Istorijos mokslas nėra ideologija. Visuomenės gyvenime yra visko: yra ir tamsių atspalvių šviesiausiuose reiškiniuose, ir šviesos negatyviuose istorijos virsmuose. Pats nykiausias ir primityviausias požiūrio į visuomenės vystymąsi formavimas, kai tik matomos baltos ar tamsios spalvos. Tik sovietai galėjo pasakyti ir nurodyti, ką galima nagrinėti, o ko nereikėtų liesti. Taip ir mano gimtojo kaimo kolūkiniame gyvenime žmogus gyveno nuo 1949 iki 1992 m, tai yra 43 metus. Čia būta visko: baudžiavinio valstiečių suvarymo į kolūkius, žinomų buvusių beraščių ir stribų-kolūkių pirmininkų vergvaldiško komandavimo laikas, net jų organizuojamų stambių vagysčių pasireiškimai. Būta ir normalių darbinių santykių, kuomet kolūkiui vadovavo kompetentingas, atsakingas vadovas, jau anapilin išėjęs garbus Stanislovas Kaminskas. Be to, požiūriai į kolūkinę sistemą gali būti labai skirtingi: tie, kurie buvo šios ydingos sistemos sužlugdyti, nualinti, nuskriausti, žiūri vienaip, tie, kurie prisitaikė ir į namus parsiveždavo kombinuotųjų pašarų maišais ar kitu „blatnumu“, ir tie, kurie buvo administracinėje kolūkių sistemoje. O ką bekalbėti apie tuos, kurie sukosi kolūkio privatizavimo katile 1992–1995 m ir „apmuilino“ šimtus sunkiai dirbusių kolūkiečių?
Šiais nedideliais straipsniais siekiu šių tikslų:1) bent fragmentiškai aptarti tą istorijos laikmetį; 2) pakviesti diskusijai faktais, bet ne emocijomis; 3) padėti suprasti, kad daugybė mūsų tautos sprendimų paieškoje, tebeegzistuojantis kolūkinis mentalitetas. Vagystės, girtuokliavimas, savo nuomonės stoka ilgam demoralizavo žmogų. Deja, ir žmonėse egzistuoja kolūkinio mąstymo stereotipai. Dėl visokių gyvenimo nesėkmių dažnai kaltinama valdžia, kad ji kažko neduoda. Nepažvelgiama į savo asmenines pastangas, siekį keisti savo ekonominę ir dvasinę būklę. Tarpukario smulkesnieji ar stambesnieji ūkininkai jau buvo supratę, kad jie daugumą gyvenimo dalykų pasieks tik savo pastangomis. Taigi, kiekvienoje visuomenėje nemažai lemia ir pats žmogus savo išmanumu, ryžtingumu ir sugebėjimu paveikti valdžią.
Danilevičiai – Liciškėnų tremtiniai
Apie tai dar nebuvo rašyta, nebuvo prisiminti ir bent užjausti šie žmonės. Tai įvyko dar iki kolūkių kūrimosi 1948 m. balandžio 26 d. Žinomas krašto žmonių kenkėjas Jonas Bernatonis (Jiezno valsčiaus žemės ūkio skyriaus vedėjas) savo pareiškime Jiezno valsčiaus MGB viršininkui Sčurbinai rašė: „Pranešu jums, kad Jiezno valsčiuje, Liciškėnuose, gyvena Danilevičius Aleksas, kurio sūnus Danilevičius Bronislavas 1945 metais dirbo mokytoju Kašonyse ir turėjo ryšius su banda. 1945 m. kovo mėn. Būdos kaime įvyko susirėmimas, kur liaudies gynėjai (stribai – V. K.) sužeidė 3 banditus. Aš pats betarpiškai dalyvavau šioje operacijoje. Danilevičius Bronislavas po sužeidimo slapstėsi Kauno ligoninėje, kur buvo areštuotas ir nuteistas dešimčiai metų. Apie tai aš turiu priminti MGB“ ( LYA,f.V-5, ap.1,b.3710,p.1).
Danilevičius Bronislavas gimė 1927 m., buvo aktyvus laisvės kovotojas. 1945 m. baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją, gavo mokytojų idėjinį testamentą – kvietimą priešintis okupantui. „Danilevičius nusistatęs prieš Tarybų valdžią, įstojo į nacionalistinę „Geležinio vilko“ organizaciją. Būdamas šios organizacijos nariu moksleivių tarpe platino atsišaukimus, stengėsi išsiaiškinti komjaunuolius. Mokinių nuotaikas perduodavo į bandą. Pats turėjo pistoletą „Parabelis“ ir revolverį „Naganas““ (Ten pat, p.7). Pastarąjį atidavė kovos draugui Kentrui. 1945 m. gegužę jis užmezgė ryšį su žinomu Prienų krašto partizanu, „Žiburio“ mokytoju, Juozu Stravinsku-Kardu-Žiedu, tačiau ilgam šiame būryje neužsibuvo. 1945 m. liepos 27 d. Kaune Karinis tribunolas jį nuteisė 10 metų laisvės atėmimo.
1948 m vasarį sovietų marionetės Lietuvoje priėmė nutarimą dėl partizanų pagalbininkų ištrėmimo iš Lietuvos. 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos nekaltu „Pavasario“ operacijos pavadinimu turėjo būti ištremta 40 000 gyventojų (11 365 šeimos). 12 000 vaikų, 5 000 asmenų, vyresnių nei 60 metų.
Tremties mechanizmas įsibėgėja
1948 m. balandžio 8 d. Jiezno valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Rutkauskas išdavė pažymą, kad „Danilevičius Aleksas, Simano, 1901 m. gimęs Juodaviškėse, yra nepartinis, lietuvis, vedęs, vidutinis valstietis turi gyvenamą namą, tvartą, kluoną, vieną arklį, vieną karvę, dvi kiaules, vieną avį. Jo šeima: šeimos galva Danilevičius Aleksas, žmona Danilevičienė Ieva, Vinco, gimusi 1905 m. Juodaviškėse, dukra Danilevičiūtė Pranė, Alekso, gim. 1932 m“. (Ten pat, p.6). Vėliau pažymima, kad Danilevičių šeimai nelieka nei mažiausios vilties išvengti tremties, nes jie „Tarybinėje Armijoje netarnavo ir dabar niekas netarnauja, laike Didžiojo Tėvynės karo partizanų gretose nebuvo. Apdovanotų Tarybų Sąjungos ordinais ir medaliais nėra. Partiniuose ir tarybiniuose organuose niekas nedirba“ (Ten pat, p.8).
1948 m. gegužės 12 d. Lietuvos TSR MGB vyriausias tardytojas Sosna, remdamasis Prienų MGB medžiaga, Jono Bernatonio skundu, agentų „Kiškelis“ ir „Karvelis“ agentūrine medžiaga, nutarė visą Danilevičių šeimą ištremti į Krasnojarsko kraštą, Kemerovo sritį, Jarcevo rajoną, Prokopjevsko gyvenvietę.
1948 m. gegužės 22 d. emgebistai apsupo Danilevičių sodybą Liciškėnuose, bet sodybos savininko tuo metu nebuvo. Išvežtos tik mama su dukra. Aleksas Danilevičius 1949 m. įstojo į Vinco Kudirkos kolūkį, tai jam tapo išsigelbėjimu nuo tremties. Dar dvejus metus MGB prisimindavo, kad jis neištremtas, bet vis gaudavo kolūkio vadovybės palaikymą, kad Danilevičius Aleksas sąžiningai ir atsakingai dirba kolūkyje.
Danilevičienės Ievos mirtis
Danilevičienė Ieva, 46 metų moteris, dirbo Krasnojarsko krašto, Jarcevo rajono Merčaisko gyvenvietėje miško kirtimo darbuose. 1951 m. rugpjūčio 20 d. medis užkrito ant jos, ji iš karto mirė. Vietos valdžia šį mirties atvejį apibūdino kaip „nelaimingą atvejį gamyboje“ (Ten pat, p.13). Įsivaizduokim, kaip toliau galėjo tremtyje jaustis devyniolikmetė jos dukra.
Pranės Danilevičiūtės protestas
Danilevičių dukra kreipėsi į marionetinę Lietuvos valdžią, kad ji, kaip nepilnametė, buvo neteisėtai ištremta. Kad jai sunku likus be mamos, kad tėvas gyvena toli nuo jos Liciškėnuose. Ji prašė ją išleisti į namus. Tačiau atėjo vienas atsakymas be jokios vilties: „Laikome, kad Danilevičiūtė buvo ištremta teisėtai ir nėra jokio pagrindo ją paleisti iš tremties“ (Ten pat, p.17).
Per trejus metus Danilevičiūtė Pranė gerokai subrendo, atsisakė iliuzijų dėl valdžios malonių. Mirė tautų budelis, atsirado net ir Sibire daugiau laisvumo. Ji dirbo Prokopjevsko namų statybos kombinate, ištekėjo už vietinio gyventojo Roždestvenskio Jurijaus Konstantinovičiaus, su juo ir gyveno. 1955 m. vasario 4 d. ji su vyro žinia iš gyvenvietės pabėgo. Visiems kaimynams paaiškino, kad išvyksta pagyventi pas vyro tėvus. Ir pasipylė iš Jarcevo rajono MGB, milicijos telegramos apie tai, kad Danilevičiūtė įvykdė baisų nusikaltimą: pabėgo iš tremties. Pirmiausiai ji nuvyko į Klaipėdą, kad ten apsigyventų ir išlauktų. Susirado gyvenimo vietą Montės gatvėje. Iš karto nevažiavo, nes ten kelias savaites lankėsi Jiezno rajono MGB viršininko Orvydo vadovaujami emgebistai. Jie ten dieną naktį budėjo, apklausė kaimynus Kamblevičių Feliksą, Jablonskį Vladą, Arbačiauską Stasį, bet nieko iš jų negalėjo išgauti.
Tik 1955 m. kovo 25 d. engebistams pavyko Liciškėnuose, būnant pas tėvą, sulaikyti Pranę. Bet ji savo paaiškinimus jau buvo paruošusi ir kėlė savo pagrįstus reikalavimus. Ji kreipėsi į miliciją: „Prašau man išduoti laikiną dokumentą (pasą), nes vasario 11 dieną išvykau iš Kemerovo srities, gavusi mėnesio trukmės atostogas. Išvažiavau, bet neturiu lėšų atgal grįžti. Todėl prašau man leisti dirbti kolūkyje, kad tas lėšas kelionei atgal užsidirbti“ (Ten pat 70, p.70a).
Gavusi, kad ir laikiną, pasą ji kreipėsi į Prokuratūrą, į LTSR Aukščiausią teismą, kad iš tremties ji būtų paleista. Po 8 mėnesių įtemptos kovos su advokato pagalba 1948 m. Ypatingo pasitarimo nuosprendis 1955 m. gruodžio 3 d. buvo panaikintas. Ne, Pranė nebuvo reabilituota, jai nebuvo grąžintas turtas, bet ji buvo paleista iš tremties. Teismo motyvai: 1) ji iš neturtingos šeimos, 2) ji – ištekėjusi; 3) jos tėvas sąžiningai dirba tuometiniame „Tarybinės santaikos“ kolūkyje (Ten pat, p.87–88). Taigi, ir vieno žmogaus balsas kartais daug ką reiškia.
Danilevičių lizdas
Kuomet Danilevičienė ir Danilevičiūtė buvo ištremtos, Danilevičių turtą konfiskavo valstybė, palikdama tik du nedidelius kambarėlius šeimos galvai. Čia ilgą laiką buvo Vėžionių apylinkės būstinė, čia vykdavo sovietinis balsavimo farsas. Kurį laiką čia buvo kolūkio kontora, net biblioteka. Aleksas Danilevičius, sukūrė antrąją šeimą, jam reikėjo normalesnio būsto. 1960 m. jis kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą primindamas, kad jis dešimtis kartų kreipėsi dėl būsto jam grąžinimo ar išpirkimo, bet susiduria su nuolatiniu šio klausimo vilkinimu. O kaip to nebus, jeigu pagrindinis vilkintojas – jo įskundėjas. 1946–1947 m. pastatytas namelis (10x7x2,5) taip ir nebuvo grąžintas. Su kolchoziška morale tik 1969 m. balandžio 15 d. buvo taip atsakyta: „Piliečio Danilevičiaus Alekso, Simano, pareiškimas dėl gyvenamo namo grąžinimo apsvarstytas Vykdomojo komiteto posėdyje. Minėto piliečio name šiuo metu randasi Vėžionių apylinkės Taryba. 1948 m. Danilevičius Aleksas, Simano, nuo ištrėmimo pasislėpė. Šeima buvo tremiama kaip bandos ryšininkai. Rajono vykdomasis komitetas yra tos nuomonės, kad Danilevičiui A. S. namo grąžinti nepriklauso“.
1992 m. Aleksas Danilevičius mirė, nesulaukęs savo valdos grąžinimo. Vėliau mirė ir jo antroji žmona. Jau miręs laisvės kovotojas Bronislavas Danilevičius (Ten pat, p.105). Nežinau, kaip susiklostė Pranės Danilevičiūtės tolesnis likimas. Tremties byloje neaptikau jokių nuotraukų, ko paprastai kitose bylose būna. O svarbiausia, tremties byloje nėra reabilitavimo, kurį 1990–1992 m. tremtiniai ar jų giminaičiai pasiekė. Nėra ir tremtinių šeimos ir artimųjų adresų. Gal jau jų nebuvo gyvų? Gal ir dabar Danilevičienės palaikai yra amžiname įšale? Liciškėnai yra skolingi Danilevičių atminimui.
Bus daugiau-
Vytautas Kuzmickas, istorikas