Birželio 22 d. minėsime garbios atminties kunigą Bronių Buliką.
Birželio 22 d. Jiezno parapijos bažnyčioje:
18 val. ses. Irenos ir ses. Felicijos pasidalinimai -„Link šventumo“;
19 val. šv. Mišios.
S
iūlome jo išminties perlų iš knygos „Tikiu ir gyvenu“.
Aišku, kad žmogaus uždavinys – būti Žmogumi ir gyventi žmogiškai. Bet ar įmanoma būti ŽMOGUMI savo jėgomis?
Deja, daugelio žmonių svajonė – nustebinti kitus, sudaužyti esamą ir sukurti fantastinį pasaulį. Deja, daugelis pamiršta elementarią tiesą, jog pirma reikia šiuo tuo būti, idant galėtum šį bei tą padaryti. Ir taip žmonės savom jėgom stengiasi ir būna… griovėjais, pjovėjais, žandarais ir net budeliais.
Tiesa, prometėjų buvo visais amžiais, kurie praaugdavo savo laikmetį ir ugnį atnešdavo žemėn, bet jų stebuklus dažnai blogam panaudodavo žmonės ir kankino, žudė savo geradarius. Visi, deja, savais sparnais bekylantys ikarai krito vėl žemėn ir dužo šipuliais, nuliūdindami savuosius. Kilnūs žmonės visada verkė matydami išniekintus ar iškraipytus jųjų darbus…
-Dievas nepaliko mūsų vienų: kiekvienam amžiui, kiekvienam darbui ar pašaukimui ateina Jis Pats pasiruošęs pasiimti Krikštu, sustiprinti Dvasia, pavalgydinti Savimi, atleisti Sugrįžtančiam, palaiminti Iškeliaujantį, palikti Kunigų, pašventinti Susituokiančius.
Išėjimą iš rojau pakartojam visi, ir visiems prieš akis atsiveria sunki žemė. Toli toli lieka Dievas, ir angelo ugninis kardas užstoja kelią atgal. Vieną kartą praardyta siūlė yra toliau, ir nesulaikomai byra dovanoti turtai. Malonumų vaikytis vėl noris, o pasilenkti prie darbo, paklausyti gero taip sunku. Tarp Dievo gėrybių vėl kaip miške stovim ir teisingai pasirinkti nemokam…
KRIKŠTAS – tai tik pradžia, bet tai jau – ne bėgimas ar išvarymas, o sugrįžimas ir pasiryžimas likti ištikimam.
Yra valstybės žmogaus parašas ant banknoto – ir tada jau nebe popieriaus, ne niekas, o pinigas, kuriuo užmoka už darbą, kuriuo perkama duona. Yra mažoj tabletėj kažkokių medžiagų – tai ne miltai, ne chemikalai, o vaistai, užmušantys mikrobus, gražinantys sveikatą… Yra Rūmuose Tabernakulis – ir čia nebe rūmai, ne muziejus, ne architektūrinis paminklas, o Šventovė, kurioje gyvena Dievas. Pašventinama per Mišias Ostija, ir Joje gyvena Dievas. Kaip? – Ogi šitaip: širdis kuria ir suvokia tokią prasmę, kurią protas vargiai besupras… Tai yra su ŠVENČIAUSIUOJU SAKRAMENTU.
Atleisti kaltes – o kito būdo padarytam blogiui panaikinti nėra – gali tik vienas Dievas. Ar į Dievą panašūs žmonės Šituos žodžius: „Eikite ramybėje. Tavo nuodėmės tau atleistos. Nebenusidėk daugiau!“ kartoja kunigas klausykloje vieno Dievo vardu. Nes žmonės atleisti nemoka, nenori, negali ir patys netiki, kad galima būtų atleisti.
Atleidimas prasidėjo ant kryžiaus: „Atleisk jiems, Tėve, – jie nežino, ką daro“, „Dar šiandien tu būsi su manimi rojuj“. Atleidimas tęsiasi po kryžium ir Nugalėjusio ant kryžiaus vardu. Panaikinti tegali, kas nugali.
Kaltam reikia atsiklaupti – pačiam! Prisipažinti ir save apkaltinti – pačiam! Atsiteisti už kiekvieną blogio kruopelę – pačiam! Pasikeisti iš pagrindų – pačiam! Tapti kitokiam – geram – pačiam!
Be apsisukimo, be komandos sau pačiam: „Aplink!“, be teisiojo gailestingumo: „atleidžiu, nebenusidėk“ – ATGAILOS nebūna.
O be šito – lieka nepabaigiamas kerštas. Ir pragaras. Tai pat amžinas. Kaip prakeikimas.
Kun. Bronius Bulika