas, vykęs birželio 22 d., kuris buvo pradėtas 20:30 val., o baigtas 1:30 val. nakties. Šio tardymo metu kunigas jau neneigė, kad besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje 1944 m. priklausė rateliui, studijavusiam Tomo Akviniečio filosofiją ir teologiją, kad prie organizacijos įkūrimo aktyviai prisidėjo kunigas Česlovas Laurinavičius (tai jau kagėbistai buvo išgavę iš kitų organizacijos narių). Bet jis neigė bet kokią organizacijos veiklą, renginius. Į ratelio susirinkimus, vykusius seminarijos klasėje, susirinkdavo 10 žmonių, bet tie susirinkimai turėjo tik organizacinį pobūdį.
Po dviejų žiaurių tardymų, kunigui buvo leista atsigauti. Trečias tardymas vyko birželio 27 d. Jis buvo pradėtas 11 val. ir baigtas 16:30 val. Tardytojas stengėsi išsiaiškinti Broniaus Bulikos pažįstamus. Kunigas atsakė, kad visi jo pažįstami Vilniuje suimti, o Kaune jis pažinojo tik seminarijos kurso draugus. Pripažino, kad nesutinka su valdžios noru sugriauti tikėjimą žmogaus širdyje ir bendravime su savo draugais pritarė siekiui skatinti tikėjimo atgimimą. Tačiau organizacijos įkūrimui jis nepritarė. Kunigui tardytojas pateikė tris merginų nuotraukas ir liepė atsakyti, ką iš jų jis pažįsta. Kunigas atsakė, kad iš jų jis pažįsta tik vieną Pedagoginio instituto studentę (byloje buvo jo jau analizuotas laiškas jai).
Kitas kunigo tardymas vyko birželio 28 d. Jis prasidėjo 20:40 val., baigėsi 2:15 val. (suimtųjų mušimo laikas – V. K.) nakties. Šio tardymo metu iš kunigo buvo siekiama išgauti, ką jis žino apie organizaciją „Aušros Vartų Marijos vaikai“. Į klausimą, ar pažįsta organizacijos iniciatorių Razgauską Edvardą, kunigas atsakė neigiamai. Antra, jis buvo klausiamas, kodėl neatskleidžia savo pažinties su studente Mazarauskaite. Kunigas atsakė, kad pažįsta studentę, bet, kaip jos išpažinties klausytojas, jis nieko neatskleis. Į klausimą, iš kur jis sužinojęs apie minimą pogrindinę organizaciją, atsakė, kad iš pažįstamo Algio, tačiau kitų organizacijos narių nenurodė (LYA.f.K-1, ap.58,43287/3, t.1, p.168–242).
Bus daugiau –
Vytautas Kuzmickas istorikas