Gal kam nors keistokai atrodys tokia antraštė, bet visi pagrindiniai Jiezno istorijos įvykiai vyko ir vyksta būtent prie per amžius gerokai nukąsto ir pažeisto Jiezno piliakalnio. Ne vienas, atvažiuodamas į Jiezną nuo Verbyliškių, apie tai pagalvoja… Čia prie ežero, kaip ir Pelekonyse prie Nemuno, Verbyliškėse prie Verknės, mano nuomone, buvo mezolitinės žvejų gyvenvietės (prieš 3000 m). Mes, žmonės, esam istorijos smiltelės nenutrūkstamame istorijos virsme. Tik archeologiniai tyrinėjimai, istorijos rankraščiai, kiti dokumentai gali padėti pažinti krašto praeitį. Žmonių pasakojimai, prisiminimai negali visiškai pretenduoti į, kad ir santykinę istorinę tiesą, nes jau trečioje žmonių kartoje jie iškrypsta. Taip pat nereikia stebėtis, kad istorinio pažinimo faktai, argumentavimas keičiasi. Keičiasi pažinimo galimybės, net technologijos. Pasaulio vystymosi, pažinimo procese tik nuolatinis kitimas yra vienintelis pastovumas.
Liūdna 1771 m. rugsėjo 11 diena Jiezno rūmuose
Tą dieną Antano Mykolo Paco raštininkas rašė laišką pagal dvaro savininko diktuojamą tekstą. Laiškas buvo rašomas Vilniaus vyskupijos vyresnybei – kapitulai. Nei kiek neabejoju, kad jį skaitė ir tuometinis Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis.
Prieš pateikdamas iš lenkų kalbos verstą tekstą, kad jį suprastumėm, duosiu keletą paaiškinimų:
- Iš laiško teksto susidaro įspūdis, kad Vyriausias Lietuvos Raštininkas Antanas Mykolas Pacas serga, nes net tris kartus pakartojo žodžius: „Kol aš dar gyvas“.
- Antanas Pacas, kaip Vyriausias Lietuvos raštininkas, dirbo pastate, buvusiame tarp dabartinės Katedros aikštės ir Pilies gatvės. Gyveno jis Šv. Jonų gatvėje, Pacų rūmuose (dabar Lenkijos ambasada). Laiške rašė, kad labai norėtų atvykti į vyskupiją, bet, atseit, nesuranda laiko. A. M. Pacas su karieta galėjo būti nuvežtas už kokių 10 kilometrų į Verkius, buvusius vyskupijos rūmus. Bet jam ten vykti buvo gėda, nes dauguma jo įsipareigojimų buvo teisminiuose ginčuose. Tiek su Darsūniškio bažnyčia, tiek su Pažaislio kamaldulių vienuolynu, su Kauno benediktinių ir bernardinų vienuolynais, su Vilniaus Misionierių bažnyčia, su Aukštadvario dominikonų vienuolynu…
- Rūpindamasis savo sielos išganymu, Antanas Mykolas Pacas siekė Jiezno bažnyčioje įsteigti infulatūrą, t. y., Šventų Mišių laikymą naudojant vyskupiškuosius ženklus: vyskupo aprangą, vyskupo lazdą, vyskupo pirštines, sandalus, vyskupo kepurę-mitrą. Tą idėją galimai jis sužinojo iš XVII a. Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco leidimo Šiluvos bažnyčiai. Sprendžiant iš teksto, A. M. Pacas čia, Jiezne, tokio leidimo negavo.
- Nori Jiezno infulatūrą steigti, bet pinigų tam neturi, tad visą kalbą paverčia norais ją turėti ir apgailestavimu, kad tai kol kas neįgyvendinama.
„Jo visagalės šviesybės, jo didybės geradariai.
Jūsų laisvės orumas ir visos garbingos kapitulos valdžia man yra gerai žinoma. Tai pat su visa pagarba kiekvienam iš Jūsų, su Jumis, didieji geradariai, susitarus, išreiškiu savo susidomėjimą, tuo, kas jau anksčiau buvo išdėstyta. Garbė Dievui Aukštybėse ir jo niekur nenoriu apgauti, apie jo malones visą laiką galvoju.
O aukščiausią Kapitulą gerbiu, visuomet Jums padėsiu ir taip neatsitiks, kad aš savimi pasibjaurėčiau. Taigi, garbingiems Geradariams rašau, kad iš garbingos Kapitulos sulaukčiau atsakymo
Kol gyvas esu, sumaniau Dievui, visai Šventajai Trejybei, Marijos ir visų Šventųjų garbei įkurti Infulatūrą mano tėvoninėse Jiezno žemėse ir prie klebonijos nusprendėme prijungti dvi Jiezno altarijas (pirmoji įsteigta 1769 m., o Užuguosčio altarija prijungta vėliau – V. K.), kuriose aš pridedu 24000 lenkiškų auksinų su visu aprašymu ir draudimu, kad pinigai maistui už dvi altarijas kiekvieną kiekvienais metais pasiektų. Vienai altarijai skiriu 16 000, o kitai iki 10 000, iš esmės, 10 000 suma. Tada bažnyčios turtas sudarytų iki 100 000. Tada nuo tos sumos šeši procentai leistų šešis kunigus laikyti. 12 mišių kas savaitę būtų atlaikoma pagal fundacijos įsipareigojimus. Šventas raštas kiekvieną dieną turėtų būti skaitomas, o šventadieniais giedamas. Tokia fundacija reikalautų, kad Jiezno bažnyčia susilauktų tokio dieviškosios dvasios spindėjimo, kaip Stakliškių klebone Silvestravičiuje. Dvasininkai amžinai laike buvo Geradėjai, stebinę savo dvasia ir protu.
Pats tai retai vyskupijoje būnu. Jeigu atvykstu, tai vedamas kunigo Silvestravičiaus pamokymų. Kunigas mano sielą papuošė daugybe dalykų, pirmiausiai, pamaldumo Dievui dorybėmis. Tegul Dievas sustiprina jo asmenį ir laukiamus fundacijos rezultatus. Todėl nuolankiai meldžiamės už tai iki tol, kol būsim mirę“ (LMVB, F7-2843, p. 1–3). 
Stakliškių kunigas Silvestravičius
Trumpam pertraukę tekstą, pabandysim paaiškinti, kuo gi svarbus jis, kad jį Antanas Mykolas Pacas mini. Tai kartu parodo, kokių dvasios korifėjų būta ir tada.
Stakliškėnas, Krinčino pagrindinės mokyklos direktorius, Stakliškių bažnyčios metrikos tyrinėtojas Algimantas Kaminskas-Krinčinas, savilaida išvertęs ir išleidęs visas Stakliškių bažnyčios XVII–XIX a. metrikų knygas, yra pažymėjęs, kad tikroji šio kunigo pavardė yra Juozapas Dovoina-Silvestravičius, kad gimęs jis 1733 m., kilęs nuo Raseinių apylinkių iš garsios bajorų Dovoinių-Silvestravičių giminės, benediktinas. Prieš klebonavimą Stakliškėse buvo Myro (Radvilų rezidencija dabartinėje Baltarusijoje) klebonas. Stakliškėse klebonavo nuo 1769 m. Mirė Stakliškėse 1784 m., priimdamas išpažintį. Pasižymėjo giliomis teologijos žiniomis, dvasingumu, kuklumu ir ypatingai nuoširdžiu betarpiškumu bendraujant su tikinčiaisiais. Jis mirė būdamas 51 metų (kai kur internete privelta klaidų ir parašyta, kad net 39). Buvo palaidotas Stakliškių bažnyčios rūsiuose (Stakliškių bažnyčios metrikų knygos, Krinčinas, 2014, savilaida, p. 201).
Susisiekėme su gerbiamu Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčios klebonu Laurynu Visocku. Klebonas informavo, kad Stakliškių bažnyčia turėjo rūsį. Į jį, kaip ir Jiezne, buvo įėjimas iš vidaus. Deja, sovietiniais laikais didele dalimi jis buvo pertvarkytas, o vėliau ir apleistas. 1771–1775 m. Jiezno parapijoje kažkodėl klebono nebuvo ir Juozas Dovoina-Silvestravičius buvo tikras ir nuoširdus Antano Mykolo Paco dvasinis globėjas.
Laiško pabaiga
„Esu gavęs iš jo malonybės Vilniaus geradario Vyskupo patikinimą, kad kol kas ketverius metus fundacijai leidimo nesulauksiu. Prašau taip pat mūsų Ganytojus, Aukščiausią Kapitulą pakartotinai išnagrinėti mano prašymą, nes vyskupijoje beveik nebūnu. Atvyksiu, kad padėkočiau amžino laiko dvasininkams. Be prieštaravimų suvokiu, kad Dievo reikalai yra patys svarbiausi. Nuolankiai Jums nusilenkiu, su didžiausia pagarbai ir nuolankumu Jūsų Šviesybėms. Patys karščiausi, nuoširdžiausi linkėjimai, nuolankus Jūsų tarnas Antanas Mykolas Pacas. Rašyta iš Jiezno 1771 m. rugsėjo 11 d.“ (Ten pat, p. 4).
Tai paskutinis Antano Paco laiškas apie Jiezno bažnyčią ir Jiezno reikalus. Dar yra parašytų laiškų 1772 m., bet jie liečia daugiau Antano Mykolo Paco pareigybės reikalus. Atkreiptinas dėmesys, kad rašydamas Vilniaus vyskupijai, jis nekalba apie Jiezno bažnyčios remontą. Kyla hipotezė, kad iki 1774 m. bažnyčios remontas dar buvo nebaigtas. Antanas Mykolas Pacas mirė 1774 m. vasarį, o Jiezno bažnyčioje laidojimo mišios ir apeigos vyko tik 1774 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus Katedros klebono Tadeušo Šliženio pamokslą esame išvertę. Antanas Mykolas Pacas nebuvo didelis valstybininkas, bet savo turtus, rūpestį paaukojo Jiezno bažnyčiai, Jiezno dvaro rūmų rekonstrukcijai. Juk visos jo skolos atsirado dėl jo rūpesčio Jieznu. Gražiai sutvarkę Jiezno viešąsias erdves, galėtume į tai įdėti ir gilesnį istorinį prasmingumą. Pvz., miesto sodą (parką) įvardijant Antano Paco vardu, nes jo rūpesčiu jis buvo pasodintas. O ir gražiai sutvarkius aikštelę prie Jiezno seniūnijos, pavadinti ją kunigaikščių Holovčinskių skveru, nes čia, šalia, buvo pirmieji jų mūriniai Jiezno rūmai. Šis pasiūlymas nereikalauja jokių gyventojų perregistravimo painumų, o tik didesnės pagarbos Jiezno krašto kūrėjams.
Jiezno grafystė – mūsų istorinės valdos
Jieznas turi kelias pamatines datas, kurios neturėtų būti užmirštamos. Tai: 1) katalikybės pradžia – 1631m.; 2) Jiezno bažnyčios pastatymas ir pašventinimas – 1670 m.; 3) pirmasis Jiezno (dvaro) paminėjimas 1492 m. gruodžio 4 d.; 4) Jiezno miestelio įkūrimas – 1581 m. gegužės 23 diena; 5) mūšis su bolševikais – 1919 m. vasario 10–13 d.
Ir čia negalime užmiršti Jiezno istorijos garbės ženklo – 1556 metų (prieš 470 metų), kada kunigaikščio Motiejaus sūnus, Jaroslavas Holovčinskis pradėjo formuoti Jiezno krašto teritorines valdas nuo šiaurinės sienos dabartinėje Kruonio seniūnijoje, nuo Toliškių, Rokiškių, Andriūnų, Užgirėlio, tai įrašydamas Kauno žemės teismo aktuose. Kunigaikščiai Holovčinskiai sukūrė mūsų krašto teritorinį arealą. Kadangi daugelis Jiezno krašto žemių buvo pelkėtos, krūmingos, net Jieznas tuo buvo apsaugotas, tai krašto aruodas buvo dabartinėje Kruonio seniūnijoje, taip pat Sobuvoje, Liciškėnuose ir Sundakuose bei Nibriuose. Jiezno grafystei niekada nepriklausė Kašonys, Pelekonys, Sokonys, Verbyliškės. Paverkniai priklausė tik labai trumpą laiką. Kodėl šis teritorinis arealas vadinamas grafyste, jeigu jį sukūrė kunigaikščiai? Ogi, pagal paskutinius savininkus grafus Pacus. Jiezno grafystės valdos pradėjo mažėti prie jų. 1781 m. birželio 4 dieną Jiezno grafystė dėl skolų buvo priversta atsisakyti Sevelionių, Rokiškių, o 1784 m. gruodžio 31 d. žymiam Lietuvos ir Lenkijos politiniam ir kariniam vadovui Tomui Vavžeckiui vedus Juzefą Pacaitę, jam, kaip kraitis, atiteko Kalviai su dvaru ir teritorijomis iki Vilūnų imtinai.
Pacų valdos XVIII a. pabaigoje Pirmasis Jiezno dvaro laukas buvo už Jiezno ežero ir buvo vadinamas Užjiezniu arba Miesteliškėmis. Ten, už miško, buvo daug krūmų, ten miestelio gyventojai turėjo savo margus (margas – 0,71 ha) ir juos įdirbdavo. O toliau už miško buvo plytinė ir kalkių degykla. Ten nuolatos buvo gaminamos plytos, išgaunamos kalkės.
Antrasis laukas prasidėdavo keliu už Liciškėnų ežero ir apėmė Liciškėnų kaimą.
Trečiasis laukas prasidėjo link Žiežmarių (Sundakų, Sobuvos kryptis – V. K.) vingiuotu keliu, ant kurio kryžius buvo nutapytas, o antrasis ant žemių ribų pastatytas.
Pacų pievos
Šalia dirbamos žemės plotų buvo daug pievų, nes dvare buvo auginama daug galvijų:
- Alšios pievos Stakliškių seniūnijoje, Trečionių kaime;
2) Pievos tarp Sundakų ir Tyliakiemio;
3) Pievos netoli Jiezno buvusiame Lepolatų užusienyje;
4) Valiūniškių ir Kašonių pievos;
5) Čebotariškių arba Morkapievių pievos Liciškėnuose;
6) Pievos tarp Liciškėnų ir Anglininkų;
7) Keršiškių pievos tarp Sobuvos ir Kašonių kaimo;
8) Pievos Grikapėdžio kaime;
9) Pievos už Juodaviškių miško (LMAVB, f.12-3786, p. 2v).
Auginamos žemės ūkio kultūros
1800–1802 metais Pacų dvaras išaugino 106 Vilniaus statines rugių. Tai yra 43142 litrai, nes kiekviena statinė buvo 407 litrų tūrio. Kviečių – atitinkamai 25 statines, avižų – 230, grikių – 6, žirnių – 3 statines, saulėgražų – 1,25 (LVIA, f.525, ap.8, b.892, p. 40).
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas